1990 m. besiformavusi karta savo klausomos muzikos buvo užprogramuota maištauti, tačiau Lietuvoje tuo metu situacija buvo tokia, kad visur tiesiog pasakydavo „gerai, daryk“, todėl iki šiol nebuvo laiko sukurti grupę. Taip LRT Radijui sako viešųjų ryšių ekspertas, grupės „The Station“ lyderis Mykolas Katkus, kuris prisipažįsta – jei būtų galimybė, niekas ir dabar nežinotų, kad jis – šios grupės narys: „Jeigu galėčiau kažkaip padaryti, kad manęs niekas nebūtų pažinęs, tikrai būčiau tai padaręs, nes daug kam buvo toks įspūdis – aha, Katkus nusipirko prodiuserį, įrašė albumą... bepigu viešųjų ryšių ekspertui visa tai daryti.“
Mykolas Katkus
© DELFI / Andrius Ufartas

– Lietuvos muzikos scenoje atsidūrėte duris tarsi išstūmę pečiu.

– Atvirai pasakius visai nesinorėjo man tų durų pečiu stumti. Norėjosi įgyvendinti kai kurias idėjas arba įrašyti tas melodijas, kurios skambėjo galvoje labai daug metų. Pradėjus tai daryti, iškilo dualizmo klausimas, į kurį reikėjo atsakyti.

Viena vertus, Lietuvoje nėra priimtina, kad verslininkas, politologas, žmogus, komentuojantis politinius įvykius, staiga turėtų ir kokį nors kitokį amplua. Kai pradėjau vystyti šį projektą, tas dualizmas, keistumas šiek tiek trikdė. Iš ten ir atsirado visas mūsų projektas, kuriame aš ir mano kolegos tarsi slepiame veidus, kuriame kažkokią istoriją.

Tokio dualizmo tradicija gana gili, bet turbūt kūrybinis impulsas ir buvo tai, kad reikėjo bandyti kažkaip akivaizdžiai parodyti, kad tai nėra tas pats amplua, kuriame žmonės tave įpratę matyti.

"The Station" koncertas
"The Station" koncertas
© DELFI / Andrius Ufartas

– Bet tu kurį laiką šis projektas (pavadinai tai projektu) lyg buvo tam tikra šoninė veikla, hobis, eksperimentas, avantiūra? Kurį laiką niekas nežinojo, kas yra tas „Station“. Ar nesinorėjo, pavyzdžiui, kokius metus ar pusantrų iš viso slėptis, kad niekas nežinotų, kas tai yra?

– Labai norėjosi. Jeigu būčiau galėjęs susimažinti ar užsidėti rimtesnę kaukę, gal ir būtų pavykę tą mįslę išlaikyti ilgiau, bet reikalas toks, kad reikia atkreipti dėmesį į labai praktiškus dalykus. Kai atėjau pirmą sykį pas prodiuserį Aurelijų Sirgedą, patyrusį prodiuserį, grupės „Siela“ lyderį, su pirmuoju kūriniu (pirmas kūrinys buvo „Herojai“), beveik aiškiai, labai tiksliai žinojau, kaip jis turi skambėti. Dar nežinojau, kas išeis, pačiam reikėjo patikėti savimi, kad tikrai gali imti ir padaryti kažką daugiau nei vieną dainą.

Po tos vienos dainos sekė daina „Lopšinė“, po to – „Scena“. Po to supratau, kad ko gero turiu savyje saugiau kūrinių, melodijos vis ėjo. Jeigu nenori, kad tai būtų tik projektu, turi galvoti apie kažkokį koncertą. Man pavyko surinkti labai talentingų ir idėja patikėjusių žmonių ratą. Tas ratas pats toliau plečiasi ir buria, jis turi kažkur groti. Man pagroti incognito labai sunku.

"The Station" koncertas
"The Station" koncertas
© DELFI / Andrius Ufartas

– Juk yra daugybė kolektyvų, grupių, kurie ramiai sau, pusiau arba visai incognito dirba, leidžia albumus, įrašinėja, kuria tam tikrą mitą.

– Pasiklausius mano albumo norisi koncertinio turo, kuris iki šiol dar nepavyktų. Vis dėlto tai nėra elektroninė muzika, tai nėra dainuojamoji poezija, tai – rokenrolas. Rokenrolas, industrinis ar elektroninis, kaip bepavadintum, bet tai rokenrolas. Tokiai muzikai reikia būti grojamai.

Tai kaip tam tikra poezija. Raineris Maria Rilke nervindavo savo draugus dailininkus, nes visą laiką skaitydavo juos garsiai. Marcelijaus Martinaičio poezija skambėdavo, kai jis skaitydavo ją poetiniuose Druskininkų rudenyse ar kitur. Tiesiog šiurpas eidavo.

Lygiai taip pat yra su roku. Jis turi būti grojamas. Daug kritikų ir bičiulių jau pastebėjo, kad albume skambesys labai suspaustas, labai negyvas. Nors su tuo nesutinku, bet iš dalies, jei tuos kūrinius būtume dabar su grupe, pagroję, kai jau turime šiek tiek daugiau patirties, ko gero, kitaip būtume ir įrašinėję. Gyvumas atsiranda, kai pagroji natą, akordą, matai žmogaus akis, kaip jis į tai sureaguoja.

Kitaip tariant, roko muzika yra santykis. Tai nėra ta muzika, kurią tu gali įrašinėti studijoje. Rolling Stone`ai iš pradžių perdainuodavo jau žinomus kūrinius. Pirmas savo dienas jie pradėjo kurti tik praėjus dvejiems metams po savo šlovės. Dėl to manau, kad roko muzikoje gyvas grojimas būtinas. Gaila, kad Lietuvoje nėra galimybių tiek daug groti gyvai. Dėl to mano išėjimas į viešumą buvo neišvengiamas.

Kita vertus, vėlgi sakau, jeigu galėčiau kažkaip padaryti, kad manęs niekas nebūtų pažinęs, tikrai būčiau tai padaręs, nes daug kam buvo toks įspūdis – aha, Katkus nusipirko prodiuserį, įrašė albumą... bepigu viešųjų ryšių ekspertui visa tai daryti. Kad koks nors aktorius, būdamas dar už mane vyresnis daro panašią karjerą, visiems yra nuostabu. Ką gi, aš nesiskundžiu, nieko nepadarysi.

Donatas Katkus
Donatas Katkus
© DELFI / Andrius Ufartas

– Tavo tėtis yra vienas garsiausių Lietuvoje muzikų dirigentas Donatas Katkus. Rastume ir dar daugiau epitetų. Tavo vaikystė bėgo su muzika. Ar buvai stumiamas į muziką? Ar į ją norėjai bėgti?

– Man turbūt norėjosi atsitraukti. Esu užaugęs su muzika. Muzika visą laiką skambėjo mūsų namuose. Turėjome daug plokštelių. Jei Vytauto Kernagio „Akustiniame“ viena nata nuskambėtų ne taip, turbūt galėčiau pakoreguoti. Tai atsimenu, nes to albumo esu klausęs daugybę kartų. Vėliau buvo užėjęs „Jesus Christ Superstar“ visas albumas.

– Tai roko muzika skambėjo?

– Šiek tiek skambėjo, bet, kita vertus, mane apie muziką mokė nuo trejų metų. Kadangi nebuvo, kur palikti vaikų, mus pradėjo vežioti į klasikinės muzikos koncertus. Mama turbūt nuo ketverių metų, kai labai norėjau eiti į mokyklą, rašydavo pažymius, vertindama, kaip gerai išsėdėdavau, išklausydavau tą klasikinės muzikos koncertą. Baleto, dėkui, Dievui, nereikėjo išsėdėti. Tikrai nuolat vaikščiodavau į koncertus.

Kita vertus, tėtis labai dažnai pasikviesdavo savo studentus repetuoti į namus. Nuolat girdėdavau muziką ir namuose – arba tėtis klausydavosi įrašų, savo tuometinio kvarteto įrašų, arba pats grodavo altu namuose. Muzikos buvo tikrai labai daug.

Tėtis kažkaip buvo nusprendęs, kad aš esu tas sūnus, kuris turi daryti muzikinę karjerą. Brolis atsipirko tik fortepijono, pianino pamokomis, o mane nusiuntė į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, kurioje praleidau aštuonerius metus grodamas smuiku. Vėliau, pasikeitus sveikatos įvairiems dalykams turėjau iš tos mokyklos išeiti.

Atvirai pasakius, tuo metu labai norėjau pereiti į kompoziciją, bet prastai grojau fortepijonu ir neiškenčiau. Ta kompozicija buvo nuo aštuntos klasės, aš paskui išėjau ir to gana ilgai gailėjausi. Viena vertus, gailėjausi muzikinės dalies. Kita vertus, ta mokykla negarsėjo kaip labai gera bendrojo paruošimo mokykla.

The Station pirmasis koncertas bare "Peronas"
The Station pirmasis koncertas bare "Peronas"
© DELFI / Andrius Ufartas

– Tu esi iš tų roko muzikantų (kaip gana reta Lietuvoje), kurie laisvai gali skaityti partitūras?

– Aš skaitau partitūras. Tiesą sakant, reikėjo prisiminti ir pasiskaityti muzikos teoriją. Tėčio knygą apie muzikos interpretaciją perskaičiau iš naujo. Tos muzikos visą laiką buvo labai daug, bet tėtis įsivaizdavo mane kaip klasikinį muzikantą. Mano brolis poetas Laurynas Katkus, kuris yra vyresnis, man užrodė (nes tuo metu baisiai mylėjo) tokias grupes kaip „The Cure“, „Talk Talk“.

Tai visas tas judėjimas, kuris mane nuo kokių devynerių, kai pradėjau sąmoningai rinktis savo muziką, turbūt ir lydėjo. Tada atsirado kiti susižavėjimai. Turbūt visą laiką bandžiau kurti tas grupes. [...] Bandymų muzikuoti buvo. Žmonės, kurie mane geriau, nuo seniau pažįsta, visą laiką sakė: „Žinai, Mykolai, niekas nesikeičia. Per kiekvieną vakarėlį tu vis tiek prieini ir papasakoji kažką, ką veiki su muzika, o gal karaokę dainuoji, ar kažką kuri, ar pan.“

Kita vertus, ta meilė muzikai mūsų šeimoje tikrai yra, kaip čia pasakius, genuose. Visą laiką žinojau, kad turiu labai gerą klausą. Tai mane kartais ir gelbėdavo (kai patingėdavau ką nors pasimokyti, iš klausos ką nors padarydavau). Žinojau, kad užkoduota ką nors su muzika daryti, bet ar tai bus muzikos grupė, tikrai negalėjau pasakyti iki praėjusių metų vasaros.

– Kodėl tai įvyko tik praėjusių metų vasarą? Kodėl ne prieš dešimt metų?

– Tai labai geras klausimas, kurį turbūt pats bandau sau užduoti. [...] Neseniai perskaičiau savo bičiulio Igno Miškinio interviu po filmo „Artimos šviesos“. Jis labai panašiais žodžiais kalbėjo tai, apie ką aš kalbu dainoje „Karta“ ar dainoje „30“.

1990 m. besiformavusi karta buvo tokia, kuri formavosi per patį „bardaką“. Niekas nežinojo, ką reikia daryti, niekas nežinojo, kaip reikia elgtis, ką reikia veikti. Tu esi užprogramuotas visos savo klausomos muzikos, kultūros, pavyzdžiui „Nirvanos“ ar kitų, ateiti ir maištauti. Maištauti poezijoje, versle, politikoje, įgyvendinti kitokias idėjas, jaustis, kad už kažką turi kovoti.

Tu ateini į, pavyzdžiui, poeziją ir tau sako – gerai, daryk. Tu ateini į verslą ir sakai – aš užsiimsiu viešaisiais ryšiais, kariausiu prieš kitus. Tau sako – gerai, būk direktoriumi. Po trejų metu tu darai Europos Sąjungos referendumą, būdamas 24 metų, kas yra unikalu šiais laikais – 24 metų balvonui duoti daryti, vadovauti strateginiams Lietuvos dalykams. Kitaip tariant, tu ateidavai, rasdavai, prieš ką gali maištauti, o tau sakydavo – gerai, daryk.

"The Station" koncertas
"The Station" koncertas
© DELFI / Andrius Ufartas

– Tai tau labai lengvai viskas ėjosi?

– Ne tik labai lengvai. Kiekvienoje visuomenės srityje buvo vietų, kur laukė tų jaunų, išsilavinusių žmonių, naujo mąstymo. Tu ateidavai ir padarydavai.

– Kodėl pasivadinote „The Station“, o ne „Stotis“? Ir iš viso, kodėl „Stotis“?

– Stotis yra transformacijos vieta. Stotis yra tokia vieta, kurioje vyksta tam tikra transformacija. Tai yra vieta, kur žmonės nori išvykti, išvykti iš šalies, palikti savo šeimą, savo draugus, nori išduoti kažkokią idealą, idėją ar pakeisti savo gyvenimą.

Šie žmonės mūsų komikse ateina į tam tikrą stotį, kur sėdi keisti personažai, kurie nusprendžia, ar tau laikas išvykti ar dar ne laikas išvykti. Pabėgę iš tos šalies žmonės paskui nebesugrįžta. Ta stotis tampa tokia metafizine vieta, kurioje tu galų gale pasiryžti išvykti, iškeliauti ir neturėti nieko bendro su šia valstybe, jos problemomis ir jos godomis, nesibaigiančiomis transformacijomis.

The Station pirmasis koncertas bare "Peronas"
The Station pirmasis koncertas bare "Peronas"
© DELFI / Andrius Ufartas

– Tu net į pavadinimą žiūri labai rimtai. Žinau 99 proc. grupių ir atlikėjų, kurie sako – ai, žinot, mums gerai skambėjo tas pavadinimas. Vartėme knygą ir radome.

– Vienas dalykas, kurį man sunkiau paaiškinti – kodėl angliškai „station“, o ne „stotis“. Gal sugrįšime atgal. Gediminas Skyrius, mano bičiulis ir grupės narys sakė: „žinai, stoties logotipas ne toks įdomus. „Station“ logotipas – kaip besigrūdantys žmonės stotyje norintys išvykti.“

Kita vertus, norėjosi, kad tas skambesys būtų ne kažkas labai naujo ir modernaus. Galima prigalvoti visokių smagiai, „hipsteriškai“ skambančių pavadinimų, bet norėjosi, kad tai būtų kažkas fundamentalesnio. „The Station“ skamba kaip užmirštos grupės pavadinimas. Tai mane truputį ir patraukė, todėl paliktas angliškas pavadinimas. Kita vertus, gal kada perrašysime tuos tekstus angliškai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Tarptautiniame dainų festivalyje: visas būrys kylančių žvaigždžių

Neseniai Vilniuje praūžė galingas II Tarptautinis populiariosios vokalinės muzikos festivalis...

Buvusi balerina atskleidė Didžiojo Maskvos teatro užkulisius: jis virtęs „milžinišku oligarchų viešnamiu“ (47)

Tebesitęsiant Harvey Weinsteino seksualinio priekabiavimo skandalui, pasipylė ir daugiau istorijų,...

Tapybos parodą Vilniuje atidaranti menininkė Mykolė: gamtoje nėra politikos ir blogų istorijų (1)

Spalio 23 d., pirmadienį, Dailininkų sąjungos galerijoje atidaroma personalinė menininkės...

Stebėti jaunosios menininkų kartos tapybos tendencijas bei susipažinti su naujais talentais kvies 9-ąjį kartą (1)

Jau visai netrukus, spalio 26 dieną Vilniaus dailės akademijos parodų salėse Titanikas (Maironio...

N. Kazlaus laidoje – čekų kino grandas, „Oskaro“ laureatas Jiřís Menzelis (2)

Šį sekmadienį LRT laidoje „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus ” – pokalbis su...

Top naujienos

Pasinaudojo moters bejėgiškumu: atėmė viską, ką turėjo (25)

Panevėžio apylinkės teisme – beprecedentė byla. Prokurorai siekia panaikinti sandorius, kuriais...

Tragedija, kuri lig šiol stovi akyse: šį nusikaltėlį privalome įkalinti iki gyvos galvos (58)

Laikas negydo žaizdų – kiekvieną dieną prieš akis stovi tragiškai pasibaigusios nakties...

Kaip sovietų gamybos „Concorde“ konkurentas virto viena didžiausių civilinės aviacijos nesėkmių (317)

Kai sovietų gamybos „ Concorde “ konkurentas 1971 metais per Paryžiaus aviacijos šou pirmą...

Atrado žemėje užkastus kalinio raštelius: patiriame tai, ko žmogaus protas nėra pajėgus įsivaizduoti (6)

Naujai rekonstruotas dokumentas, kurį 1944 metais Aušvice parašė vienas Graikijos žydų kalinys,...

Situacija Ispanijoje kaista: didžiulė minia išėjo į gatves Katalonijos prezidentas pareiškė, kad Ispanijos planui nepritaria (2)

Katalonijos prezidentas Carlesas Puigdemont 'as šeštadienio vakarą pareiškė, kad Katalonija...

Jubiliejiniame Dž. Butkutės koncerte Kaune – trikdžiai: teko stabdyti pasirodymą (112)

Likus mažiau nei pusvalandžiui iki Džordanos Butkutės koncerto pradžios Kaune, Nemuno saloje,...

Stilingi ir atsipalaidavę programuotojai darbe vaikšto mūvėdami kojines (53)

DELFI Stilius praėjusį penktadienį apsilankė Vilniuje esančiame Izraelio bendrovės biure „ Wix...

Vienas geriausių XIX amžiaus chirurgų – 300 proc. mirtingumas ir netyčia nupjautos sėklidės (12)

Prieš anestetik ų išradimą chirurgija buvo visai kitokia. Laikas buvo viskas ir kiekvienas...

Vietoj emigracijos pasirinko Lietuvos kurortinį miestelį: kai jūs dirbate – mes čia ilsimės (74)

Vos keliems vasaros mėnesiams padirbėti kurorte, o po to galbūt emigruoti svarstęs šiaulietis...

Ant bangos: R. Berankis Maskvoje patiesė 29-ą pasaulio raketę ir žengė į finalą (109)

Maskvoje puikų žaidimą demonstruojantis Ričardas Berankis ( ATP -169) pateikė pačią...