Prieš buržuazinę visuomenę, tikinčia kosmoso galia kovojantis spektaklis puikiai įkūnija literatūros maištininko ir chuligano Eduardo Limonovo sukurtą „Nevykėlio dienoraštį“. Lygiai tokiu pačiu chuliganu Lietuvos teatro scenoje laikomas ir šio spektaklio režisierius Artūras Areima, suteikiantis išskirtinę galimybę, ko gero, pirmą kartą Lietuvos teatro istorijoje pakalbinti patį spektaklio personažą – nevykėlį, kuris scenoje atsiskleidžia neįprasta drąsa apsinuoginti, masturbuotis, pulti žiūrovą peiliu, šlapintis ir bando net išsituštinti.
- Kada supratai, jog esi nevykėlis?
- Tai supratau, kai pradėjau eiti į mokyklą ir pamačiau, jog esu ne toks kaip visi. Pradžioje laikiau mokytoją savo mama ir vietoje to, kad klausyčiausi ko manęs moko aš galvodavau kas slepiasi po jos sijonu. Nuo to galvojimo aš jaudindavausi ir kai mane kviesdavo prie lentos visada dvi minutes uždelsdavau, kol mano „pagalys“ grįš į savo vietą. Mano stalas būdavo pakilęs keliais centimetrais aukščiau, o kitų moksleivių – ne.
- Kodėl taip protestuoji prieš visuomenę ir kas šioje sistemoje tave taip siutina?
- Protestas prasideda jau ryte. Ryte, kai prabundu ir pasižiūriu pro langą ir iš viršaus pamatau mažus nykštukus, kurie visi nuleidę galvas eina vienu tempu, viena kryptimi, viena gatve, tuo pačiu metu. Tada visą laiką kyla noras šlapintis pro langą. Dar protestą išreiškiu išsituštindamas kaimynams prie durų, sodindamas kaštonus ir visą laiką geriu vandenį iš upės. Visuomenė sako, kad tai blogai, bet aš jį geriu ir nemirštu. Vadinasi, nėra taip kaip jie sako. Dar labai nekenčiu storų, nesportuojančių žmonių, todėl rytais jiems nuleidžiu padangas, kad jie padarytų nors kažkokią mankštą. Neturiu mobilaus telefono, nežiūriu ir televizoriaus, nes mane liūdina laimėję loterijoje žmonės, man patinka tiesiog romantiški vakarai ant šalto kilimo.
- O kas, tavo manymu, yra vykęs žmogus? Sėkmingas žmogus?
- Su kostiumu. Tas, kuris gali nueiti į kirpyklą kas mėnesį, kuris yra pasiėmęs prabangų automobilį išsimokėtinai. Tas, kuris šypsosi nežinodamas kodėl, kuris gali žiūrėti mokamas pornografijos programas, gerti prabangų viskį ir raukytis, nueiti į operą ir užmigti, mėgti futbolą ir krepšinį ir apkabinti tuos prakaituotus vyrus, kai jie laimi, kurie turi neaiškios veislės šunį, kvepinasi prabangiais, bet smirdinčiais kvepalais, kurie primena pasibuvimo prie laužo kvapą. Sėkmingas žmogus, tas kuris kartoja žodžius: „Vyrai, už Lietuvą“. Tas, kuris svajoja įsigyti triušvoverę, kuri daugintųsi kas penkias minutes atsivesdama po šešis vaikučius ir dar užpakalyje turėtų hemorojų, kuris vadintųsi „Jesus ass“ ir kalbėtų pranašiškus tekstus, praneštų apie oro temperatūrą ar horoskopus, pats norėčiau tokios „šiknos“, bet neturiu.
- Tu skaudžiai išgyveni skyrybas. Ar tau dar įdomios moterys?
- Moterys man nebeįdomu, nes tai palikau paprastiems žmonėms, nes ką ta moteris? Tai tik galva, dvi rankos, dvi kojos, skylė tarp kojų. Moterims neturiu laiko, nes esu susikaupęs ties kova prieš visuomenę ir visuomenes, o mano žmona Lienka buvo paskutinė paleistuvė. Bet man tokios patinka, nes ir pats esu pasileidęs. Mano kovos tikslas sugriauti pasaulį iš pamatų, dar giliau, išrauti su šaknimis, kad liktų tik kaštonai.
- O kodėl?
- Neatsakau į klausimą kodėl. Aš sakau, kad reikia sugriauti viską.
- O kam?
- Kad liktų tik kaštonai.
- O kodėl kaštonai?
- Nes jie geresni už žmones ir jie sprogsta žiedais, o ne pykčiu.
- Tu nori, kad žmonės tave pamatytų, pažintų?
- Man nereikia, kad žmonės mane stebėtų, man nereikia žiūrovų, jie juk nesupranta, kad aš galiu skristi. Žmonės, kurie nepatyrė skrydžio, jie net negali manęs suprasti, nes čia toks pats žmogus, kuris nėra auginęs kaštonų. Pabandyk išprievartauti susirietusį ežiuką ir patirti orgazmą, nes kai aš tai pabandžiau, supratau, ko tie žmonės ateina pas mane. Jie nori pasijausti labiau pavykę nei aš.
- Ko sutiktas žmogus gali iš tavęs pasimokyti? Pasiimti?
- Šlapinimasis į kriauklę yra žymiai patogesnis nei į tualetą. Ir turėti reikia du draugus. Siuvėją ir pašto ženklų kolekcionierių.
- Kodėl siuvėją ir pašto ženklų kolekcionierių?
- Nes mus jungia bendra aistra vakarais paskraidyti virš pušų ir pušynų ir profesija čia neturi nieko bendro. Dar gali pasiimti stiliaus skonį, vyno butelį iš parduotuvės ir užsukti į mano viešbučio kambarį.
- Ir ką veiksite tame kambaryje?
- Žaisim menamomis šaškėmis, tada parodysiu kaip lokys laižo medų ir kaip šachtininkas ieško aukso.
- O kuo skiriasi nevykėlis ir iškrypėlis?
- Iškrypėlis viską daro savo malonumui, o nevykėlis savo liūdesiui.
- Ko gali išmokyti nevykėlio istorija?
- Revoliucijos. Visur reikia kelti revoliuciją. Nes revoliucija suvienys visų nevykėlių gentis ir suvienijus visus nevykėlių miestus pasaulis taps laisvas. Neliks bankų, biurų, chemijos ir geležies fabrikų.
- Jei dažnas tavo kalbą pavadintų kliedesiais, kaip pats apibūdintum tai, ką sakai?
- Jeigu mano skausmą kažkas vadina kliedesiais, tai kodėl visi vakarais skambina savo mamai ir skundžiasi, kad žmona išėjo su kitu vyru. Tegul tam, kuriam čia kliedesiai įsigyja kačiuką.
- Ko palinkėtum visai Lietuvai?
- Vietoj pastatų – kaštonų, nes jie sprogsta žiedais, o ne pykčiu.
„Nevykėlio“ aktas Vilniuje jau vasario 28d. ir kovo 1d. 18val., kultūros bare “Kablys”.
Daugiau informacijos apie “Nevykėlį” rasite socialiniuose tinkluose ir bendrų paieškų sistemoje.
