Statyboms greitai judant į priekį, kalbiname „Do architects“ komandos narius Andrę Baldišiūtę ir Domantą Lukšėną, kurie kartu su tarptautine architektų įmone „Studio Libeskind“ kuria naująjį MO muziejaus pastatą, jį statančios UAB „Naresta“ statybos vadovą – Julių Vaitkevičių ir konstruktorių Audrių Ražaitį, UAB „Ribinis būvis“.
Neretai tenka praeiti ar pravažiuoti pro vykstančias MO muziejaus statybas ir džiugu matyti, kaip greitai jos vyksta ir pastatas kyla aukštyn. Kokio galutinio rezultato bendrame gatvės kontekste gali tikėtis vilniečiai ir miesto svečiai?
Domantas: iš tiesų džiugina, kaip greitai vyksta darbai ir artėja muziejaus atidarymas. MO muziejus įsikurs 3600 kv. metrų ploto pastate, kuris yra itin kompaktiškas, pastato aukštis atitinka gretimus statinius, fasadas lygiagretus Pylimo gatvei. Nuėmus statybų pastolius gyventojai vėl galės džiaugtis plačiu šaligatviu.
Pastato plotas užims tik 50 proc. sklypo, bus sukurta didelė, sutvarkyta viešoji erdvė – MO muziejaus sodas, kuris papuoš miestą ir taps priešingybe apleistai erdvei prie buvusio kino teatro.
Sudominote apie MO muziejaus sodą. Papasakokite apie jį plačiau.
Andrė: MO muziejus suprojektuotas su visą pastatą skrodžiančia lauko ertme – trijų lygių viešam naudojimui skirta terasa, prasidedančia iš gatvės pusės aikštės laiptais vedančiais į amfiteatrinę terasą. Ši viešoji lauko erdvė bus atvira miestiečiams. Ji yra tarsi šiuolaikinė uždaro Vilniaus senamiesčio kiemo interpretacija su paliktais atvirais vartais stebėti miestą.
Beveik ketvirtadalis viso sklypo ploto skirta žaliajai erdvei – MO skulptūrų sodui. Jame jau suplanuotos garsių Lietuvos skulptorių – Mindaugo Navako, Petro Mazūro, Ksenijos Jaroševaitės, Vlado Urbonavičius skulptūros. Tai dar vienas svarbus muziejaus sumanytojų Viktoro ir Danguolės Butkų kolekcionuojamo laikmečio ir jo autorių kūrybos atspindys.
Muziejaus pastatas aplink save kuria įvairią aplinką miestiečiams ir miesto svečiams, skirtą susitikti ir bendrauti, ramiai skaityti knygą ar prisėsti parke ant suoliuko ir stebėti aplinką. Aplink pastatą sukasi ir įsiterpia daug skirtingų erdvių, kurios yra lanksčios ir gali būti adaptuojamos – tai jungiamos, tai atskiriamos, priklausomai nuo vykstančių renginių.
Pažiūrėjus į pastato vizualizacijas, jis primena baltą dėžę, žinant Daniel Libeskind architektūrą, toks paprastumas jam juk nėra būdingas?
Andrė: projektuodamas MO muziejų architektas Daniel Libeskind sukūrė kompaktišką white box (ang. balta dėžė) tipo pastatą. Atrodytų, kad architektui, mėgstančiam ekspresyvumą tai nėra būdinga, bet taip paprastai statinys atrodo tik iš išorės. MO muziejus pusiau juokais vadinamas Libeskind inside (ang. Libeskind viduje) architektūros pavyzdžiu, kuris atsiskleidžia per vidaus erdvių ypatybes. Čia vyksta skirtingų tūrių susidūrimai ir lūžiai, kuriantys netikėtų žiūros perspektyvų pastate galimybes.
Netikėtos žiūros perspektyvos – papasakokite apie tai plačiau.
Andrė: iš visų pasvirusių plokštumų atsiranda tokių netikėtų momentų, kai, pavyzdžiui, stovėdamas viename muziejaus taške gali matyti ir pastato pirmą, ir viršutinį aukštą, ir Trakų gatvę, ir amfiteatrinę terasą, o be viso to – dar ir atspindžius stiklinėse vidaus konstrukcijose. Žiūrint į muziejų iš Trakų ir Pylimo gatvės sankirtos galima bus išvysti šviesą, sklindančią iš visai kitos pastato pusės. Sudėtingos geometrinės formos, kurios nėra akivaizdžiai matomos, sukuria nepaprastas matymo galimybes.
Galima sakyti, kad MO pastatas, kaip ir modernus menas, tik iš išorės atrodo paprastas, sakytum, „kiekvienas taip galėtų nupiešti“, o iš tiesų yra daug sudėtingesnis?
Domantas: tikrai taip, išorinė statinio forma labai paprasta – įstrižai simetriška. Apvertus pastatą aukštyn kojomis, stogo terasa „taptų“ gatvės lygyje esančios aikštelės stogu ir atvirkščiai. Lakoniška, be atraminių stulpų ir kitų detalių forma, slepia sudėtingą geometriją ir konstrukciją.
Pasak statybininkų, tokio pastato be šiuolaikinių technologijų nepastatytum, nes paprastuose brėžiniuose to neįmanoma atvaizduoti, o ir esant 3D maketamsteko pasukti galvą.
Juliau, kuo išskirtinė pastato konstrukcija?
Julius: pastato konstrukcija sukurta pagal dinamikos dėsnius ir paremta minėta simetrija – dvi milžiniškos terasą ir aikštės stogą laikančios gembės (tik vienu galu pritvirtintos laikančiosios konstrukcijos) suprojektuotos kaip atsvara viena kitai. Dalis didžiosios parodų salės – iš viso 450 kvadratinių metrų – kybo ore be atraminių stulpų, palaikoma didžiausios – 30 metrų ilgio gembės. Išorinėse pastato sienose esantys elementai, veikiami tempimo jėgos, atlieka didžiulės santvaros funkciją – jie sujungia gembes su pamatu, įtvirtindami statinį. Vieni pamato poliai yra nuolat traukiami aukštyn, o kiti – stumiami žemyn. Taip pasiekiama viso statinio pusiausvyra.
Tam, kad pusiausvyra būtų pasiekta ir visos plokštumos ir linijos susidurtų reikiamuose taškuose reikalingas nepaprastas statybininkų atidumas ir kruopštumas. Nors objektas santykinai yra nedidelis, bet darbai užima daug laiko, nes kelių laipsnių paklaida viename gale, kitame gale virsta 5-10 cm neatitikimu.
Audriau, jūs buvote tas asmuo, kuris turėjo pasukti galvą, kad autoriaus idėja materializuotųsi į realų statinį, kad ji būtų perkelta į brėžinius darbų vykdytojams. Ar kartais nebūdavo pikta, jog Daniel Libeskind sumąstė tokį sudėtingą pastatą?
Audrius: išties susidūriau su iššūkiu, bet pikta tikrai nebuvo, buvo įdomu. Pavyzdžiui, pastate yra vienas taškas, į kurį sueina metalinė konstrukcija, pasvirusi perdanga, kesoninė perdanga ir kolona. Tai belieka atlikti daugkartinius matavimus: sukioji, kilnoji, matuoji tai vieną, tai kitą galą. Net ir pati apdaila bus sudėtinga, nekalbant apie konstruktyvą, kuris tikrai yra išskirtinis (šypsosi).
Kodėl MO muziejus yra vienas iš sudėtingiausių statinių?
Audrius: dėl savo geometrijos. Kituose pastatuose ji yra pasikartojanti – ar lygiagrečios ašys, ar atraminės kolonos. O čia plane atrodytų tėra stačiakampis, o iš tiesų viskas kreiva, visos plokštumos įstrižos. Šio pastato esmė yra ne detalėse, o tūryje. Tam, kad turėtume paprastą, lakonišką tuščiavidurį stačiakampį, be atramų, be kolonų ekspozicinėse salėse, bet tuo pačiu ir dinamiškas erdves viduje, apie ką kalbėjo Andrė, nematomos detalės ir konstrukcijos atlieka visą darbą. Taip sukuriamas ir jaučiamas tūris.
Dar vienas klausimas architektams – kaip jums sekasi dirbti su privačiu užsakovu?
Andrė: pastatas statomas privačia Viktoro ir Danguolės Butkų iniciatyva ir jų šeimos lėšomis. Užsakovas turėjo viziją surinkti Lietuvos dailės aukso fondą nuo 6 dešimtmečio iki šių dienų ir padaryti jį prieinamą vsuomenei. Mums keliamas tikslas – kad pastatas ir erdvės padėtų muziejaus misijai – taptų meno erdve įkvepiančiam laisvalaikiui. Labai daug dirbome galvodami apie lankytoją – kiek jam ir menui reikia erdvės. Ieškojome balanso tarp ryškaus, įsimintino ir kartu jaukaus, savo. Didžiausias užsakovų noras yra pasiekti, kad menas paprastoje kasdienybėje būtų šalia miestiečio ir savo buvimu skatintų domėtis kultūra, įsitraukti į muziejaus veiklą.
Pabaigai, žinoma, smalsu sužinoti, kokie statybų iššūkiai dar laukia?
Julius: kadangi pastatas nedidelis ir užsakovas norėjo kuo daugiau jo ploto išsaugoti erdvėms, kurios skirtos parodoms ir lankytojams. Architektai kėlė sau iššūkį kuo kompaktiškiau sudėlioti pastato inžineriją ir technines erdves. Jiems puikiai pavyko, bet statybų procese tai vėl bus nemenkas iššūkis, kurį su profesionalų pagalba sieksime įgyvendinti nepriekaištingai.
