Vasaros gastrolėmis ant ratų garsėjantis teatras, kuriam vadovauja legendinis režisierius Antanas Markuckis, šiemet jau 25 kartą išriedės iš Panevėžio į miestus, miestelius ir kaimus.
Per 24 metus su arklių tempiama karieta Panevėžio lėlių vežimo teatro įkūrėjas ir puoselėtojas A.Markuckis apriedėjo daugybę miestų, miestelių, atokiausių kaimų, matė sielą draskančius provincijos skaudulius. Kaimo vaikams jis siekia įžiebti vilties ir nors trumpai akimirkai pažadinti jų svajones.


Praėjusių metų pabaigoje Kultūros ministerija teatrui įteikė premiją už geriausiai parengtus ir įgyvendintus vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos projektus. Prieš keletą metų už siekį įminti didžiojo pasakininko kūrybos mįslę ne tik scenoje, bet ir gyvenime režisierius iš Danijos parsivežė prestižinę H.K.Anderseno premiją.


Savo gastrolėmis arklių traukiamu vežimu esate unikalus lėlių teatras. Kaip kilo mintis sukurti tokį teatrą?

Tokia svajonė gimė dar vaikystėje. Buvau pakerėtas filmo apie Buratino nuotykius. Labai sužavėjo vaizdas, kai į miestelį atvažiuoja Karabasas Barabasas su savo teatru. Arkliai tempia vežimą, statoma palapinė, išsipuošę žmonės perka bilietus ir eina žiūrėti pasirodymo. Pradėjau galvoti, kodėl to negaliu padaryti ir aš?


Jūsų svajonė išsipildė. Vaikus spektakliais džiuginate ne tik teatre, bet kas vasarą riedate po šalies regionus. Kaip jus sutinka kaimo žmonės?

Apvažiuojame tokius nedidelius kaimelius, kur nėra jokių kultūros židinių. Mūsų atvykimas tampa dideliu įvykiu ir švente. Žmonės stebi, kaip mes skutame bulves, verdame valgį, o paskui ruošiamės spektakliui ir tampame aktoriais. Spektaklius žiūri visos kartos – vaikai, tėvai, seneliai. Paprastai pusė žiūrovų – vaikai, pusė – suaugusieji. O kartą tarp žiūrovų buvo 40 suaugusių ir tik du vaikai. Kai jau susiruošiame išvažiuoti, žmonės stebi, kaip susikrauname, kaip kinkome arklius. Vyrai ateina pasmalsauti, kaip padarytas vežimas.


Ar skiriasi miesto ir kaimo žiūrovai?


Labai. Tiesiog nesulyginami dalykai. Kaimo vaikų akyse matome tikrumą ir nuoširdumą. Į mūsų pasirodymus jie ateina kaip į šventę, o miestiečiai dažniausiai jau ir taip būna viskuo persisotinę, todėl jiems spektaklis – tik dar vienas reginys. Ypač tai pastebime, kai į mūsų teatrą atvažiuoja vaikai iš Vilniaus, Kauno. Jie be jokio gėdos jausmo keikiasi, demonstruoja atsainumą.


Keista, bet kaimuose po spektaklio žiūrovai dažniausia neploja. Ne dėl to, kad nepatiko, jie nori tęsinio. Juk kaime vienintelis kultūros židinys – televizorius. Kraupu, kai Panevėžio rajono paauglys sako, kad dar nė karto nėra buvęs Panevėžyje. Ką jau kalbėti apie Vilnių, kitus didesnius miestus. Kokia šio vaiko ateitis, kokios jo svajonės? Labai liūdna ir neramu.


Be abejo, ir kaime, ir mieste yra puikaus jaunimo, kuris teikia vilties.

Po Lietuvą važinėjate jau 24 metus, jūsų akyse užaugo nauja karta. Kaip pasikeitė kaimas per tuos metus?


Lietuvos miestas ir kaimas – du atskiri pasauliai. Būna skaudu, kai atvažiuoji į kaimą, atpažįsti ne kartą matytus kažkada mažųjų žiūrovų veidus, kurie dabar pamėlę, ištinę, apgirtusios akys viskam abejingos. Štai tokia užaugo karta. Baisiausia, kad jaunimas nebeturi svajonių. Jie susitaikė su tokiu likimu. Daliai jaunimo kasdienis gėrimas tapęs natūraliu būviu. Jie ramiai pasakoja, kaip prasimano pinigų gėrimui. Sako, nueina į ganyklą, nuima kelių karvių grandines, jas parduoda į metalo supirktuvę – ir alui pakanka. Kitą dieną – vėl tas pats. Neįtikėtina, bet yra kaimų, kur visi geria. Ten nebeatskirsi, kur vyrai, o kur – moterys. Ten žmogus – tai sugriuvę patvoriai, sudžiūvusios žolės. Tai – degradacija.

Praėjusią vasarą kartu su mumis važiavo vokiečių televizijos atstovai. Jie buvo pašiurpę nuo kaimo aludžių, jų lankytojų ir kitų kaime matytų vaizdų. Aišku, ne visi kaimai tokie. Yra tvarkingai ir prasmingai gyvenančių žmonių. Gerai laikomasi ten, kur išlikusios žemės ūkio bendrovės.

Pastaraisiais metais gražėja sodybos, žmonės tvarkosi. Tačiau kaimo skauduliai labiausiai krinta į akis. Net jei žmonės ir negeria, jie likę be vilties ir perspektyvos. Jie net nekelia klausimo: o kas toliau? Kai kurie kaimai dūlėja kaip senas žmogus. Negi niekas tokių dalykų nemato?!


Kokius regionus aplankėte? Kur toliausiai nuo Panevėžio esate nuriedėję savo vežimu?


Pastaraisiais metais kelionėje praleidžiame po 10–15 dienų, o anksčiau išvažiuodavome daugiau kaip mėnesiui. Tolimiausia kelionė buvo į Palangą ir Klaipėdą. Iki Palangos nuvažiuojame per 17 dienų. Per tą laiką tenka kokius tris kartus perkaustyti arklius. Tą padaryti vis sudėtingiau, nes kaimuose nebėra kalvių.


Kelionėse patyrėme ir nemalonių nuotykių. Štai kartą Žemaitijoje karštą dieną norėjome pagirdyti arklius, tačiau šalia kelio įsikūrusios sodybos šeimininkas išvarė iš kiemo, grasindamas šunis paleisti. Ilgam įsiminė sovietmiečiu patirtas nemalonus įvykis. Kartą važiavome keliu, kurį iš abiejų pusių supo didelis rugių laukas. Artėjo vakaras, reikėjo apsistoti nakvynei, tačiau rugiai vis nesibaigė. Priartėję prie pakelės autobusų stotelės išvydome kokių 10 metrų žolės lopinėlį. Kitos išeities nebuvo, kaip nakčiai pririšti arklius toje vietoje. Pradėjus mums kukliai kurtis, staiga išdygo žmogus ir liepė nešdintis, nes čia esą jo žemė. Netrukus jis atsinešė medžioklinį šautuvą ir nusitaikė. Teko kinkyti arklius ir iki aušros prastovėti ant kelio. Tąkart važiavo moksleiviai aktoriai, buvo neramu dėl jų.

Ar neteko vaidinti už kiaušinius ar lašinių bryzą?


Turime linksmos patirties. Kartą Panemunėlyje (Rokiškio r.) paskelbėme, kad bilietas į spektaklį – du kiaušiniai. Buvo smagu žiūrėti, kaip išsipuošusios, kaspinais padabintos mergaitės iš savo rankinukų traukė į laikraščius suvyniotus kiaušinius. Žiūrovai prinešė gal du kibirus kiaušinių. Kažkas atnešė lašinių, kumpio, duonos… Tuo pokštai nesibaigė. Nuvažiavę vaidinti į gretimą kaimą sulaukėme dar daugiau kiaušinių ir dešrų, nors už bilietus jau prašėme pinigų. Ir dar keliuose kaimuose tąkart žmonės mums nešė maistą. Matyt, buvo pasklidęs gandas, kad aktoriai alkani, nors mes viso labo vieną vakarą norėjome išsikepti blynų, o parduotuvė jau buvo uždaryta.

Kelionėse jums tenka dar vienas vaidmuo – arklių vadeliotojo. Ar tai neišvargina?


Visada vadelioju pats. Anksčiau Krakių žemės ūkio bendrovė, duodanti mums arklius, skirdavo ir vieną žmogų, kuris kartais mane pavaduodavo.


Per tiek metų įgudau vadelioti, jausti arklius ir 3 tonas sveriantį vežimą. Tačiau intensyvėjant eismui važiuoti darosi vis pavojingiau. Pralenkiančios mašinos pypsena, turistai sustoja fotografuotis – tai baido arklius. Aktoriai bijo važiuoti vežime.


Kelionėje tenka iškentėti daug nepatogumų: vieną dieną kepina saulė, kitą dieną – lietus ir vėjas, trečią – vėl kaitra. Per tuos metus visada nakvojau tik vežime. Pavargstu, bet ateina vasara ir vėl patraukia gastrolių magija. Turbūt tokia mano misija.

Prieš keletą metų Danijoje jums buvo įteikta prestižinė K.H.Anderseno premija. Ar įminėte didžiojo pasakininko kūrybos paslaptį?


Manau, kad premiją gavau ne už genialius spektaklius, o už gyvenimo būdą. Tokia premija paskirta ir vienos Rusijos nepilnamečių kolonijos direktoriui už tai, kad tuos vaikus auklėja pagal Anderseno pasakas. Visų premijų laureatų gyvenimai tarsi panašūs į paties pasakininko. Andersenas sakė, kad pasaka turi būti trumpa, aiški ir teisinga. Tik tada ji tampa meniška. Jau daugiau nei 200 metų šios pasakos gyvos ir dar ilgai gyvuos. Pasakos – tai neišsipildžiusios vaikystės svajonės.


Neseniai iš didžiojo pasakininko gimtinės Odensės fotomenininkas bei rašytojas Ričardas Šileika į teatrą atvežė nedidelį smėlio maišiuką. Kad nekiltų abejonių, kad smėlis tikrai iš Odensės, paliko jo kasimo ceremoniją užfiksavusias nuotraukas, pridėjo ir važtaraštį.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

100 metų kartu: Lietuvos istorija jos bendraamžių lūpomis

„100 metų kartu“ – fotografijomis ir dokumentinio kino kadrais pasakojama šimto metų...

6 dalykai, kuriuos Eimunto Nekrošiaus premjeroje „Cinkas“ rado šalies įžymybės

Į Valstybinį jaunimo teatrą režisierius Eimuntas Nekrošius grįžo su spektakliu „Cinkas...

Švenčiant šimtmetį suskambės 100 varpų: kuo jie ypatingi

Šešių kompozitorių bendras projektas „Gloria Lietuvai“, kurio koncertas Vilniuje įvyks...

Atrastas dar vienas „Giesmės apie stumbrą“ autoriaus raštas

LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje surastas dokumentas, veik prieš 500 metų...

Kokią žinią šiemet skleis Filharmonija? (1)

Minint Lietuvos Valstybės 100-metį pozityvu ir simboliška yra pasidžiaugti, kad pastate, kur 1905...

Top naujienos

Per stebuklą išsigelbėjęs Šilalės žydas apie budelius lietuvius: žinau jų pavardes (34)

„Turbūt Dievas norėjo, kad likčiau gyvas“. Taip sako vienintelis Holokaustą išgyvenęs...

Ramutei Daktarienei – dovana: teismas nutarė jai grąžinti garsiąją Užliedžių pilaitę (2)

Kauno Daktarų nusikalstamam susivienijimui vadovavęs ir iki gyvos galvos įkalintas Henrikas...

Čečėnus įsiutino Lietuvos veiksmai: paruošė atsakomąsias priemones (137)

Čečėnai įtraukė Lietuvą į negeranoriškų Europos šalių sąrašą. Tai pranešė Rusijos...

Iš vaiduoklio – į elfą: Kuzminsko benefisas Eurolygoje nustebino net Plazą Kuzminsko mintys (2)

Kelias karčias kritikos piliules pastaruoju metu nurijęs Mindaugas Kuzminskas trečiadienio...

VMI tirs Edmundo Jakilaičio veiklą atnaujinta (47)

Valstybinė mokesčių inspekcija ( VMI ) tirs žurnalisto ir prodiuserio Edmundo Jakilaičio...

Veryga sugalvojo, kuo pakeisti cukraus mokestį (412)

Sveikatos apsaugos ministerija , rodos, rimtai užsimojo gyventojus atbaidyti nuo cukraus. Dar...

Jo vardo Putinas net nemini: Kremliaus kritikas jaukia Rusijos rinkimų planus (16)

Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas yra sėdėjęs už grotų, buvo užpultas, jam...

Varėnos raj. – panika dėl meningokoko: infekcija nusitaikė į vyresnius (22)

Varėnos raj., Valkininkuose, žmones išgąsdino žinia apie žaibine meningokoko forma susirgusią...

Viešina skandalingas nuotraukas: VU nedelsdamas inicijuoja vidinį tyrimą (241)

Į DELFI redakciją kreipėsi Vilniaus universiteto ( VU ) garažo darbuotojais prisistatę asmenys....

Beckham modeliu tapusios 7-metės liemenį turinčios Giedrės Dukauskaitės skandalas netyla: pratrūko ir raseiniškė mama (17)

Šią savaitę greta garsiosios mados dizainerės Victorios Beckham pavardės spaudoje mirgėjo ir...