Neskubus, bet sustyguotas iki mažiausių smulkmenų gyvenimas su 5 katinais kurorte, kurį prieš porą amžių sukūrė jo protėviai, nulėmė, kad M. Suraučių prisimena tik specialiai besidomintieji lietuviško roko ir popmuzikos ištakomis, bet jam pačiam ramybė ir santarvė su aplinka ir savimi rūpi labiau, nei galimybė dar kartą užlipti į sceną ir susirinkti praeities šlovės trupinius.
Suprato, kad atėjo laikas pasitraukti
„Lekia laikas nežmoniškai ir greitėjančiai – nespėju jau ne kalendoriaus lapelių plėšyti, o pačių kalendorių pirkti. Tik pakabinau ir metų jau nebėra“, – sako kompozitorius.
Jo gyvenimo ritmo sulėtinimas, sugrįžtant į gimtuosius Druskininkus, buvo nulemtas tragiškų aplinkybių ir drauge sąmoningai paties M. Suraučiaus pasirinktas.
„Buvo permainų metas, kai visi lipo vienas kitam per galvas, o aš apgalvotai nuspaudžiau stabdį. Su amžiumi, ypač meno ir pramogų srityse, negalima užsilaikyti scenoje per ilgai. Žiūrovas gali nematyti klaidų, bet nujausti, kad jau nebesi toks energingas“, – sakė M. Suraučius.
Kai kažkurio XX amžiaus dešimtmečio žvaigždės vis iš naujo atvyksta koncertuoti juos dar prisimenantiems klausytojams ir atlieka tas pačias dainas, M. Suraučius teigia patiriantis nemalonų jausmą, tarsi jie atvažiavo tik pinigų, kurių anksčiau nespėjo susirinkti. Pats jis tokios galimybės apgalvotai atsisakė, nes nenorėjo kaip turguje stumdytis alkūnėmis, kažką įrodinėti. Net tada, kai buvo ansamblio „Plius minus“ ir „Dainos teatro“ vadovu, jis tokio stumdymosi sąmoningai vengė.
„Aš niekada nenorėjau būti vadovu, bet iniciatyva visada man atitekdavo. Kiti tuo naudojosi: tu moki, tai daryk. Paskui jau norėjau pagyventi normaliai, ne spausdamas iš savęs paskutines sultis, o ramiai kurdamas. Keletą neblogų kūrinių šitoje ramybėje jau parašiau“, – prisiminė savo sugrįžimą į Druskininkus M. Suraučius.
Mus apgavo technologijos
Jis atsargiai kalba apie šiuolaikinę popmuziką, nes nuogąstauja, jog bus suprastas kaip nusenęs skeptikas. Bet paskui įsidrąsina ir sako, kad menas virto technologijos vartojimu, kuris apakina.
„Paskutinį niekalą galima užmaskuoti labai geros techninės kokybės šviesomis, blizgučiais. Pažiūrėkite, kas televizijoje darosi. Jau dabar taip išprašmatnėjo, kad net nežinai, kur žiūrėti. Bet išjunk tą vaizdelį ir paklausyk. Jeigu dar turi skonį, tada pamatai, kad ne tokia jau gera ta kūryba, kaip mes galvojame. Žmogaus ausį ir akį galima lengvai apgauti ir tai nuolat daroma. Dainuoti ir kurti muziką nepradėjome geriau, tik mus apgavo technologijos. Muzikantas paspaudžia pirštu vieną klavišiuką ir jam taip gražiai išeina. Bet išjunkite tas visas grožybes ir paklausykite, kas ten iš tikrųjų sukurta“, – atkreipia dėmesį M. Suraučius.
Jis pripažįsta, kad atsirado daugiau atlikėjų, mokančių gyvai groti ir dainuoti, bet teigia jų kūryboje girdintis per daug to, ką jis vadina sintetika ir lygina šį reiškinį su sintetiniais priedais prekybos centrų maisto produktuose.
Jauniems žmonėms, pradedantiems muzikinės kūrybos bandymus, kompozitorius pataria atidėti į šalį sudėtingą programinę įrangą, sėsti prie išklerusio pianino, paimti natų popieriaus lapą, pieštuką, trintuką ir sukurti ką nors originalaus, o ne žaisti su tuo, kas jau buvo.
Skirtingos sąlygos – tas pats stebuklas
M. Suraučius įsitikinęs, kad didelė klaida yra ignoruoti lietuviško roko ir popmuzikos praeitį, kokia ji bebūtų naivi ar primityvi. Jis tikisi, kad kas nors pajus poreikį tą visą istoriją surinkti ir pateikti taip, kad ji taptų pasiekiama visiems internete.
„Pirmosios bigbito nuotrupos pasiekdavo mus per „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ ir Liuksemburgo radiją. Sovietų valdžia jų transliacijas slopino. Paskui jau atvažiuodavo turistai, kurie atveždavo literatūros, žurnalų, bet pirmiausia buvo tik įrašai iš radijo. Iš tų trupinių susidarydavome vaizdą, kas vyksta pasaulyje.
„The Beatles“ buvo vyresni už mus, pradėjo 1961-aisiais, o būsimoji grupė „BASSVIM“ Druskininkuose susibūrė 1962 metais. Bitlų pradžia ir mūsų pradžia buvo identiškos, tik jie turėjo geresnes sąlygas, apspito režisieriai, įtakingi žurnalistai, vadybininkai. O aplink mus nieko nebuvo. Mes tik kirveliu ir pjūklu tašėm kažkokią lentą, dėjom stygas nuo pianino.
Buvo kitos sąlygos, bet įvyko tas pats stebuklas. Atsilikome tik todėl, kad sąlygų nebuvo. Tai nebuvo mėgdžiojimas – išgirdome per radiją „Love Me Do“ ir sakėme: O, Dieve, mes irgi taip grojame. Viskas intuityviai gavosi. Mes atsilikdavome pusmečiu, bet ne dešimtmečiais, kaip įsivaizduojama dabar“, – pabrėžė M. Suraučius.
Jis teigia tada vadovavęsis nuojauta – ankstyvaisiais metais atlikdavo daug perdirbtų liaudies dainų bigbito ir roko versijų, o paskui pajuto, kad jau nereikia to daryti.
Generolas išbraukė repertuarą
„Kai prasidėjo 1972–1973 metų represijos, sekusios po Romo Kalantos susideginimo ir jaunimo protestų Kaune, mūsų grupė „BASSVIM“ dar ilgokai išsilaikė, sugebėjo patekti į sąjunginį konkursą „Jaunųjų balsai“ Leningrade. Mano tėvai buvo Sibiro tremtiniai, todėl buvau išmokytas, galima sakyti, kad genuose turėjau savisaugos instinktą. Išlikome ir iškilome kitu pavidalu, jau kaip LTSR Filharmonijos grupė „Plius minus“.
Atvažiuojame koncertuoti centriniuose sovietų armijos kultūros rūmuose, o ten mus pasitinka pulkininkas, paima planuojamų atlikti dainų sąrašą ir aiškinasi su manimi, kas yra tų kūrinių autoriai. Vos tik pamato vakarietišką pavardę, braukia. Žiūriu, man 5 ar 6 kūrinius iš programos jau išbraukė, tuoj neliks ką dainuoti. Tada pradėjau meluoti, kad tie autoriai – žinomi kovotojai už taiką, Amerikos juodaodžių teises, beveik komunistai“, – dalijosi prisiminimais kompozitorius.
Bet kuris šiandien garaže groti pradedantis paauglys turi galimybę susitaupęs kišenpinigių iš e-Bay nusipirkti svajonių instrumentą, o ano meto Filharmonijos atlikėjai to nė įsivaizduoti negalėjo.
„Į mane labai palankiai žiūrėjo Filharmonijos administracija, bet visa vakarietiška aparatūra buvo skirstoma su Maskvos žinia, o mus pasiekdavo instrumentai, gaminami tik socialistinio lagerio šalyse, kurie buvo ne pačios geriausios kokybės ir technologiškai atsilikę.
1984 m. „Plius minus“ tapo sąjunginiais laureatais – laimėjo pirmąją vietą iš 40 grupių. Tame konkurse buvo „Pesniary“, „Siabry“, „Ariel“ ir kitos žinomos grupės. Pats Robertas Roždestvenskis pasirašė ant diplomo. Už tai gavome 60 tūkst. dolerių, bet pasireiškė Lietuvos švogeriai. Skirti pinigai taip ir pragulėjo iki metų pabaigos ir nepavyko jų panaudoti, kad ir kiek beldžiausi į ministerijas, raštus rašinėjau. O galiausiai pasikeitė politinė situacija, į valdžią Sovietų Sąjungoje atėjo Andropovas ypač nemėgęs vakarietiškos popkultūros. Nusivylusi grupė „Plius minus“ pamažu išsiskirstė“, – atsiduso M. Suraučius.
Jau nuo 1979 metų „Plius minus“ kūrė ne pavienes dainas, bet ištisinę teatralizuotą programą. Prikišo nagus Vytautas Kernagis ir Maskvoje estrados režisūros studijas baigusi Irena Ašakaitė, prisidėjo choreografai ir scenografai.
„Šiais laikais sunku įsivaizduoti, ką reiškia neturėti prožektoriaus. Dūmai iš kibiro karšto vandens ir į jį įmesto sauso ledo atrodė kaip stebuklas“, – pasakojo kompozitorius.
Groja sanatorijos „Belarus“ vaikams
„Aš esu tinginys. Jei Dievas davė man tiek metų išlikti šiek tiek žinomu ir dar turiu darbą, tai tik dėl to, kad stengiuosi išlaikyti discipliną. Kiekvieną rytą keliuosi 4 valandą, kad spėčiau katinais pasirūpinti, pats apsikuopti ir nuvažiuoti dviračiu į darbą. O ten reikia būti tokios formos, kad savo amžiuje nebūčiau juokingas“, – teigė pašnekovas.
Kiekvieną darbo rytą nuo pusės aštuonių sanatorijoje „Belarus“ besigydantiems vaikams M. Suraučius groja per mankštą. Joje vienu metu dalyvauja apie 400 įvairaus amžiaus vaikų – nuo penkiamečių iki paauglių. Kai kurie iš jų atvyksta gydytis antrą ir trečią kartą. Sanatorijos skelbimų lentoje jiems pristatoma informacija apie M. Suraučiaus asmenybę ir kūrybą. Kiekvienas iš 12 pratimų turi savo tempą ir pritaikytą muziką, nuo pradžios iki galo sukurtą paties M. Suraučiaus. Jam neteko girdėti, kad dar kur nors Lietuvoje būtų praktikuojama kas nors panašaus.
„Turiu daug tos programos versijų ir jas kaitalioju. Ne tik groju, bet ir šneku su vaikais. Tai nėra tas naftalinas, kuris sovietmečiu skambėdavo gamyklose rytinės mankštos metu“, – sakė muzikas.
Gyvena su penkiais katinais
Savo dienotvarkę jis sudėliojęs penkiolikos minučių tikslumu ir gerai jaučiasi tik tada, kai jos laikosi. Per dieną dviračiu nuvažiuoja apie 10 kilometrų. Net ir gyvendamas bute, M. Suraučius labai jaučia metų laikų kaitą: „Kada saulutė šviečia, tai ir gyventi norisi, ir šviesiau dvasioje. Bet ir per šalčius, kai sausio pradžioje buvo 25 laipsnių speigas, aš vis tiek važiavau dviračiu. Per šlapdribą ar pūgą nuteikiu save, kad tai yra nuotykis, kuris pasibaigs, kai parvažiuosiu namo“.
Mums besišnekant, kompozitoriui ant kelių užlipa ir nedrąsiai sumiaukia juodas katinas balta apykakle ir letenų galais. „Čia mano vyriausias – jam jau 18 metų. Jis yra vadas, o aš – virš jo esantis dievas ir visa katinų gauja klausosi šitų dviejų. Jeigu esi su tokia gauja, turi būti labai nuoseklus savo veiksmais“, – dalijosi patirtimi M. Suraučius.
Iš viso bute gyvena 5 katinai, bet kiekvienas iš jų žino savo vietą namų hierarchijoje, turi savo mėgstamas vietas ir nesikėsina sujaukti darbo stalo ar prabėgti kompiuterio klaviatūra. Bute nepajutau specifinio katinų šlapimo kvapo, o šeimininko nurodymus augintiniai vykdė taip, lyg suprastų, kas jiems sakoma.
Jubiliejinį koncertą rengs rudenį
M. Suraučius drauge su poetu Gintaru Patacku prieš dešimtmetį parašė Druskininkų kurorto himną ir dabar retkarčiais sudalyvauja renginiuose, bet ne dėl uždarbio, o tik tuose, kurie jam įdomūs. Bet amatininko darbo rutinos teigia vengiantis kaip mirties.
70-mečio proga M. Suraučius planuoja surengti koncertą, kuriame dvi dešimtis jo sukurtų dainų atliks žinomi Lietuvos atlikėjai. Pirmiausia Druskininkuose, o paskui gal ir didžiuosiuose miestuose. Su jubiliejinio gimtadienio data šis renginys nesutaps – vyks tik rudeniop.
Pats kompozitorius to dar negirdėjo, bet kurorte jau aptarinėjama galimybė suteikti jam 2017 metų Druskininkų garbės piliečio titulą. Tokiam sumanymui kurorte vargu ar kas paprieštarautų, dar ir dėl to, kad M. Suraučiaus protėvis Pranas Sūrutis, aprašytas istoriko Teodoro Narbuto, XIX amžiaus pradžioje pirmasis pradėjo gydyti žmones Nemuno pakrantėje trykštančių sūraus vandens šaltinių vandeniu.
