Viena performanso meno pradininkių tituluojama M. Arbamovič daugiau nei 40 metų rengia susimąstyti verčiančius interaktyvius pasirodymus.
Menininkės atliekami performansai neabejotinai turi didžiulę išliekamąją vertę. Vieno iš ankstyvųjų M. Arbamovič pasirodymų sukeltas atgarsis netyla iki šiol. Tąsyk „Rhythm 0“ pavadintas performansas buvo atliktas Neapolyje (Italijoje) veikiančioje meno studijoje „Studio Morra“.
Pirminis „Rhythm 0“ sumanymas buvo gana paprastas: ištisas šešias valandas M. Arbamovič turėjo stovėti tiesiai ir nejudėdama, o atėję reginio pasižiūrėti žmonės buvo raginami pasirinkti kurį nors iš specialiai ant stalo išdėliotų 72 daiktų ir daryti su ja, kas tik šaus į galvą.
Pirmieji išdrįso prisiartinti fotografai.
Kiek vėliau žmonės ėmė rinktis ant stalo išdėliotus daiktus.
M. Arbamovič stovėjo patalpos viduryje. Ant šalia padėtos lentelės buvo parašytas toks tekstas:
Instrukcijos
Ant stalo išdėlioti 72 daiktai, kuriuos galima savo nuožiūra pritaikyti mano kūnui.
Performansas
Aš esu objektas.
Prisiimu visišką atsakomybę už tai, kas nutiks per šį laiką.
Trukmė: 6 valandos (20.00–2.00)
Kai kurie žiūrovai privertė menininkę atsisėsti, kad galėtų ją pažeminti.
Ant stalo išdėliotus daiktus galima suskirstyti į tuos, kurie teikia malonumą, ir tuos, kurie skirti naikinti ar žaloti. Prie jokio pavojaus nekeliančių objektų būtų galima priskirti plunksnas ir gėles, o prie grėsmingų – peilį, skustuvą, geležtes ir užtaisytą pistoletą.
Kai kurie privertė menininkę pakeisti padėtį.
Tai, kas nutiko per šešias performanso valandas, buvo tiesiog siaubinga. Kai kurie lankytojai tvirtino prie menininkės įvairius daiktus.
Performansą stebėjęs meno kritikas Thomasas McEvilley rašė: „Pradžia buvo gana rami. Kuris nors ją apsukdavo. Kuris nors pakeldavo jos rankas. Kuris nors intymiai prisiliesdavo.“
Vienas vyras skustuvu įpjovė menininkės kaklą.
Toliau Th. McEvilley rašo: „Prasidėjus trečiai valandai visi drabužiai jau buvo nurėžti skustuvo ašmenimis. Prasidėjus ketvirtai – tie patys ašmenys paliko žymes ant jos odos. Jos kūnas tapo ne vieno seksualinio pobūdžio veiksmo taikiniu. Ji buvo tiek įsitraukusi į vaidmenį, kad nebūtų pasipriešinusi net prievartaujama ar žudoma.“
Per dvi paskutines valandas reikalai pakrypo dar pavojingesne linkme. Kažkas privertė ją nukreipti į save ginklą.
Pačios M. Abramovič prisiminimas apie tai, ką su ja darė žmonės, skamba dar klaikiau. „Jaučiausi taip, tarsi būčiau prievartaujama. Nuo manęs nurėžė drabužius, pilvą badė rožių dygliais, į galvą įrėmė pistoletą.“
Vienas vyras ją nurengė ir ėmė čiupinėti.
Praėjus šešioms valandoms M. Abramovič ėmė vaikštinėti tarp žmonių. Nė vienas nedrįso pažvelgti jai į veidą, susidurti su ja akis į akį. Jie tarsi vengė atsakomybės už tai, ką padarė, nenorėjo, kad apie juos būtų sprendžiama iš tokių veiksmų. Atrodė, kad žmonės stengėsi pamiršti, kaip ką tik mėgaudamiesi žalojo menininkę.
„Šis darbas atskleidžia, koks žiaurus gali būti žmogus. Jis įrodo, kaip noriai jis gali imti žaloti kitą, susiklosčius palankioms aplinkybėms, kaip paprastai pažeminamas tas, kuris nesigina ir nesipriešina. Performansas įrodo, kad gavę valią, daugelis normaliais laikomų žmonių gali tapti ypač žiaurūs“, – sakė M. Abramovič.
