Vieni mato joje vien žalią veją piliečių poilsiui, kiti – žaismingą fontaną, treti siūlo išvis su sprendimu neskubėti. Bet ir tai – tik viena iš problemų.
Svajotieji Tautos namai (o gal Nacionalinė koncertų salė?) liko nežinioje, pasirinktoji Jono Basanavičiaus paminklo vieta tebekelia abejonių ir nepasitenkinimą nemažai specialistų daliai, o desertui vilniečiai vaišinami būsimu tviskančiu „Misionierių sodų“ kompleksu.
Kyla įspūdis, jog visas minimas skirtingas vietas, nesusipratimą jose, jungia viena liga – sėkmingos urbanistinės sampratos – pradinio konceptualumo, miesto erdvių semantikos išmanymo trūkumas.
Būtent apie tai - Seimo nario, buvusio kultūros ministro Arūno Gelūno ir žinomo architekto urbanisto, šiuo metu ir Valstybinės kultūros paveldo komisijos nario, Augio Gučo pokalbis.
Arūnas Gelūnas. Apmastęs mūsų pašnekesį Seime, kuriame palietėme šiandien itin aistringai diskutuojamas urbanistines problemas, priėjau išvadą, kad mūsų diskusiją būtina pratęsti ir jog ji turėtų būti vieša. Jūsų pateikti argumentai dėl Lukiškių aikštės paminklo ir Nacionalinės koncertų salės vietos Vilniaus mieste man pasirodė gerokai labiau pagrįsti už kitus, anksčiau girdėtus.
Neabejoju, kad prie mūsų pokalbio netruks prisijungti ir kiti - juk šios problemos rūpi daugybei Lietuvos piliečių, ne vien vilniečiams. Pradėkime nuo pačios skaudžiausios - Lukiškių aikštės sutvarkymo. Jau beveik dvidešimt metų niekaip nepavyksta išspręsti šios vienos svarbiausių mūsų Valstybės aikščių virtimo prasminga Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo dalimi užduoties. Rengta daugybė konkursų, beveik visi jie sužlugę; vieną iš jų, būnant kultūros ministru, teko rengti ir man (jis, deja, taip pat baigėsi nesėkme).
Šiandien, kai pagaliau pajudėjo iš mirties taško architektūrinio aikštės sutvarkymo darbai, nesiliauja batalijos dėl paminklinio jos akcento. Man pasirodė labai verta dėmesio Jūsų mintis apie aikštės skyrimą "Pasipriešinimo (Rezistencijos)" temai. Ką tai konkrečiai reikštų?
Augis Gučas. Tai reikštų, kad Lukiškių aikštei pagaliau būtų rastas aiškus ir konkretus turinys – būtent Pasipriešinimo (Rezistencijos) aikštė.
Dabar tebesame migloje, negalėdami atsakyti į klausimą - „Apie ką aikštė?“ Teko girdėti, kad tai bus „svarbiausioji Valstybės aikštė“, kad tai bus miestiečių poilsio aikštė su plastiniu akcentu „Laisvės kovotojams“ pagerbti, kad bus monumentas, o ant jo parašyta „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ ir t.t... Jaučiu, kad vyriausybės, savivaldybės bei visuomenininkų nėra apie tai aiškiai konceptualiai sutarta, o architektai bando prisitaikyti prie visų įmanomų sampratų, kad ir kas įvyktų. Ir tai liguistai atsispindi dabar įgyvendinamo projekto architektūros kompozicijoje bei plastikos sumanymuose.
Pirmiausiai – apie „Valstybės aikštę“: tokia aikštė jau yra, beje įrengta Antrojo pasaulinio karo, vokiečių okupacijos metais – tai Katedros aikštė. Tiksliau ją būtų vadinti Pilies aikšte. Virš jos, Pilies kalno bokšte matome pagrindinę Lietuvos valstybės vėliavą, aikštėje jau ketvirtį šimtmečio vyksta Lietuvos Respublikos prezidentų inauguracijos, oficialūs kariniai paradai, Arkikatedroje - proginės liturginės apeigos, o atgimusiuose Žemutiniuose pilies rūmuose – labiausiai išskirtini valstybės lygio priėmimai ir sueigos. Ši sostinės vieta – reikšmingiausia mūsų valstybei mažų mažiausiai nuo paties Gedimino laikų. Nemandagu taip kalbėti, bet tiems, kuriems svarbiausioji Vilniuje rodosi Lukiškių skvero erdvė – Lietuvos istorija tarsi prasideda tik 1941 birželį. Gal, nebent dar 1863 metais... Be to – juk nesiruošiame rengti nerealių karinių paradų ir valstybinių mitingų, nelyginant kokioje Šiaurės Korėjoje, kad Katedros aikštės erdvės nepakaktų?
A.Gelūnas. Na, paradų gal ir nerengsime, bet akivaizdu, jog tikimasi, kad prie Lukiškių aikštės paminklo vainikus – kaip pagarbos Lietuvai duoklę – dės atvykstantys į mūsų valstybę aukšto rango užsienio svečiai – prezidentai, premjerai. Labai pagrįstas ir lūkestis, jog kokie du jos trečdaliai bus skirti miestiečių poilsiui.
A.Gučas. Vis dėlto Lukiškių aikštei, nežiūrint jos įspūdingos erdvės, lieka lokalesnė paskirtis. Ją lengviau suvoktume įvertinę visų svarbiausiųjų ir ne tik Vilniuje, urbanistinių valstybės svarbos viešųjų erdvių kontekstą. Vilniuje, tai be Katedros aikštės – Nepriklausomybės (Seimo), V. Kudirkos (Vyriausybės), Daukanto (Prezidento) aikštės, o Kaune – visų pirma vadinamasis Karo muziejaus sodelis ir visa jo aplinka, o taip pat buvusios Prezidentūros sodas. Visose jose jau nusistovėję tam tikri renginiai.
Minėtoji viešoji erdvė Kaune, puikiai įrengta tarpukariu, ji skirta XIX-XX a. pradžios moderniajam tautiniam laisvės sąjūdžiui ir 1918 m. vasario 16 d. atkurtos valstybės Nepriklausomybės karo kovoms pažymėti. Tiksliai parinktais plastiniais akcentais, kartu su muziejaus rūmais bei Prisikėlimo bažnyčia ant Žaliakalnio šlaito, turime neprilygstamą išsikovotos laisvės pagarbos monumentų urbanistinį kompleksą. Šia tema nieko daugiau pasakyti ar pridėti nebeįmanoma.
Lukiškių aikštė turi savą istoriją. XIX a., rusų carinei administracijai pradėjus formuoti dabartinį jos pavidalą, aikštė netrukus tapo numalšinto 1863 m. sukilimo dalyvių egzekucijų vieta. Tai liko bene ryškiausiu šios miesto erdvės istorijos įvykiu, jau tarpukariu pažymėtu iki šiol čia išlikusiu atminimo akmeniu. Tuo pačiu prisimintina, jog būtent pasipriešinimas šiai dviem pavidalais praeityje vykusiai tos pačios imperijos okupacijai nėra kaip nors aiškiau viešumoje įamžintas. Nereikėtų jo painioti nei su senosios Lietuvos XIII-XVIII amžių karais ir jų didvyriais, nei su minėtuoju, Kaune įprasmintu, 1918-1923 m. Nepriklausomybės karu. Tai visai atskiras pasakojimas. Iš čia ir tema Lukiškių aikštei – Pasipriešinimo arba Rezistencijos aikštė.
Toliau jau liktų tik tinkamai tai įprasminti. Turėtų būti pažymėtos visų sukilimų ar pasipriešinimo karų datos: 1794; 1831; 1863; 1941 birželis; 1944-1953 bei perlaidoti nežinomo pastarųjų kovų partizano (gink Dieve ne „kovotojo“) palaikai – t. y. įrengtas Nežinomo partizano kapas. Manau geriausiai tam tiktų mauzoliejaus tipo santūrus architektūrinis akcentas, o likusi aikštės dalis – žalia erdvė poilsiui.
A.Gelūnas. Nors šiuos istorinius faktus žino daugelis ir jie tarsi akivaizdžiai mintis kreipia link Pasipriešinimo temos, bet kažkodėl jau 20 metų neapsisprendžiama. Be to, diskutuojant išaiškėja gan didelė mūsų visuomenės fragmentacija. Ne tik Kremlius, bet ir kai kurie mūsų piliečiai 1944-1953 prieš sovietų okupaciją kovojusius partizanus netrunka pakrikštyti „banditais“. Kartais apima nuostaba suvokus, jog negalime susitarti dėl tokių svarbių Lietuvos valstybingumui kovų statuso, jų tinkamai įamžinti. Esu girdėjęs ir sarkastišką pasiūlymą šalia paminklo partizanams pastatyti ir paminklą stribams – gal tada pamaloninsime ir kitą pusę, bus išvengta “tautos supriešinimo”...
Bet jau kalbant rimtai, gal dėl to ir sukama „saugesniu“ ir neutralesniu keliu – paminklą siūloma sukurti iš mūsų valstybinio herbo Vyčio? Esą dėl jo vieningiausiai sutariama. Bet ar yra kita valstybė pasaulyje, svarbiausią valstybės paminklą sukūrusi iš savo herbo?
A.Gučas. Asmeniškai tokio dalyko – paminklo valstybės herbui - matyti kažkaip neteko. Valstybės didžiuojasi savo heraldiniais ženklais ir kur tinka, noriai naudoja. Jie lydi šalių piliečius visur: gausiai talpinami ant valstybės dokumentų, matomi vėliavose, kaip bareljefai - ant svarbių įstaigų fasadų ar istoriniuose pastatuose. Šiuo atveju Vyčio ženklu ketinama statyti paminklą, taip lyg memorealizuojant pačią valstybę – tarsi jos nebėra. Ar netikima ateitimi? Taip norėdami viešųjų ženklų kalba teigti viena – galime semantiškai pasakyti visai ką kita.
Dar daugiau: konkurse parinktas skulptūros variantas – net ne ženklas, o greičiau dekoratyvinė skulptūra kažkodėl atsirandanti svarbios aikštės centre. Pasaulyje, jei tokioje erdvėje statoma raitelio figūra, tai būna paminklas konkrečiai ypatingos reikšmės asmenybei. Šiuo metu lyg ir įvyko dar vienas konkursas, tačiau kas valdžiose mąstoma toliau – laikoma paslaptyje. Spėju, ieškoma meninio plastinio varianto, o prastai artikuliuoto visos aikštės turinio problema išlieka.
Dabar - apie Jūsų minimą visuomenės fragmetaciją. Nemanyčiau kad ji yra tokia labai didelė, veikiau esame dirbtinai „fragmetuojami“. Kažin, ar kas pasižymįs sveiku protu, minimaliomis žiniomis ir nesantis iš atitinkamos konkrečios aplinkos, galėtų neigti būtent partizaninio 1944-1953 metų karo faktą. Jei norime ką nors svarbioje viešoje erdvėje teigti, ką nors priminti ar pagerbti, privalome kalbėti be užuolankų, taip pat ir aiškia miesto ženklų kalba. Tačiau pirmiausiai turime patys tuo tikėti.
Kalbama, kad tai bus monumentas, prie kurio bus kviečiami pagerbti gėlėmis ar vainikais viešintys užsienio šalių svarbieji asmenys. Prie apibendrinto, neįvardinto, abstraktaus „laisvės kovotojo“ (rusiškai, beje, – „bojevik“) paminklo jų kviesti netiks ir nepavyks. Akivaizdu – šiuo metu kviesti galime prie J. Basanavičiaus kapo, prie J. Pilsudskio „širdies“ palaidojimo Rasose, prie Sausio 13-sios aukų Antakalnio kapinėse ar prie Nežinomo kareivio kapo Kaune - bus šalių ir jų vadovų, kurie ten ateis, bet ne prie „meninio akcento“.
A.Gelūnas. Nors Jūsų argumentai atrodo tvirti, atsiras oponentų, teigiančių, kad mūsų aptariamo partizaninio karo dalyviai mirti eidavę “su Vyčiu širdyje” ar tiesiog prie krūtinės prisisegę Vytį, todėl aikštės skyrimas Rezistencijos temai ir Vyčio paminklas esą neprieštarautų vienas kitam. Bet Jūs siūlote “mauzoliejaus tipo santūrų architektūrinį akcentą” (kaip čia neprisiminsi, kad aršiausi Vyčio statulos šalininkai nepamiršta visuomenei nuolat priminti, kad jam alternatyva tegalinti būti, o siaube, tik dar vienas „vamzdis“ – suprask, nereikia mūsų visuomenei visokių ten modernizmų) tad gal galėtumėte pateikti kitose valstybėse jau egzistuojančių panašaus įamžinimo pavyzdžių?
A.Gučas. Kiek pamenu, tuo metu svarbiausias simbolis buvo Trispalvė, bet ir Vytis aišku buvo šventas ženklas. Tačiau svarbiausia ir pirmiausia, kaip minėjau, būtų susitarti dėl aikštės temos – o visa kita jau po to teišsivysto – taigi, kad tai bus Pasipriešinimo aikštė. Ir jei norima, kad valstybės svečiai čia ateitų, turi būti joje tai, kam konkrečiai nusilenkiama, kam reiškiama ši pagarba. Tuo atveju Vytis, kaip antkapinė skulptūra?..
Užsimindamas apie mauzoliejaus tipo architektūrinį akcentą, gink Dieve neketinau dabar imtis žodžiais jo projektuoti. Jūsų raginamas paminėsiu porą pavyzdžių: Varšuva, Nežinomo kareivio kapas po išlikusiu karo metu sugriautų, sudegusių kažkokių rūmų fragmentu - viduryje čia, pokariu, griuvėsių vietoje suformuotos aikštės. Paryžius, Nežinomo kareivio kapas po Triumfo arka l‘Etoile (dabar de Golio) aikštės viduryje. Tai bent mauzoliejus.
Manau mes panašų uždavinį Lukiškių aikštėje turėtume spręsti išimtinai šiuolaikinės architektūros priemonėms ir ganėtinai santūriai. Nemažą „darbo“ dalį atliks Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia, su čia pat esančia monumentalia Domininkonų vienuolyno tvora bei pastatais. Įsijunkime urbanistinį matymą, o ne vien kapstykimės nebesančių Lenino (prieš tai Pilsudskio) paminklo prisiminimuose ir aplinkoje ir bandydami čia pastatyti dar vieną, nors ir kitokią ir negrabiai iš centro kiek patrauktą skulptūrą.
A.Gelūnas. Būčiau linkęs labai Jums pritarti – juk gyvename ne 19-jo, o 21-jo amžiaus Europos valstybėje, kuri neseniai buvo įvardyta kaip „Šiaurės šalis“, tačiau kažkodėl vis tiek daugelio širdys krypsta link slaviškojo dramatizmo... Paminėjote Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, manau labai prasminga būtų, jei neseniai atrasti Zigmanto Sierakausko ir kitų 1863-jų metų sukilimo dalyvių palaikai būtų perlaidoti būtent šios bažnyčios šventoriuje – Lukiškių aikštės kaip „Pasipriešinimo aikštės“ semantinis svarumas nuo to dar labiau padidėtų. Tačiau šis klausimas, kaip ir paminklinio akcento problema, dar yra diskusijų fazėje, belieka tikėtis, jog jos bus vaisingos. Valstybės 100-metis jau visai čia pat – gal čia aptartas Pasipriešinimo memorialas su Nežinomo partizano kapu galėtų atsirasti jau iki 2018-jų vasario 16-sios?
Pokalbis bus tęsiamas.
Arūnas Gelūnas yra LR Seimo narys (Liberalų Sąjūdžio frakcija), Seimo Kultūros komiteto vicepirmininkas, buvęs Kultūros ministras (2010-2012, Lietuvos Respublikos ambasadorius prie UNESCO (2012-2016).
Augis Gučas yra architektas urbanistas, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys, buvęs Vilniaus miesto savivaldybės Paminklotvarkos skyriaus vedėjas (1994-2003).
