aA
Tarptautiniuose meno kataloguose ir parodų anotacijose Indrė Šerpytytė yra pristatoma kaip Londone gyvenanti lietuvių menininkė, įvaldžiusi įvairias sritis – fotografiją, skulptūrą, instaliacijas, tapybą. Vakar, vasario 3 dieną, Šiuolaikinio meno centre buvo atidaryta I. Šerpytytės paroda „Patyrimo nebuvimas“.
Indrė Šerpytytė
© B. Scheeperso nuotr.

Jaunos menininkės kūryba eksponuota tokiuose gerai žinomuose pasaulio muziejuose ir galerijose kaip Tate Modern Londone, Fotografijos galerija Paryžiuje, Modernaus meno muziejus (MoMA) Niujorke, Šiuolaikinio meno muziejus Krokuvoje, Folkwang muziejus Esene. Jos darbų yra įsigijęs Viktorijos ir Alberto muziejus, Nacionalinis žiniasklaidos muziejus (National Media museum), privačios Davido Robertso, Janet Joplin ir Derwent kolekcijos Londone.

Indrė Šerpytytė gimė Palangoje 1983 m., su mama išvyko į Jungtinę Karalystę, būdama 14 metų. Čia baigė vidurinę mokyklą, vėliau studijavo fotografiją Braitono universitete, kur įgijo bakalauro laipsnį, o fotografijos magistre tapo, baigusi Karališkąją meno kolegiją (Royal College of Art) Londone.

Jos darbai anksti patraukė fotografijos žinovų ir profesionalų dėmesį – dar studijuodama ji pelnė prestižinę Jerwoodo fotografijos premiją, jos darbai nominuoti tokiems tarptautiniu mastu pripažintiems apdovanojimams kaip Rencontres d’Arles Discovery Award (2011), The Arts Foundation’s Still Life Photography Award (2013).

Instaliacija „Ocean of Images“, MoMA
Instaliacija „Ocean of Images“, MoMA
© Asmeninio archyvo nuotr.

Indrę Šerpytytę domina karų, kruvinų konfliktų pėdsakai istorijoje ir žmonių sąmonėje. Nuo 2009 m. ji vykdo tęstinį, dar nebaigtą projektą „Buvusios NKVD – MVD – MGB – KGB būstinės“ (Former NKVD – MVD – MGB – KGB Buildings), kuriame nagrinėja sovietų okupacijos padarinius Lietuvoje.

2006 m. ji sukūrė ciklą „Tylos būsena“ (A State of Silence), skirtą tėvui Albinui Šerpyčiui, kuris buvo Valstybės saugumo departamento Tauragės apygardos skyriaus viršininkas, o 2001 m. žuvo mįslingomis aplinkybėmis, kurios taip ir liko neišaiškintos.

Tapybos ciklas „150 mylių per valandą“ (150 mph) susijęs su pasaulį sukrėtusiu teroro aktu Niujorke, kai į Pasaulio prekybos centro dangoraižius įsirėžė teroristų užgrobti lėktuvai. Naujausias šviesos instaliacijų ciklas „2 sekundės spalvos“ (2 Seconds of Colour) paremtas šiurpiais vaizdais, kaip ISIS teroristai kapoja žmonėms galvas.

Ypač daug dėmesio ir gerų atsiliepimų sulaukė Indrės projektas „Pjedestalas“, pernai vasarą eksponuotas Niujorke, o metų pabaigoje – Londone. Tai dvi sales užimanti instaliacija, kurią sudaro Grūto parke stūksančių paminklų sovietiniams veikėjams nuotraukos, sugretintos su sovietmečiu darytomis jų nuotraukomis, ir skulptūrinės kompozicijos iš juodo granito.

Indrė Šerpytytė
Indrė Šerpytytė
© B. Scheeperso nuotr.

Susitikau su Indre Šerpytyte jos studijoje pasikalbėti apie naujausią parodą, ankstesnius darbus ir kelią į pripažinimą tarptautinėje meno scenoje.

– Ar lengva šiais laikais jaunam žmogui įsiveržti į meno pasaulį, būti pastebėtam, įvertintam?

– Iš tikrųjų tai gana sunku, nėra formulės, kaip įsitvirtinti meno pasaulyje. Vos pradėjusi fotografijos studijas, stengiausi dalyvauti įvairiausiuose konkursuose. Kartais pasisekdavo laimėti, kartais ne, bet svarbiausia, kad tie konkursai padėjo susipažinti su įtakingais žmonėmis.

Pavyzdžiui, Simonas Bakeris, Tate Modern kuratorius, kadaise buvo vieno konkursų, kuriame dalyvavau, žiuri narys. Jau tada į mano darbus jis atkreipė dėmesį, o vėliau, kai Tate Modern rengė parodą „Konfliktas. Laikas. Fotografija“ (Conflict, Time, Photography), pakvietė dalyvauti.

Patekti į žmonių, darančių įtaką meno pasauliui, akiratį nelengva, tačiau man viskas klostėsi kažkaip natūraliai. Galbūt mano kūrybos temos jiems pasirodė įdomios, svarbios, nežinau. Kurdama nesistengiu sekti tuo, kas „ant bangos“. Tiesiog komentuoju tai, ką pažįstu, prisimenu...

Daug jaunų menininkų daro tai, kas madinga. Mano kūriniai nėra madingi, tiesą sakant, net nustebau, kai mane atrinko į Modernaus meno muziejaus Niujorke rengiamą parodą „Vaizdų okeanas“ (Ocean of Images). Ten pristatomų jaunų menininkų darbai tikrai įspūdingi, labai cool, stebėjausi, kaip čia atsitiko, kad ir aš esu tarp jų, nes mano darbai visiškai kitokie. Tačiau, matyt, yra poreikis pristatyti ir kitokį požiūrį, išgirsti kitokią kalbą, kuri smarkiai skiriasi nuo šiuo metu įsigalėjusių tendencijų. Parodų rengėjai tą pastebi.

– Ar kurti tai, kas, pasak jūsų, „nemadinga“, yra sąmoningai pasirinkta pozicija, kad nebūtumėte panaši į kitus?

– Ne, tikrai nebuvo taip, kad ėmiau ir nusprendžiau. Tai atsitiko savaime. Mano darbai labai asmeniški, susiję su mano patirtimi ir emocijomis, su tuo, kas man svarbu, apie ką noriu kalbėti. Kuriu ne tiek žiūrovams, kiek sau.

Kūryba – tai būdas suprasti, kas vyksta pasaulyje. Meno projektai man, galima sakyti, yra terapija, tam tikru atžvilgiu kuriu iš savanaudiškų paskatų, įsiklausydama į tai, kas glūdi mano sielos gelmėse. Nė mintis nekyla, kad pasižiūrėsiu, ką daro kiti, ir gal pati pabandysiu ką nors tokio…

Indrės Šerpytytės instaliacija parodoje „To_Bridges_“
Indrės Šerpytytės instaliacija parodoje „To_Bridges_“
© Asmeninio archyvo nuotr.

– Kada susidomėjote fotografija?

– Fotografuoti pradėjau nuo 16 metų, pirmosios nuotraukos pasakojo apie mane ir mano kūną. Maniau, būsiu menininkė feministė. Iš tikrųjų kurti meną apie save paranku – esi pats sau objektas, nereikia nieko toli ieškoti.

Tuo savęs tyrinėjimu domėjausi nuo 16 iki 19 metų, tai studentiški darbai, kurie niekur nebuvo rodyti. Pirmasis viešumon išėjęs ciklas yra A State of Silence, susijęs su skaudžia netektimi.

– Šis ciklas, kiek žinau, yra labai asmeniškas, skirtas žuvusio tėvo atminimui. Beje, kaip šį pavadinimą jūs pati verčiate į lietuvių kalbą?

– Tiksliai išversti kebloka, nes žodžio state reikšmė labai plati. Vienais atvejais jis verčiamas kaip valstybė, kitais – kaip būsena. Aš pasirinkau šį žodį dėl jo dviprasmiškumo, nes norėjau kalbėti ir apie politiką, ir apie savo pačios būseną. Žodis silence irgi nevienareikšmis. Jis gali reikšti tylą, kai negirdėti nė garso, bet gali reikšti ir nutylėjimą, kai kas nors nepasakoma iki galo.

Po to, kai žuvo tėvas, apėmė tokia būsena, tarsi viskas būtų sustingę, kažkas įvyko, bet nesužinosiu, nei kas, nei kaip.

Po to, kai žuvo tėvas [Autoavarijos, nusinešusios Albino Šerpyčio gyvybę, aplinkybės taip ir liko neišaiškintos – Z. Č.], apėmė tokia būsena, tarsi viskas būtų sustingę, kažkas įvyko, bet nesužinosiu, nei kas, nei kaip. Gyvenau, apimta netekties skausmo, laikas ilgainiui jį apmalšino, tačiau viskas ilgai atrodė lyg už stiklo, tarsi įšalę į ledą, negyva. Tokia buvo mano būsena, tokia ir fotografija – sustingęs gyvenimas.

Indrė Šerpytytė. Iš ciklo "Tylos būsena" (2006)
Indrė Šerpytytė. Iš ciklo "Tylos būsena" (2006)
© Asmeninio albumo nuotr.

Tačiau čia kalbama ne vien apie mano būseną, bet ir apie biurokratiją, tą procesų valdymo mašiną, kuri yra nepajudinamai stabili, be emocijų, niekaip nepaveikiama, – viskas sudėliota į stalčiukus, uždaryta, paprastam žmogui neprieinama. Tas fotografijų ciklas man buvo tarsi taškas sakinio gale.

– Nuo 2009 m. ėmėtės projekto „Buvusios NKVD – MVD – MGB – KGB būstinės“. Kodėl jums svarbus laikas po karo? Ar tie įvykiai tiesiogiai palietė jūsų šeimą?

– Šį tęstinį projektą vykdau beveik 10 metų, jau daug padaryta, per porą metų tikiuosi jį baigti. Pokario įvykiai palietė, kiekvieną lietuvių šeimą. Visi, kurie gimė ir augo Lietuvoje, jų šeimos iš asmeninės patirties galėtų parašyti kelias istorijos knygas. Pusė mano giminės buvo ištremta į Sibirą, bet aš apie tai beveik nieko nežinojau.

Kartą naršydama internete aptikau genocido archyvą, ten buvo sąrašas įvairių vietų, kur pokario metais veikė KGB. Kaip gali būti, kad aš nieko apie tai nežinau? Paskambinau mamai, kuri yra mokytoja, sakau, gal tu gali daugiau papasakoti, bet ji irgi nelabai ką žinojo.

Pradėjusi ieškoti tų vietų, labai nustebau, kad nemažai pastatų, kuriuose buvo įsikūręs NKVD, iki šiol išlikę, tik jų paskirtis kita, niekaip nesusijusi su represine praeitimi. Man pasidarė įdomu, išsiaiškinau, kad daugelyje tų namų prieš karą gyveno šeimos, vėliau tas statinys virto budelių būstine, ten buvo kankinami žmonės, po to vėl tapo gyvenamuoju namu ar mokykla.

Archyve yra aprašymai, kas dėjosi tuose namuose, kai jie priklausė KGB, ir tai iš tikrųjų baisu. Viename iš dokumentų detaliai pasakojama, kaip lupdavo odą gyviems partizanams.

Archyve yra aprašymai, kas dėjosi tuose namuose, kai jie priklausė KGB, ir tai iš tikrųjų baisu. Viename iš dokumentų detaliai pasakojama, kaip lupdavo odą gyviems partizanams.

Savo projektu noriu sukurti paminklą žmonėms, kurie buvo ten kankinami, nes tas laikas vis labiau išsitrina iš atminties. Trobesiai tebestovi, bet jau net vietiniai neatsimena, kas ten dėjosi. Nemažai pastatų nugriauta, gali atsitikti, kad šiurpi jų istorija irgi nugrims į nebūtį. Svarbu dokumentuoti, kas vyko kasdieninėje aplinkoje, namuose, kuriuose prieš tai kažkas gyveno, kai kur ir vėl gyvena.

Indrė Šerpytytė, „1944–1990“
Indrė Šerpytytė, „1944–1990“
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kai praeities siaubas išsitrina iš atminties, viskas vėl gali pasikartoti. Man kilo mintis archyvą paversti pasakojimu vaizdais. Ne paslaptis, kad mano karta knygų, o juo labiau archyvinių tekstų, nebeskaito, mes esame vaizdų, paveiksliukų karta, tad mano projektas yra tiesiog šiuolaikinis būdas jaunajai kartai prisiliesti prie praeities, prie to, kas paslėpta archyvuose.

Neplanavau, kad tas projektas taip užsitęs, bet norėjau, kad visi statiniai, aprašyti archyve, būtų ir mano projekte. Netgi tais atvejais, kai namo jau nebėra, aš fotografuoju tą vietą, aplinką, kur jis buvo. Iš viso yra maždaug 300 pastatų, kur NKVD smogikai kankino žmones, tikiuosi, mano projekte bus visi tie adresai.

Beje, šį projektą vykdau ne viena, turiu talkininką, Lietuvoje gyvenantį tautodailininką, kuris pagal mano fotografijas išdrožia tuos namus iš medžio. To žmogaus dar nesutikau ir net nenoriu su juo susipažinti, kad nedaryčiau jam įtakos.

Kai pradėjo su manim dirbti, jis net neįsivaizdavo, apie ką tas projektas, tik vėliau, kai pasklido šiek tiek informacijos, sužinojo, kokią temą narplioju. Paprastai aš jam nusiunčiu pastato fotografiją, o jis atsiunčia man maketą, išdrožtą iš medžio.

Indrė Šerpytytė, „1944–1990“
Indrė Šerpytytė, „1944–1990“
© Asmeninio archyvo nuotr.

Pasirinkau jį iš trijų menininkų, kuriems nusiunčiau to paties pastato fotografiją ir paprašiau, kad pagal ją išdrožtų medinį modelį. Du iš jų buvo labai puikiai padaryti architektūros požiūriu, o šito autoriaus, su kuriuo dabar dirbu, pirmuoju drožiniu pasibaisėjau – labai jau liaudiškas stilius.

Kadangi mano sumanymas yra eksponuoti ne pačius drožinius, bet jų fotografijas, tai sudėjau visus tris modelius, nufotografavau, o tada pamačiau, kad tas trečiasis, man mažiausiai patikęs, atrodo ypač gyvas, tikras. Taip ir pasirinkau.

Tai įdomus patyrimas, toks ilgas romanas. Žinau šį tą apie to drožėjo gyvenimą, bet labai mažai. Pavyzdžiui, jis nustojo rūkęs, nes namukai nebesmirda cigaretėmis.

Tai įdomus patyrimas, toks ilgas romanas. Žinau šį tą apie to drožėjo gyvenimą, bet labai mažai. Pavyzdžiui, jis nustojo rūkęs, nes namukai nebesmirda cigaretėmis. Visai neseniai atsiuntė man dovanų savo paties išdrožtą rūpintojėlį, o kai Šiauliuose buvo eksponuojamas vienas mano darbas, į parodą atėjo jo sūnus. Kontaktai pamažėle mezgasi ir bus labai įdomu pasimatyti, kai baigsime darbą.

– Du ciklai, sukurti pastaraisiais metais, yra susiję su pasaulį sukrėtusia Rugsėjo 11-osios teroristine ataka ir su viešomis žmonių egzekucijomis, kurias vykdo vadinamoji Islamo valstybė. Papasakokite apie jų ištakas.

– Šie ciklai irgi susiję su mano asmeniniais įspūdžiais ir emocijomis. Kai buvo įvykdytas teroristinis išpuolis Niujorke, aš jau gyvenau Anglijoje, pas mus kaip tik svečiavosi giminės, kurių artimi pažįstami dirbo Pasaulio prekybos centre.

Indrė Šerpytytė
Indrė Šerpytytė
© B. Scheeperso nuotr.

Prisimenu tą įtampą, kai kiaurą dieną jie skambino telefonu, bandydami susisiekti su kuo nors, kas žinotų, koks tų žmonių likimas. Tai buvo labai stiprus emocinis sukrėtimas. Šitie dalykai yra pasauliniai, nes visi dabar tuo gyvename, esame pasaulio klajūnai ir tai visų mūsų bendra patirtis.

Vėliau kai kurie amerikiečiai, laikantys save giliai tikinčiais, pradėjo aiškinti, kad tie, kurie šoko iš degančių pastatų, yra savižudžiai, o krikščionims tai sunki nuodėmė.

Kai Pasaulio prekybos centras paskendo liepsnose, per žinias rodė, kaip žmonės šoka per dangoraižių langus. Vėliau kai kurie amerikiečiai, laikantys save giliai tikinčiais, pradėjo aiškinti, kad tie, kurie šoko iš degančių pastatų, yra savižudžiai, o krikščionims tai sunki nuodėmė. Jie nepaisė, kad tiems žmonėms po kojomis degė grindys arba galbūt juos išbloškė sprogimo banga.

Man atrodė keista, kad kažkas imasi teisti tuos žmones už jų kančias. Ėmiau žiūrinėti nuotraukas vieno žymaus fotografo, kuris dokumentavo, kaip iš dangoraižių šokinėja žmonės. Ir tada kilo klausimas, o kas yra visos tos situacijos fone? Žinoma, tai pats pastatas, stiklo ir metalo stačiakampis, tarsi įrėminantis visa tai, kas vyksta.

Nutapiau kelis didelio formato paveikslus. Naudojau metalo dažus, norėjau išgauti tvirtą blizgų paviršių, nes Pasaulio prekybos centras buvo iš stiklo ir plieno, geriausiai tiko dažai, kuriais dažomi automobiliai. Tie paveikslai dar niekur nerodyti, šiuo metu kalbuosi su Londono Imperial War Museum, kuris rengia parodą 9 / 11 and After, tikiuosi, vienas iš mano paveikslų ten bus.

Kitas ciklas, susijęs su šiandienos aktualijomis, vadinasi „2 sekundės spalvos“. Vieną sekmadienį varčiau Sunday Times, o ten pirmajame puslapyje buvo ISIS vykdomos egzekucijos nuotrauka. Perverčiau tą lapą, beveik nė nepažvelgusi į fotografiją. Ir staiga paklausiau savęs – palauk, Indre, o kodėl tu nežiūri? Kaip paprasta – pervertei puslapį, ir viskas, rytoj bus kiti vaizdai, kitos naujienos.

Toje nuotraukoje buvo 7 žmonės – žurnalistai, taikdariai, savanoriai, kuriuos pagrobė, laikė kalėjime, vėliau nukirsdino. Tai sukrečiantis įvykis, bet dabar jau beveik užmirštas.

Indrė Šerpytytė. Iš ciklo "2 sekundės spalvos" (2015)
Indrė Šerpytytė. Iš ciklo "2 sekundės spalvos" (2015)
© Asmeninio albumo nuotr.

Ėmiau ieškoti internete vaizdų, susijusių su nukirsdinimu. Kai internetas lėtas, prieš pat nuotraukai pasirodant ekrane, šmėsteli keletas spalvų, susijusių su vėliau atsirasiančia nuotrauka. Viena iš tokių spalvų oranžinė, nes pasmerktieji aprengiami oranžiniais drabužiais, kitos trys – dangiškai mėlyna, smėlio spalva ir juoda ISIS smogikų aprangos spalva.

Kiekvienąkart kompiuterio ekrane pamačiusi tas spalvas, suprasdavau, kad po dviejų sekundžių pamatysiu pasmerktųjų nukirsdinimo nuotrauką, nors dabar matau dar tik spalvas. Tai siaubo suabstraktinimas.

Kiekvienąkart kompiuterio ekrane pamačiusi tas spalvas, suprasdavau, kad po dviejų sekundžių pamatysiu pasmerktųjų nukirsdinimo nuotrauką, nors dabar matau dar tik spalvas. Tai siaubo suabstraktinimas. Taip ir kilo minėto ciklo idėja.

Indrė Šerpytytė. Iš ciklo "2 sekundės spalvos" (2015)
Indrė Šerpytytė. Iš ciklo "2 sekundės spalvos" (2015)
© Asmeninio albumo nuotr.

– Naujausia paroda „Pjedestalas“ susijusi su lengvai atpažįstamomis nuorodomis į netolimą praeitį. Kas jus, jaunosios kartos menininkę, užaugusią nepriklausomos Lietuvos laikais, skatina atsigręžti atgal, ypač dabar, kai žvalgymasis į sovietmetį laikomas nemadingu. Ir kodėl parodą pavadinote „Pjedestalas“?

– Kai esi pastatytas ant pjedestalo, kažką reiški, turi galią, visi rodo tau pagarbą. Bet kas atsitinka, kai pjedestalas pašalinamas?

Grūto parke skulptūras nufotografavau seniai, prieš 8 metus, ilgai užtruko, kol supratau, ką jos man reiškia ir ką su jomis daryti. Pats Grūto parkas yra savotiška vieta. Daug kas į jį eina kaip į savotišką disneilendą. Ten daug pramogų – zoologijos sodas, kavinė, žaidimų aikštelė vaikams. Skamba muzika, valgomi ledai…

Man Grūto parkas kelia dvilypius jausmus. Tie daug blogo Lietuvai kadaise padarę žmonės dabar sustatyti tarp medžių, krūmų, sumenkinti. Kodėl įdomu į juos žiūrėti? Gal mums juokinga, kad jie ten atsidūrė?

Man Grūto parkas kelia dvilypius jausmus. Tie daug blogo Lietuvai kadaise padarę žmonės dabar sustatyti tarp medžių, krūmų, sumenkinti. Kodėl įdomu į juos žiūrėti? Gal mums juokinga, kad jie ten atsidūrė? Miške vienur kitur kyšo stebėjimo bokšteliai, iš kurių kadaise prižiūrėtojai akylai stebėdavo tremtinius ar politinius kalinius, kad šie nepabėgtų. Tos kadaise aukštintų veikėjų skulptūros dabar irgi yra tarsi kaliniai, išstatyti apžiūrai, stebimi.

Indrė Šerpytytė, iš ciklo „Pjedestalas“
Indrė Šerpytytė, iš ciklo „Pjedestalas“
© Asmeninio archyvo nuotr.

Nufotografavau tas skulptūras, bet nesugalvojau, ką su jomis daryti, kol vieną dieną pastebėjau, kad nė viena iš jų neturi pjedestalo. Tada pagalvojau – aha, o kur ir kaip jos stovėjo anksčiau, kokia buvo tų skulptūrų aplinka, ką jos reiškė socialiniam, politiniam, net šeimos gyvenimui? Ir pradėjau ieškoti nuotraukų sovietmečio archyvuose. Panorau palyginti tai, kur tie paminklai yra dabar, su tuo, kur jie buvo sovietmečiu.

Yra nuotraukų, kur prie paminklo nusifotografavusios šeimos arba čempionams teikiami medaliai, arba vyksta pionierių sueigos – visi didieji įvykiai sukosi aplink tas stovylas, jos tada buvo gyvenimo ašis. O dabar tūno pakrūmėje. Tas skirtumas man pasirodė įdomus.

Po parodų Niujorke ir Londone paaiškėjo, kad toji praeitis jau beveik išsitrynusi, jos nebėra. Mūsų šalis, skubėdama tapti vakarietiška, nebenorėjo prisiminti, kas buvo, ir tas nematomas karas nuslinko užmarštin. Įsitikinau, kad tik po mano parodos daugelis žmonių sužinojo, kas dėjosi iš tikrųjų. Geležinė uždanga sovietmečiu buvo aklinai užverta, o paskui patys nusprendėme nekalbėti apie praeitį.

Man labai keista, kad tarsi gėdijamės pusę amžiaus buvę okupuoti Sovietų Sąjungos, nors galėtume didžiuotis, kad per šitiek metų sugebėjome išlaikyti savo kalbą, tautinę kultūrą, o susitelkę atsikratėme okupantų. Gėdijamės sovietmečio ir nesididžiuojame, kad iš jo išsilaisvinome. Gal tas sovietinis mąstymas iš tikrųjų įsigėręs į kraują, gal vis dar jaučiamės sovietizuoti ir dėl to slegia gėda? Aš nežinau, bet klausimų kyla.

Jeigu pamiršime, kas buvo prieš ketvirtį amžiaus, galime vėl nuslysti atgal į tą patį, vėl nuolankiai garbinsime ant pjedestalų pastatytus stabus.

Manau, nevalia praeities užmiršti, reikia ją visada turėti omeny, ypač šiuo metu, kai pasaulis toks nestabilus. Neseniai skaičiau, kad Lietuva prašo daugiau pagalbos iš NATO. Jeigu pamiršime, kas buvo prieš ketvirtį amžiaus, galime vėl nuslysti atgal į tą patį, vėl nuolankiai garbinsime ant pjedestalų pastatytus stabus. Įveikti tokį proto užtemimą nepadės jokie sąjungininkai…

Beje, nesitikėjau sulaukti tiek daug gerų atsiliepimų apie parodą, nemaniau, kad kils toks susidomėjimas. Didelį įvertinimą rodo tai, kad Niujorko meno mugės (New York Freeze Art Fair) kuratoriai „Pjedestalą“ eksponavo vadinamojoje spot light salėje, kur rodomi kuratorių atrinkti, o ne pačių galerijų pristatomi kūriniai.

Indrė Šerpytytė, iš ciklo „Pjedestalas“
Indrė Šerpytytė, iš ciklo „Pjedestalas“
© Asmeninio archyvo nuotr.

– Šioje parodoje save kaip menininkę jūs išbandėte ir kurdama instaliacijas iš miniatiūrinių juodo šlifuoto granito gabaliukų. Kokios jų sąsajos su grūtmečio-sovietmečio nuotraukų deriniais?

– Naudojau juodą šlifuotą granitą, iš kokio daromi antkapiniai paminklai. Konstravau skulptūrines kompozicijas, kurios tam tikru atžvilgiu yra pjedestalo variacijos. Tas ypač gerai tiko parodoje Londone, kur skulptūros buvo eksponuojamos rūsyje, esančiame po pagrindine sale, – toks įspūdis, lyg paroda būtų pastatyta ant tų granitinių pjedestalų.

Kai ėmiausi šio projekto, pirma mintis buvo atgaminti pjedestalus tokius, kokie jie buvo tada, kai sovietinių veikėjų statulos stovėjo centrinėse miestų ir miestelių aikštėse. Bet vėliau tą sumanymą atmečiau, supratusi, kad tomis konstrukcijomis noriu pasakyti, kas man yra pjedestalas, noriu išreikšti savo emocinį santykį, todėl iš juodo kapinių granito gabaliukų ėmiau modeliuoti tai, ką pavadinčiau pjedestalo variacijomis.

Beje, ne vienas parodos lankytojas komentavo, kad jie primena abstrahuotas žmonių figūras ir tai sukuria daug papildomų prasmių, praturtinančių parodos koncepciją.

Man apskritai labai įdomu pasiaiškinti, kas yra pjedestalas. Žmonės visada nori ką nors garbinti, aukštinti, užkelti ant pjedestalo. Šiais laikais, kai nebetikima politikais, vietoj jų garbinimo objektais tampa realybės šou dalyviai, įžymybės… Bet jie, greitai užsiropštę ant pjedestalo, lygiai taip pat greitai ir dingsta.

Indrė Šerpytytė, iš ciklo „Pjedestalas“
Indrė Šerpytytė, iš ciklo „Pjedestalas“
© Asmeninio archyvo nuotr.

– Dar viena sudėtinė parodos dalis yra garsas – salėje skamba įrašas, pasakojantis, kaip buvo nukeltas Lenino paminklas. Kodėl prireikė dar ir pasakojimo?

– Vieną dieną supratau, kad rodau, kokia yra paminklų sovietiniams stabams dabartis ir kokia buvo jų praeitis, bet visiškai neaišku, kas atsitiko, kad tos skulptūros, stūksojusios ant pjedestalų, atsidūrė miške.

Ėmiau ieškoti vaizdinės medžiagos, kaip griaunami paminklai. Nebūtinai Lietuvoje, jie griaunami ir kitur – Ukrainoje, Irake. Mačiau, kad tokiose situacijose žmonės elgiasi gana agresyviai, pavyzdžiui, kai buvo nukelta Sadamo Husseino skulptūra, supuolę žmonės daužė ją plaktukais.

Ukrainoje Lenino, kitų komunistinių veikėjų skulptūras sprogdindavo naktimis. Žmonės taip išreiškė savo emocijas, kurios ilgai buvo slopinamos, užgniaužtos. Kai rinkau tuos vaizdus, kilo mintis visa tai, kas matoma vaizdo įraše, papasakoti neregiams.

Ukrainoje Lenino, kitų komunistinių veikėjų skulptūras sprogdindavo naktimis. Žmonės taip išreiškė savo emocijas, kurios ilgai buvo slopinamos, užgniaužtos. Kai rinkau tuos vaizdus, kilo mintis visa tai, kas matoma vaizdo įraše, papasakoti neregiams.

Gyvename vaizdų užtvindytame pasaulyje, vieną dieną kažkas patraukia dėmesį, o kitą dieną to jau nebėra, mus atakuoja kiti vaizdai. Bet jei esi neregys, vaizdai tau neegzistuoja. Visi žinome, kad jeigu kas nors mums ką nors pasakoja, susikuriame vaizdus. Bet kaip vaizdą perteikti žodžiais?

Iš atrinktos vaizdinės medžiagos padariau filmuką, kurio kopiją nusiunčiau „vaizdų perpasakotojai“, kuri dirba BBC ir vaizdus paverčia žodiniu pasakojimu. Taip parodoje atsidūrė neregiams pritaikytas įrašas, žodžiais perpasakojantis videofilmą, kuriame rodoma, kaip nuverčiami paminklai. Šis garso įrašas gali egzistuoti kaip atskiras kūrinys, ateinantį rudenį jis bus eksponuojamas viename Švedijos muziejų.

Indrė Šerpytytė. Iš ciklo "Tylos būsena" (2006)
Indrė Šerpytytė. Iš ciklo "Tylos būsena" (2006)
© Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar planuojate šią parodą atvežti į Lietuvą?

– Būtų įdomu, tikiuosi, kas nors susidomės ir pakvies. Esu rodžiusi vieną šio ciklo dalį Šiauliuose bendroje parodoje. Išgirdau klausimų, kurie mane nustebino.

Vienas iš jų toks – kaip galima imti nuotraukas iš archyvo ir naudoti savo kūryboje. Tuo tarsi sakoma, kad archyvas yra mūsų, kad archyvas neliečiamas, kad negalima kito menininko darbo naudoti savo kūrinyje. Bet aš imu tai kaip citatą, kaip praeities dokumentą, kurį įterpiu į dabartį.

Kad užduodami tokie klausimai, yra gerai, nes jie sukelia diskusiją, kas yra praeitis, kas yra archyvas, kokia jo paskirtis – ar viskas turi būti sukišta į stalčių ir paslėpta, ar visiems prieinama, vieša, kad bylotų apie praeitį, primintų, kas buvo, ir galėtume panaudoti tai kaip medžiagą kitame kontekste, parodytume platesnei auditorijai, užuot patikėję vien mokslininkams ir tyrinėtojams.

– Tačiau turbūt žinote, kad viskas, kas susiję su sovietmečio reliktais, Lietuvoje kelia daug aistrų, prisiminkime kad ir didžiulį triukšmą dėl Žaliojo tilto skulptūrų. Ar nebijote, kad triukšmas kiltų ir dėl „Pjedestalo“?

– Jei pavyktų šią parodą atvežti į Lietuvą ir ji sukeltų diskusijas, būtų įdomu. Tam ir kuriame, kad sulauktume gyvos reakcijos. Diskusija apie politinę praeitį ir apie tai, kas vyksta dabar, apie praeities ryšius su dabartimi būtų labai prasminga. Beje, pasižiūrėjau, kas atsitiko po to, kai Žaliojo tilto skulptūros buvo nukeltos, – vietoj jų išdygo Audi automobilis. Tai rodo, ką dabar keliame ant pjedestalo.

Indrė Šerpytytė. Iš ciklo "Tylos būsena" (2006)
Indrė Šerpytytė. Iš ciklo "Tylos būsena" (2006)
© Asmeninio albumo nuotr.

Jei panaikinami atsiminimai apie praeitį, nereiškia, kad toji praeitis nebus garbinama, jeigu kas norės tą daryti, tai ir darys. Jeigu kas nors ištrinama iš atminties, nereiškia, kad praeitis jokiu pavidalu nesugrįš atgal.

Manau, kaip tik atvirkščiai – jeigu yra kas primena praeitį, sumažėja tikimybė, kad šiurpūs įvykiai pasikartos. Noras kuo greičiau ištrinti praeitį, apsimesti, kad viso to nebuvo, yra pats blogiausias dalykas. Kodėl žydai visąlaik prisimena ir kitiems primena Holokaustą, kuria muziejus ir pan.? Jie neužmiršta praeities, vildamiesi, kad tai neleis jai pasikartoti.

– Jūs visur pristatoma kaip lietuvių menininkė. Ar tai netrikdo, juk Lietuvoje seniai negyvenate, o kaip kūrėja subrendote Londone.

– Esu lietuvė, bet esu pasaulio menininkė. Dauguma mano parodų vyko kitose šalyse, ne Lietuvoje. Tačiau didžiuojuosi, kad galiu garsinti Lietuvos vardą, didžiuojuosi Lietuva, joje mano šaknys, mano tėvai ir proseneliai, didžiuojuosi, kad esu pristatoma kaip lietuvė. Bet kaip menininkė jaučiuosi priklausanti pasaulio menui.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„JCDecaux premija“ – už jauną brandą patikslinta (6)

Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) jaunųjų menininkų darbus pristatanti paroda „JCDecaux premija...

Spektaklyje „Apvalytieji" vaidmenį gavęs jaunosios kartos aktorius: manęs dar neapleidžia nuostaba ir dėkingumas

Jis spėjo padirbėti vienuolikoje skirtingų darboviečių ir pagyventi vienuolyne. Savamokslis...

Drąsios aktorės laisvės paieškos

Jaunosios kartos Juozo Miltinio dramos teatro aktorės Justinos Nemanytės veidas lengvai...

Styginių kvarteto „Mettis“ ir Gabrieliaus Aleknos koncertai Niujorke ir Vašingtone

Gruodžio pirmąją savaitę įvykę styginių kvarteto „Mettis“ ir pianisto Gabrieliaus Aleknos...

Pristatytas pirmasis instagramo nuotraukų leidinys Lietuvoje (2)

Vizualiojo meno laukas kinta, o fotografija pokyčius atskleidžia greičiausiai. Fotožurnalisto ir...

Top naujienos

Mažas ir visų pamirštas regionas, kurio vertė Kremliui – neįkainojama: mes bijome kalbėti (234)

Kad išvengtų sankcijų, Kremlius suka aplinkkeliais: naudojantis šalia Juodosios jūros esančiu...

Mažo Šveicarijos miestelio triumfas ir tragedija: geriausiais laikais „Ferrari“ ir „Porshe“ net nebuvo prabanga (15)

Sparčiai tiksint laikrodžiui ir artėjant „Brexit“ valandai, Europos miestai varžosi...

Šaltis jau greit sukaustys Lietuvą: ruoškitės – bus ir sniego pusnų (71)

Sekmadienio naktį maloniai paspaus šaltukas ir kai kur truputį pasnigs. Rimtesnio sniego sulauksime...

Žemė atakuoja Marsą: mokslininkai papasakojo, kokie pavojai tyko žmonių Raudonojoje planetoje (58)

Turbūt daugelis matėte filmų apie taikius Žemės gyventojus atakuojančius agresyvius marsiečius....

Nepilnametės išžaginimas mokyklos personalo nesukrėtė: visos jos čia tokios (227)

Stūmė, spyrė kojomis, kando. Prievartautojas atsitraukė, tačiau grįžo ir su visa jėga...

Praėjus 32 metams po mažamečių nužudymo trūko žudiko kantrybė teisme paskelbta siaubą keliančių nuotraukų (39)

Didžiojoje Britanijoje paskelbtas nuosprendis didžiulio atgarsio visuomenėje sulaukusioje byloje:...

Ne visi pedagogai verti šio vardo: šaukštas deguto sugadino medaus statinę (61)

Įžengusius į kabinetą rimtomis akimis nužvelgia trys iškiliausi Lietuvos partizaninių kovų...

Vytautas Landsbergis: negalima žiūrėti į gerovę tik iš ekonominės perspektyvos (2591)

Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ( TS–LKD ) garbės pirmininkas,...

Kristina susirūpino, ką valgo, kai smarkiai susirgo: pakeitusi kelis dalykus, dabar jaučiasi puikiai (25)

Vilnietė Kristina Bondar sveika mityba susidomėjo stipriai sušlubavus sveikatai. Moteris buvo...

7 raudonosios arbatos privalumai (9)

Raudonoji ( rooibo s) arbata – tai raudonoji žolelių arbata, gaminama iš fermentuotų...