Kalbinome muzikantą apie vidinius jo išgyvenimus, baimes, džiaugsmus ir gyvenimo filosofiją, kuri rodo ne tik muzikinę jo brandą, bet ir verčia susimąstyti, tarsi skaitytum gerą pasaulio literatūros klasiko knygą.
- Esi sakęs, kad labai jaudiniesi prieš koncertus, dėl to dažnai tik užlipęs ant scenos ir atsisėdęs prie fortepijono iš karto pradedi groti be jokių kėdžių taisymosi ar susikaupimo. Ar tas jaudulys dingsta pradėjus groti? Kokie pojūčiai užplūsta grojimo metu? Gal gali juos nupasakoti?
- Jaudulys prieš koncertą (spektaklį, ar bet kurį kitą išėjimą į sceną), tai kone pats jautriausias ir aštriausias artistinės profesijos klausimas. Esu neseniai kalbėjęs su žymia danų aktore Sonja Richter, su kuria turėjome bendrą muzikos/poezijos vakarą, prisipažinusią man, kad vos ne prieš kiekvieną spektaklį jai tenka vos ne atsisveikinti su gyvenimu - taip smarkiai virpina nervai. Reikia turėti omeny, kad tai buvo labai patyrusio ir išskirtinio artisto žodžiai...
Man būna didelių sunkumų su scena, todėl visada ieškau naujų būdų įveikti tuos nervus. Kvėpavimo technikos, meditacija, autotreningai, kartais net vaistai - tai gyvenimo dalis.
Paties koncerto metu pagrindinis raktas atsikratyti nervų yra tikėti ir mylėti tą medžiagą (muziką, tekstą, rolę), kuri tą sekundę yra tavo rankose. Jeigu tikrai giliai pasineri, nebelieka vietos baimei. Meilė ir baimė kartu sunkiai susigyvena.
- Po F. Šopeno konkurse Varšuvoje esi laimėjęs antrąją vietą, Maskvoje, 15-ajame P. Čaikovskio konkurse, 2015 metais laimėtas sidabro medalis – tai itin vertinamas pripažinimas pianisto karjeroje. Kaip svarbu Tau yra įvertinimas tokių konkursų ir Tavo asmeninės aplinkos – močiūtė, mama, tėtis, kurie, nepabijosiu pasakyti, yra tikri Tavo gyvenimo mokytojai? Ar dažniau konkursų ar tolimesnės aplinkos ir Tavo šeimos muzikiniai įvertinimai sutampa, ar būna ir išsiskiria nuomonės tam tikrais klausimais?
- Praėjo tie laikai, kai buvau itin jautrus savo grojimo įvertinimui iš aplinkinių, nors visada labai idėmiai ir kruopščiai analizuoju viską, ką išgirstu iš šalies. Žinoma, tėčio, mamos, o šiais laikais ir žmonos (išskirtinio talento pianistė Anna Geniušienė neseniai gavo bronzos medalį stambiame Busoni konkurse Italijoje) nuomonė man yra ypatingai svarbi, bet pats sau aš vis tiek lieku griežčiausiu kritiku, ką begalvotų klausytojai. Nuomonės skiriasi tiek pat, kiek skiriasi žmonių charakteriai (archetipai) ir jų pačių pasreiškimai, tuo ir įdomus mūsų menas.
- Esi sakęs, kad teko nemažai kovoti dėl to, kad Tave vertintų dėl to, kad esi geras pianistas, o ne dėl to, kad Tavo aplinkoje yra garsūs ir puikūs pianistai. Ar tai Tavęs neišmušdavo iš vėžių ir netrukdyavo siekti savo tikslų toliau?
- Be abejo, tai yra svarbi problema, kuri lieka aktuali ir šiandien. Pavyzdžiui, neseniai sugrįžau iš Palermo, kur mano močiutė dėstė fortepijono meistriškumo kursose net 11 metų. Ją prisimena ir myli ten tiesiog kaip giminę, liko daugelis jos studentų, iš kurių pusė dirba Palermo konservatorijoje, na, ir taip toliau. Aš gi šitoje situacijoje siekiu pasirodyti ne tik kaip „pasiuntinys iš praeities“, tęsiantis tradicijas, bet ir palikti kažkokį įspūdį, kuris nepriklausytų tik močiutės vardui. Akivaizdu, kad tai nėra lengva!
- Esi sakęs, kad kai tik turi galimybę, daug kalbi su savo tėvu, žinomu Lietuvos pianistu Petru Geniušu, apie muziką, interpretacijas ir kitus dalykus. Ar būna tenka ir pasiginčyti, kai nuomonės nesutampa? Ar vis dėlto labiau galvojate panašiai?
- Manau, kad mes visų pirma su Petru turime daug bendrumo tam tikruose kultūriniuose pamatuose, todėl kai pokalbis liečia mūsų pagrindinę temą - profesiją ir hobį - muziką, nereikia daug stengtis, kad perduoti savo mintis ir įspūdžius. Visada atsiranda tokios referencijos, kurios suprantamos tik mums, sakyčiau, kad tų referencijų laukas tarp mūsų yra kur kas platesnis nei su kitais žmonėmis.
Na, ir visada su malonumu naudojuosi proga paminėti, kad Tėtis tebedaro man didelę įtaką, klausau jo nuomonės labai atidžiai, jis turi visiškai ypatingą ausį ir intuiciją.
- „Vaidilos“ teatre koncertuosi spalio 4 d., o Kauno valstybinėje filharmonijoje spalio 6 d. Programa – sudėtinga ir brandi. Papasakok, kodėl pasirinkai šiuos kūrinius, kokias emocijas tikiesi sukelti savo klausytojams?
- Programos pasirinkimas yra kiek subtilus, individualus, tiek ir nepaaiškinamas procesas. Be to, kas kartą (nuo vieno koncerto į kitą) pagrindai, kuriais remiuosi, renkantis repertuarą, gali smarkiai skirtis. Palermo, kuriame, kaip jau minejau, neseniai buvau, Massimo teatras užsakė abiejų F. Šopeno koncertų ir Andante Spianato & Grand polonaise Brilliante atlikimą. Su mano draugu, smuikininku Aylenu Pritchinu, aptarinėjame programą, atsižvelgiant į mūsų abiejų skonius, nepamiršdami suderinti tai su organizatoriais (kurių vaidmuo repertuaro pasirinkime irgi labai varijuoja, priklausomai nuo aplinkybių).
Kalbant apie solinių koncertų Vilniuje ir Kaune pasirinkimą, aš jame buvau visiškai laisvas ir nusprendžiau sugrįžti prie kažkada seniai groto ir giliai mylimo S. Prokofjevo pjesių ciklo, sujungdamas jį su tais kūriniais, kuriuos išmokau per paskutinius metus, bet dar neturėjau galimybės atlikti Lietuvoje. Yra tam tikrų „susišaukimų“ ir sąsajų tarp F. Šopeno mazurkų bei S. Prokofjevo pjesių, bet iš esmės šitos programos idėja numato, kiek vienai iš koncerto dalių suteikti savo, nei kiek nepanašaus į kitą nuotaiką ir estetiką.
- Ar dažniau Tu prisijaukini kūrinį, ar kūrinys prisijaukina ir ateina pas Tave?
- Sunku pasakyti... Manau, kad dažniau taip išeina, kad kūrinys pasitaiko mano kelyje ir priverčia mane jį įsimylėti.
- Kas Tau yra tas/tie pianistas/ai, kuris/ie yra Tau atlikėjo pavyzdys?
- Ju nemažai, bet paminėčiau S.Richter, A.B.Michelangeli, B.Berezovsk ir Z.Kocsis.
- Kaip laviruoji tarp to, ką norėjo pasakyti kompozitorius ir tarp to, kaip jauti kūrinį Tu? Ar turėjai koncertų, kuomet grojai šiuolaikinio kompozitoriaus, kuris tuo metu klausėsi Tavo koncerto, kūrinį? Jei taip, kokių turėjai potyrių?
- Dažnai teko groti mano širdingai mylimo Leonido Desyatnikovo kūrinius, jam būnant salėje. Tai nelengva, ypatingai žinant jo precizišką ir griežtą požiūrį į atlikimą: jam, kaip ir daugeliui kompozitorių, atrodo, jog atlikėjo misija yra maksimaliai aiški - atitikti autoriaus intencijas, sekti nurodymus natose ir „nesitaškyti“. Nėra abejonių, kad mano įsitikinimai yra kitokie, ir aš, nors ir neprilygindamas atlikėjo kompozitoriui, suteikčiau jam kur kas platesnę funkciją. O dar tikrai būtina paminėti, kad į šį klausimą atsakymo nėra, kaip ir į bet kuriuos kitus amžinuosus klausimus. Laviruoti - teisingiausias žodis. Tai, kiekvienas iš mūsų, atlikėjų, ir daro, pasikliaudamas talentu, išprusimu, patirtimi ir dar Dievas žino kuom...
- Ar groji džiazą?
- Ne, nors labai norėčiau išmokti. Ar kas nors girdi? Savanoriai, šaukiu Jus, ateikit ir išmokinkit mane! Petras gana skeptiškai žiūri į šitą mano norą, praėjęs didžiulę džiazo mokyklą ir praktiką, tikina, kad tam reikia daug didesnio laiko ir fokuso nei man leistų dabartinis mano gyvenimas.
- Kaip galvoji, kokius laikus dabar išgyvena klasikinė muzika ir kokią vietą ji dabar užima Lietuvos kultūriniame gyvenime bei tarptautiniame kontekste?
- Muzika eina su laiku „con tempo“ ir išgyvena tą patį, kas vyksta kituose menuose ir moksluose. Dabar yra „post-visko“ era, kai bandoma iš vienos pusės apjungti viską, kas prikaupta per amžius evoliucijos (fizikoje tai reiškiasi Bendros Teorijos, ar Visko Apjungimo Teorijos paieška), iš kitos pusės leistina ir priimta reikštis taip, kaip pasirinko individas, kaip jam diktuoja jo personaliniai estetiniai nusistatymai. Post-globalizaciniai, kosmopolitizmo ir informatizacijos procesai supainioja žmogų taip, kad jam vis dažniau norisi apginti tuos savo pamatus, kurie atskiria jį (etnine, kultūrine prasme) nuo kitų. Klasikines muzikos laidojimas tęsiasi jau ne pirmą dešimtmetį ir gerokai paseno kaip koncepcija! Manau, kad visame pasaulyje ji užima savo tvirtą poziciją, atitikdama daugelio jautresnės sielos žmonių skonius.
- Kur ieškai įkvėpimo ir kas Tau yra poilsis?
- Įkvėpimo - pačioje muzikoje, rečiau - literatūroje ir kine, o dažniausiai negalvoju apie tokį dalyką, kaip įkvėpimas... Vidinius procesus, reguliuojančius meninę veiklą, man sunku sutalpinti į „ikvepimo“ savoką, jau atleiskite man už toki intelektualizmą (šypsosi).
Geriausias poilsis, tai kokybiškas fortepijonas, daug laisvo laiko ir nesivaržimas dėl gyvenimo realijų! Na, aišku, taip pat skanus maistas, gražus oras, gaivi jūra ir mano mėgstamas „fix“ dviratis...
