Su Andrium ir Urte susitikau pasikalbėti kaip su mažai kam žinomos, neseniai Kaune atsidariusios galerijos „Post“ šeimininkais. Tačiau gyvenimas aplenkė mano tekstą – Vilniaus meno mugėje ji publikos balsavimu išrinkta geriausia mugės galerija. Taigi, planuotas pasakojimas apie įgyvendintą svajonę netikėtai virto sėkmės istorija.
Galerija „Post“
© (nuotr. galerijos "Post")

Suprantama, apdovanojimai – labai trapi ir laikina sėkmė. Tačiau jie parodo, kad uždarumu garsėjančio lietuviško meno lauko sienos nėra jau tokios nepramušamos, net priešingai – rutinos čia tiek daug, kad kiekvienas naujas kokybiškesnis žingsnis netrunka būti pastebėtu ir įvertintu. Tačiau apie dabartį kiek vėliau. Laikykimės chronologijos ir pradėkime iš pradžių – nuo svajonės atidaryti savo meno galeriją.

Pamenat, kaip prieš kokius 15 metų visi aplink svajojo turėti savo barą? Tuo metu tai atrodė beveik neįmanoma, pasiekiama nebent turintiems turtingus tėvukus ar pralobusiems kokiais įtartinais būdais. Šiandien tai niekam nebeatrodo neįveikiama aukštuma. Pasakojimą apie svajonių barą būtinai pertrauks konkretus bičiulio klausimas – tai kodėl to nedarai, dabar? Suprantama, atsiranda kitų svajonių, kuriomis mielai dalinamasi iš anksto apdairiai prilipdžius lipduką „norečiau-bet-neįmanoma“. Pavyzdžiui – atidaryti savo galeriją. Bendravimas ir darbas su menininkais, atidarymų šampanas, atradimų jaudulys ir jausmas, kad darai kažką išties vertingo, ilgalaikio ir svarbaus – verta svajonių tema! Andrius sako apie savo galeriją pradėjęs galvoti prieš dešimt metų, dar studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje. Tik svajota ne apie šampano purslus ir turtingus klientus, o apie švarią, gerai įrengtą ir jokiai institucijai nepriklausančią erdvę, kurioje galima būtų tinkamai eksponuoti kūrinius. Sugrįžus gyventi į Kauną šios mintys niekur nedingo, jas dar skatino apsmurgusios parodinės Kauno erdvės. Be to, norėjosi pamėginti ir pačiam kurti parodas. „Kaune vis dar klesti modernistinės pakraipos tapyba. Vis dar neišlipama iš „tylaus modernizmo“ mąstymo. Galvojau – jei matau, kad aplink rengiamos prastos parodos, tai gal pats ir turėčiau parodyti pavyzdį ir surengti parodą, kuri man atrodo gera?“ – piešia situaciją Andrius.

Po kelių nepavykusių bandymų ši svajonė galiausiai išsipildė. Visų pirma už tai Andrius dėkoja Amerikoje gyvenančiam broliui – tai jis įsigijo nedideles, tačiau galerijai puikiai tinkančias buvusio sporto klubo erdves ir leido neribotą laiką jomis naudotis. Tokiu būdu galerija „Post“ netapo nuo pat pradžių visiškai priklausoma nuo Kultūros ministerijos fondų skiriamų lėšų, kas yra itin retas reiškinys Lietuvoje ir kas, suprantama, leidžia veikti žymiai laisviau. Arba, Andriaus ir Urtės žodžiais – tiesiog gaudyti džiaugsmą.

Galerijos kasdienybė – atvirumas idėjoms

Galerija „Post“ įsikūrusi Kauno Laisvės alėjoje, šalia fontano. Dirba dviese: Andrius, įkūrėjas ir vadovas ir Urtė – koordinatorė. Tačiau iš tiesų jiedu daro viską – abu plauna grindis, eina į susitikimus su menininkais, tvarko popierius. Kartais jiems padeda praktikantai.

Nors galerijos šeimininkai dar labai jauni, čia neteikiamas prioritetas jauniems menininkams. Svarbu – profesionalumas, meninė kūrinių kokybė, estetinis išpildymas ir kūrinių šiuolaikiškumas. „Kad būtų aktualu ir įdomu,“ – apibendrina ilgai vardintus kriterijus Urtė. Kartais į galeriją su savo idėjomis ateina nepažįstami menininkai, kitais atvejais – sugalvojama projekto idėja, rašomos paraiškos fondams ir gavus pinigų – įgyvendinama. Kaip ir daugelis lietuvių menininkų, į kūrinių pardavimą „Post“ galerijos šeimininkai nesiorientuoja. Vakaruose seniai atgyvenusi idėja, jog publikai gali patikti tik lėkštas, banalus menas, mūsuose dar labai stipri ir dievai žino, kada situacija pasikeis. Praeikime tyliai šią temą ir mes – verčiau pažiūrėkime, kuo dar gyvena galerija.

Kartą čia užsuko į Kauną iš Vilniaus persikraustę iniciatyvos „Kitokia grafika“ įkūrėjai ir neužilgo galerijoje atsirado meno leidinių knygynėlis, kuriame taip pat parduodamos ir Modernaus meno centro knygos. Šalia – meno leidinių biblioteka. Ji prasidėjo nuo asmeninių Andriaus knygų, o dabar plečiasi pati – naujų leidinių atneša bičiuliai, o kartais ir leidyklos. Taip pat čia vyksta filmų peržiūros, paskaitos, diskusijos. „Norime sukurti vaisingą terpę, kur gali suvešėti daug dalykų, kurių iš anksto net negali suplanuoti ar įsivaizduoti,“ – sako Andrius su Urte ir tikina esantys atviri įvairiausioms idėjoms. Pavyzdžiui, galerijoje jau vyko VDA Kauno fakulteto studentų diplominių darbų gynimai, šnekamasi ir su Kauno dailės gimnazija. Studentams malonu savo kūrinius pristatyti tikroje, galerinėje erdvėje, o galerijos šeimininkai tokiu būdu „laiko ranką ant meninio gyvenimo pulso“.

Dar vienas svarbi galerijai sritis – muzika. Šalia ekspozicinių erdvių yra ir kambarys repeticijoms, planuojama garso įrašų studija. Pats būgnais grojantis Andrius įsitikinęs, kad kartu su eksperimentine muzika galerija įgauna naujo skambesio, daugiau lankstumo, jei norite – auros. Kartais iš galerijos erdvių muzikantai persikelia groti tiesiog į Laisvės alėją, tačiau planų įkurti muzikos grupę nėra. Čia muzika traktuojama kaip draugų, bendraminčių susitikimas ir bendravimas per muziką, neturint tikslo sukurti galutinio rezultato.

Svajonės svajonėmis, o realybė?

Be žiūrovų simpatijų Vilniaus meno mugėje, galerija gali pasigirti gan greitai suburtu lankytojų ratu. Andrius su Urte tikina, kad į penktadienio vakarais rengiamus parodų atidarymus čia susirenka apie šimtą žmonių, kurių niekas neišvaro iki pat vidurnakčio. Tai – nemažai ne tik Kauno, bet Vilniaus galerijoms.

Tuo tarpu paklausti, kas sunkiausia galerijos veikloje Andrius su Urte savo atsakymu nenustebina – materialiniai reikalai (dvigubas atodūsis). Ko kito tikėtis iš jauno skulptoriaus ir dar jaunesnės menotyrininkės dueto? Ir nors kol kas jie, kaip didžiausią savo poreikį mini projektų rašyme stiprų žmogų, aš vis tik norėčiau palinkėti stipraus vadybininko bei bent vieno, o geriau – kelių privačių rėmėjų. Matant, kokios pailsusios ir išsisėmusios atrodo valstybės pilnai išlaikomos Lietuvos galerijos akivaizdu, kad didžiausia jauno galeristo svajone šiandien turėtų būti – laikytis kuo toliau nuo biudžetinių ir projektinių lėšų ar bent jau siekti, kad jos sudarytų kuo mažesnę būtinų pajamų dalį. Tačiau tai jau mano, kaip intensyvesnio ir kokybiškesnio meninio veiksmo Lietuvoje belaukiančios žiūrovės svajonė.

O apie ką šiuo metu svajoja, jau vieną savo svajonę įgyvendinęs Andrius? „Atvežti į „Post“ galeriją Ai Weiwei parodą. Na, ar bent jau vieną jo darbą,“ – prisipažino jau išjungus diktofoną. Ką gi, prie svajonės prilipdytą lipduką „norėčiau-bet-neįmanoma“ anksčiau ar vėliau kažkas nuplėšia – pažiūrėsime, ar tai pavyks Kauno galerijai „Post“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mirė knygos „Metai Provanse“ autorius Peteris Mayle`as (4)

Sulaukęs 78 metų amžiaus, mirė knyga „Metai Provanse“ (A Year in Provence) išgarsėjęs...

Marijampolė kviečia į kultūros sostinės renginius (9)

Šeštadienį Marijampolė pradės kultūros sostinės metus. Jų programoje „Laikas keičiasi ir...

Saulės trūkumą Londone bandoma kompensuoti šviesų festivaliu (1)

Gūdžios žiemiškos Londono naktys ir vakarai nuo ketvirtadienio trumpam nebebus tokie niūrūs –...

Anomalija sostinėje: šioje vietoje naktis prasideda vidurdienį

Vidurinės kartos (vos neparašiau – vidurdienio) menininkė E. Gineitytė sugrįžta į akademijos...

Suprasti klaidą užtruko 20 metų: vis tikėjome, kad Lietuvoje situacija bus palankesnė

„Jei paimtume pavyzdžiu Niujorką ir visas Lietuvos galerijas sutelktume vienoje gatvėje, greitai...

Top naujienos

Vienos kraupiausių žudynių istorijoje: odekolono vonios – vienintelis būdas atsikratyti kraujo dvoko (190)

„Degtinę, kaip patys suprantate, maukdavo iki sąmonės netekimo. Sakykite, ką norite, bet darbas...

Šalis su 4 500 eurų vidutine alga stebina kainomis (128)

Nors Šveicarijos vidutinis atlyginimas „į rankas“ yra didesnis nei Lietuvoje kone 7 kartus, kai...

Naktinis reidas Vilniuje: girtus vairuotojus gaudė ir policija, ir pareigingi piliečiai (14)

Naktį iš penktadienio į šeštadienį reidą surengę Vilniaus kelių policijos pareigūnai vėl...

Šaltis smogs kaip reikiant: –15 laipsnių bus ne riba (26)

Žiemos gerbėjai gali džiūgauti, nes sniegu ir žiemišku šaltuku dar kurį laiką tikrai...

Baikerio Kilkaus nužudymu įtariamas Baltrūnas griebėsi naujos taktikos (421)

Prieš daugiau kaip tris mėnesius mįslingai dingusio baikerio Aivaro Kilkaus tyčiniu nužudymu...

Tryliktasis Dakaro etapas: puikiai pasirodęs Žala finišą pasiekė 9-oje vietoje, Juknevičius ir Vanagas dvidešimtuke (526)

Priešpaskutinis 2018 metų Dakaro etapas Lietuvos komandoms klojosi lyg iš natų. Geriausiai sekėsi...

Papasakojo, kas Kaune dedasi vakarais: be dujų balionėlio į gatvę nekelia kojos (490)

„Apie 22 val. laukiau autobuso ir telefonu kalbėjau su drauge. Stotelėje sėdėjęs aiškiai...

„AX Armani“ su naudingais lietuviais paskutinę sekundę triumfavo Vitorijoje, CSKA paėmė „Pao“ tvirtovę „Real“ krito Malagoje (10)

Viena autsaiderių Milano „AX Armani“ (6/13) Eurolygoje iškovojo antrąją pergalę iš eilės....

Nesušalkite! 6 pozos, tinkamos seksui po antklode (51)

Neatsisakykite meilės žaidimų vien dėl to, kad kambaryje yra vėsu.

Kaip buvo „taisoma“ nomenklatūrininkų sveikata (172)

Dažnas vyresnio amžiaus skaitytojas atsimena sovietmečiu sklidusius gandus apie tai, kad įtakingus...