aA
Penktadienio rubrikos „Kultūros kirtis“ autorius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus toliau tęsia pokalbius su žinomais Lietuvos menininkais. Šį kartą kviečiame skaityti jo parengtą straipsnį-interviu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto docente tapytoja Meda Norbutaite. Dailininkė yra kilusi iš Šiaulių, kur ji baigė dailės bakalauro ir magistrantūros studijas.
Meda Norbutaitė
© „Šiaulių naujienos“, Remigijaus Venckaus nuotr.

2013 m. recenzijoje apie dailininkę doc. dr. Remigijus Venckus yra rašęs: „Kūryboje vyrauja į įmantrios klasikos klodus apeliuojantis realizmo likučių žaismas ir abstrahuotos tikrovės poetiškumas-metaforiškumas. Tačiau Medos kuriama abstrahuota tikrovė nėra nenuspėjama, slėpiningai klampi ar baugi. Priešingai, ji atpažįstama, įvardijama, susiejama su dabartimi, su tuo, kas žymi nuotaiką ir tarsi nežinomas, bet nuspėjamas plyti čia ir dabar. Svarbiausias Medos tapyboje – potėpis.

Čia jis ir dengia (maskuoja), o kartu ir išlaisvina tai, kas paslėpta nuo žiūrovo akių. Kaip ir dauguma meno kūrėjų, Meda tarsi siekia mus klaidinti: pirma – suteikti žiūrėjimo galimybę, antra – leisti pamatyti tai, ką norime išvysti, trečia – paneigti matomąjį. Potėpių žaismas, koloritas, nykstantys ir iškylantys daikto kontūrai traktuotini, kaip tuo pat metu veikiantis buvimas ir nebuvimas. Pastarasis dar labiau pasitraukia, kai žiūrovui leidžiama intuityviai pajusti tapybos kaip kalbinio modelio ryšį su klasikiniu tapybiniu bylojimu. Iš sodrios tamsos iškylantys daiktai Medos tapyboje netampa akivaizdžiai atpažįstamais ir stabilų svorį bei formą įgavusiais „tvariniais“.

Medos kūryboje atpažįstama forma bei pavadinimas gali būti suvokti tik kaip kodai, leidžiantys įsitraukti į interpretacijos kartojimo ritmą. Taigi už kūrinio ne tik nieko nėra: nesunku suabejoti ir pačiu jo buvimu. Reziumuojant galima teigti, kad tokia kūrinio samprata gana postmodernistinė; t. y. postmodernu ant šiuolaikinio meno altoriaus paaukoti kūrinį ir vėliau savo maldą kaip komunikacinį tiltą su aplinka tiesti per interpretacijos galimybių aibę“ (žr. „Interpretacijos gimimas ir kūrinio mirtis...“, kultūros ir meno savaitraštis „Nemunas“, 2013 gruodžio mėn. 8 d.).

Apie dailininkę

Meda Norbutaitė 1985 m. baigė Šiaulių dailės mokyklą, o 1990 m. – Kauno aukštesniąją meno mokyklą. 1990–1998 m. studijavo tapybą Šiaulių universiteto Menų fakultete, kur pagrindinis dėstytojas buvo profesorius Vincentas Gečas. 1997–2011 m. dirbo Šiaulių universitete, o nuo 2006 m. dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiuo metu M. Norbutaitė yra Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros docentė. Nuo 2015 m. ji taip pat dirba Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institute docentės pareigose.

Nuo 1999 m. M. Norbutaitė yra dailininkų sąjungos narė. Jos kūrybos sritis yra molbertinė ir sieninė tapyba, piešimas mišriomis technikomis. Nuo 1998 iki 2017 m. dailininkė surengė 15 autorinių parodų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Sankt Peterburge (Rusija), Liubline (Lenkija), Langentalije ir Berne (Šveicarija). Dalyvavo daugiau nei 170 grupinių parodų, projektų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Moldavijoje, Baltarusijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, P. Korėjoje, Rusijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Lenkijoje, kt.

2003 m. dailininkė pelnė Šveicarijos Gerberto Rufo fondo „Swiss Baltic Net Graduate Award“ premiją, 2011 m. tarptautinėje tapybos bienalėje „Bienalei Internationale de Pictura Chisinau“ pelnė nominaciją, o 2017 m. tarptautiniame meno forume „Winter Insomnia“ Sankt Peterburge užėmė antrąją vietą.

Pokalbis apie kūrybą

– Meda, Lietuvoje esate žinoma ir kaip tapytoja ir meno pedagogė. Gal galėtumėte paminėti, kas lėmė jūsų apsisprendimą ir kokį poveikį turėjo artimų žmonių aplinka, auklėjimas?

– 1985 m. mane dvylikametę į Šiaulių vaikų dailės mokyklą atvedė mama, skatindama ieškoti mėgstamos veiklos ir pažinti save. Anuomet buvo įprasta lankyti menų mokyklas ir įvairias studijas (muzikos, dailės, teatro ir t. t.).

Tiesa, daile užsiimančių asmenų mano aplinkoje nebuvo. Atrodo, niekas specialiai neskatino, be to, kad kartais mano piešiniais buvo dekoruojami lankomo darželio dienoraščiai. Tai buvo mano pasididžiavimas.

Įstojimas į dailės mokyklą buvo mano pirmasis tikras „pripažinimas“. Piešimo egzaminą vedė šviesios atminties garsus grafikas Eduardas Juchnevičius. Vėliau jis buvo ir mano baigiamojo darbo vadovas. Tą kartą aš pirmą kartą pamačiau, kaip vaikai piešia vien tik grafitiniais pieštukais. Anksčiau aš niekada to nebuvau mačiusi. Pasidairiusi į šalis, pamėginau ir aš taip piešti. Nepatikėsite, buvau įvertinta aukščiausiu balu. Taip aš ir įstojau į dailės mokyklą.

Mokytis dailės mokykloje man ir patiko, ir sekėsi puikiai. Buvau pirmūnė. Taip aš ir atradau save, ir jau tada supratau, kad kito gyvenimo kelio nebeketinu rinktis.

Kadangi studijų metu buvau laikoma gera piešėja, galvojau toliau studijuoti grafikos magistrantūroje. Tačiau tais metais Šiaulių universitete buvo tik tapyba ir dailėtyra.

Paklausta tėčio, kodėl nestoju į tapybą, susimąsčiau... Tapyti man patiko, bet piešti sekėsi geriau, o dar tais metais vadovas turėjo būti profesorius V. Gečas. Kaip man įstoti? Vis dėlto aš pasiryžau. Savarankiškai nutapiau vieną kūrinių kolekciją ir buvau pakviesta studijuoti. Labai stengiausi, daug daug tapiau.

Tiesa, profesorius tik vėliau pripažino, kad į mane pradžioje žiūrėjo labai rezervuotai, tačiau mano pastangos ir rezultatai pakeitė jo ankstesnę nuomonę. Baigiamojo darbo gynime jis vietoj privalomų 7 kūrinių kolekcijos rekomendavo eksponuoti visus 24. Tapyba buvo įvertinta aukščiausiu balu.

– Tapybos mokėtės Šiaulių universitete. Jūsų mokytojas buvo profesorius V. Gečas. Papasakokite apie šią asmenybę, kokios buvo jo paskaitos, dėstymo metodai. Kas labiausiai įstrigo iš bendravimo su profesoriumi?

– Su profesoriumi susipažinome per tapybos paskaitas. Jis buvo nuostabus pedagogas. Studijuojant jo vadovaujamoje magistrantūros specialybėje, buvo daug pokalbių ir diskusijų apie tapybą, spalvų matymą, jų ryšius bei kuriamus efektus.

Įdėmiai klausydavome jo pasakojimų apie gyvenimą ir kūrybą Italijoje. Aš net organizuodavau pokalbius prie jo mėgstamo itališko vyno, kurį jis ir pats atsinešdavo į mūsų neformalius popaskaitinius susitikimus. Kartais pokalbiai nusitęsdavo net iki pačių paryčių. Mūsų grupė buvo labai draugiška, daug laiko praleisdavome kartu. V. Gečas mėgo mus, o mes – jį. Jis visada rasdavo ką pasakyti kiekvienam, patardavo, į kokį menininką ar kokį laikotarpį žvilgtelėti vienu ar kitu kūrybinio proceso etapu.

Daug dėmesio skyrė meno istorijos ir kūrybos stilių analizei. Be Lietuvos meno muziejų, kartą jis mus buvo išsiuntęs net į Varšuvos nacionalinę galeriją. Jis visada mokė mus ieškoti savitos išraiškos. Nors profesorius ir teigė, kad tapyba – tai pasaulio išraiška spalvų kalba, tačiau jis niekada nesistengė primesti savojo požiūrio. Pritrūkus įtaigių žodžių, pirštu pakabindavo dažus iš paletės ir užtepdavo ant tos vietos, kurioje jie turėtų nugulti. Taip paprastai, bet įtaigiai viskas būdavo parodyta ir pasakyta. Profesorius mus skatino tikėti savimi, niekada nepasiduoti ir mylėti tapybą. Taip aš ir tebemyliu tapybą.

– Jūsų kūryboje vyrauja abstrahuotas, bet atpažįstamas kūnas ir daiktai. Gal galėtumėte papasakoti, kuo jums yra svarbi abstrakcija? Ką abstrakcija teikia jums kaip kūrėjai? Kaip abstrakciją galima suprasti ir dera suprasti?

– Pirmiausia abstrakcija žavi savo efemeriškumu, kuris suteikia realiam daiktui vienu metu ir buvimo ir nebuvimo įspūdį. Abstrakcija žymi laikinumą ir tuo pačiu būties esmę. Mano kūryboje svarbi žinutės esmė, o ne „pažodinis“ aiškinimas. Abstrakcija būtent tokia ir yra. Ji ir yra tikroji esmė. Man Kazimiero Malevičiaus kvadratas pats geriausias kūrinys. Jis ženklina visko suabstraktinimą, prasmės išgryninimą ir kartu visų prasmių apjungimą.

Kartą knygų dailininkas, fotografas Rimantas Dichavičius yra pasakęs apie mano tapybą: „Žiūriu, atrodo, nieko nėra…, bet viskas yra.“ Manau, kad jo žodžiai puikiai apibūdina mano abstrakcijų kūrybą.

Kadangi man visada svarbi erdvė ir forma, todėl paveiksluose neišvengiamai atsiranda skirtingų objektų atvaizdai. Čia svarbios tekstūros. Medžiagos perteikime atsiranda savitos reljefinės faktūros. Daiktą ir erdvę į visumą aš apjungiu skaidriomis lesūromis. Kartais visą objektą tapau lesūruodama aliejiniais dažais lyg akvarele. Taip elgiuosi siekdama kontrasto tarp faktūriškos erdvės, aiškios detalės, skaidriais dažais noriu perteikti pojūčius ar net savo vidinę būseną…

Abstrakcijos sąvoka man dažniau reiškia savotišką atitrūkimą nuo realaus vaizdo, kur objekto savybės yra ne išskiriamos, bet apibendrinamos. Mano kūrybos filosofija – tai mano asmeninis noras perteikti visa tai, kas neapčiuopiama ir plika akimi neregima.

– Ankstesnėje kūryboje labiau galima buvo regėti nuogą kūną, naujausiuose kūriniuose jo gerokai sumažėjo. Kas lėmė šį kūrybos posūkį? Jūsų kūryboje gausu erotinių nuorodų? Manau, tai sąmoningas kūrybos gestas. Papasakokite, kaip ir kodėl erotika atsirado ir plėtojosi jūsų kūryboje?

– Baigusi magistrantūrą tęsiau anksčiau pradėtą temą – antikvarinių daiktų antropomorfiškumą, žmogaus gyvenimo pėdsakų daiktuose poetizavimą, mano asmeninį santykį su daiktais. Man buvo labai svarbios nuostabios senų daiktų faktūros, formos, sudilę ornamentai, paviršių įtrūkimai, etc.

Vis labiau gryninant kūrybos idėjas, pamažu paveiksluose atsirado ir žmogaus figūra. Pradžioje fragmentiškai, vėliau – visas kūnas.

Deja, portretas mano tapyboje nebuvo svarbus, todėl dominavo torsai ar kitos kūno dalys. Jų estetinės formos man visada patrauklios ir jaudinančios. Man tikrai nėra svarbu, ar tai vyro, ar moters kūnas. Natūraliai atsirado erotiniai įvaizdžiai. Keliskart tapiau ir savo nuogą kūną. Kiek tai sąmoningas gestas, aš net nežinau… Gal daugiau pasąmoninis, prigimtinis. Tiesiog eksperimentas.

Paskutiniųjų metų kūryboje kūno drobėse lieka vis mažiau. Naujoms idėjoms išreikšti man vis labiau padeda gyvūnų atvaizdai. Vis dėlto man nėra svarbu, kokiais vaizdais operuojama, tai tik ženklai, atpažįstami simboliai, stereotipai, kurie padeda paveikslą perskaityti.

– Kokie menininkai, jų kūryba ir biografijos faktai jus įkvepia kurti? Kokie jūsų mėgstamiausi autoriai ir kodėl?

– Peter Paul Rubensas buvo pirmasis mane inspiravęs kūrybai. Dar vaiku būdama žiūrėdavau į jo tapybą kolekcionuojamuose pašto ženkluose. Aš buvau net surinkusi nemažą ženklų kolekciją su tapybos atvaizdais.

Žiūrėdavau į tapybą ir laukdavau, kol kas nors atsitiks. Atrodė, kad tuoj kažkas pasikeis. Toks provokuojantis P. P. Rubenso potėpis ir manieringai judančių putlių, raumeningų kūnų vaizdavimas mane visada kerėjo. Vėliau aš net specialiai ieškojau P. P. Rubenso reprodukcijų. Vykau į Peterburgą stebėti ne tik jo, bet ir Rembrandt Harmenszoon van Rijn paveikslus.

Vėliau mane žavėdavo ir kiti menininkai. Žiūrėjau net apie juos skurtus įvairius filmus. Mane paveikė skirtingų dailininkų mąstymas, elgsena, jų gyvenimo būdas.

Studijų metu aš labai domėjausi XIX a. romantikų darbais, mažųjų olandų detaliai ištapytais natiurmortais, Rembrandto specialiai išplėtota šviesotamsa. Anuomet patiko ir net Tuluz Lotreko, Egono Schieles paveiksluose atgulusios linijos ir iš jų formuojami siluetai. Kerėjo Pierre-Augusteo Renoiro tirpstantys pavidalai, Claude Moneto perteikiamas atmosferos įspūdis, Édouardo Manet potėpio aštrumas. Aš vis dar žaviuosi Luciano Freudo tapyba – jo kūnai gašlūs, bet estetiški.

Tarp lietuvių menininkų, be abejonės, išskirčiau jau pokalbyje minėtą profesorių V. Gečą, mane vis dar keri jo paveiksluose išplėtota spalvų dermė. Labai patinka Eugenijaus Cukermano tapyba; Kazimieros Zimblytės koliažai, puikios faktūros, jautrus koloritas. Patinka Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės tiršta tapyba; Jūratės Stauskaitės minimali linija; Aleksandro Vozbino lengvai šokiruojantys siurrealistiniai motyvai.

Vis dėlto man patinka pavieniai minimų menininkų darbai, bet ne visa jų kūryba. Aš mėgstu lankytis įvairiose vietose, kur eksponuojamas menas, ir kur gali atrasti kažką nauja bei netikėta. Pernai teko reziduoti mėnesį Paryžiuje. „Neršiau“ visur, kur tik buvo įmanoma, kur tik aš spėjau. Buvo daug meno atradimų.

– Jau daug metų dirbate Vilnius Gedimino technikos universitete dėstytojos darbą. Papasakokite, kiek ir kodėl dėstytojo darbas yra svarbus meno kūrėjui, kokios egzistuoja sąsajos tarp kūrybos ir žmogaus ugdymo?

– Aš niekada nedirbau kito darbo, todėl nežinau, su kuo būtų galima palyginti. Bet vos tik pradėjusi dėstyti aš iš karto supratau, kad pedagogika kūrėjui gali būti neatsiejama gyvenimo dalis. Dėstymas – tai dalijimasis tuo, ką moki ir nuolatinis mokymasis iš tų, kurie dar tik pradeda kurti.

Atsimenu, kai reikėjo ruoštis pirmajai paskaitai (akademinis galvos piešimas), tuomet aš supratau, kad per daug metų mokymosi įgijau ne teorinių žinių, bet praktinių įgūdžių. Tuomet aš pradėjau savarankiškai mokytis piešimo gramatikos taisyklių. Mokiausi studentams argumentuotai jas paaiškinti.

Supratau, kad turiu nuolat būti „formoje“ – stebėti meno tendencijas, analizuoti kūrybinius procesus. Tai svarbu, nes kiekvienas mano ugdomas žmogus turi savas motyvacijas ir asmeninį požiūrį. Įvairiapusiškas kito matymas daro poveikį net asmeninei kūrybai. Koreguojant studentų darbus, patariant, kaip geriau atlikti vienokią ar kitokią vizualaus vaizdavimo užduotį, atrandu net naujas idėjas, naujas savojo požiūrio perspektyvas. Dėstydama aš neleidžiu sau užstrigti dabartyje. Aš studentus skatinu domėtis pačiais įvairiausiais gyvenimo ir tikrovės niuansais, skirtingais menais, įvykiais ir net politika. Tai padeda vystyti savąją kūrybinę mintį. Kartais studentams organizuoju parodų, muziejų lankymą, susitikimus su menininkais, ar net juos pačius |(studentus) kviečiu į savo dirbtuvę.

– Kaip į jūsų pasirinktą menininkės kelią, kuriuo žingsniuojate visą gyvenimą, žvelgia jūsų artimieji? Ar sulaukiate palaikymo ir padrąsinimo?

– Esu tikrai palaikoma artimųjų. Dukros nelabai domisi mano kūryba, tačiau žino, kad man tai svarbu ir atleidžia už tai, jog ne visada skiriu joms pakankamai dėmesio. Kartą vyriausioji po parodos atidarymo pasakė: „Mama, mes kartais pykstame, kad mums nepakanka tavo dėmesio, bet tave suprantame ir labai didžiuojamės tuo, ką darai, ir tuo, ko pasiekei.“ Vidurinioji dukra yra pasakiusi komplimentą: „Man patinka tavo stiprybė. Tu darai gyvenime tai, ką nori daryti. Nesitaikstai ir esi savimi.“

– Kas yra jūsų kūrybos didžiausias kritikas, kurio nuomonė jums svarbi? Ar kritika skatina kurti, ar ji priešingai – griauna bet kokius planus tobulėti kūryboje?

– Paulius – pagrindinis mano kritikas. Su juo dirbame toje pačioje dirbtuvėje. Aš tapau, o jis užsiima rekonstrukcine juvelyrika, kuria savo dirbinius. Kartais su juo tariuosi kūrybos klausimais, kaip ir jis tariasi su manimi. Aišku, klausiant patarimo, dažniausiai menininkai laukia tik pritarimo. Menininkai sprendimą vis tiek priima patys. Su kolegomis apie vienas kito kūrybą mes mažai kalbame.

– Prieš pat didžiąsias metų šventes jūs atidarėte savo naują kūrybos parodą. Pasidalykite mintimis apie tai, kuo jūsų naujoji paroda yra kitokia nei ankstesnės? Kaip ir kodėl ji vadinasi? Kurioje įstaigoje ir kiek laiko ją bus galima aplankyti? Kokie buvo žengiami žingsniai šiai parodai ruošiantis? Kokių laukiate būsimų žiūrovų reakcijų?

– Naująją savo tapybos parodą pavadinau „Implikacijomis“. Implikacija šiame paveikslų cikle – tai formaliai neišreikštas vaizdų ryšys. Objektų atvaizdai jungiami į simbolines prasmes, ieškoma loginio ryšio, tvyrančio tarp jų. Ryšiai organizuojami pasitelkiant simbolius bei jų jungtis į kodus. Jie atpažįstami ir savaip interpretuojami. Tad mano paveikslų turinys kviečia komunikuoti. Objektai tarytum talpina savyje informaciją. Esu įsitikinusi, kad stebint paveikslus galima kurti savus naratyvus. Implikacija vyksta tarp vaizduojamų objektų pavidalų nešamos žinutės ir santykio tarp jų (objektų) ar jų buvimo kontekste bei vaizdavimo pobūdžio.

Naujame paveikslų cikle, kaip ir visoje mano kūryboje, dominuoja temos, apimančios žmonių santykius bei jų provokuojamas būsenas ar elgseną. Tai kasdienių pastebėjimų refleksijos, įžvalgų, apmąstymų perteikimas apie amžinybę ir laikinumą, tiesą ir melą, aistras ir išgyvenimus.

Paveiksluose įprasminu groteską. Jai atsirasti padeda kontrastai tarp grožio ir bjaurasties, tarp ironijos ir tragiškumo, tarp realių objektų ir netipinių jų būvių.

Mane domina savatikslis disonansų derinimas – alogiškos vaizdų jungtys, metaforiškumas, dviprasmiškumai, sąlygiškumas ir net liūdnas humoras. Siekiu, kad stebint paveikslus būtų juntamas džiaugsmas besijungiantis su liūdesiu, gėrėjimasis suliptų kartu su šleikštuliu. Visa tai tampa aktualu apmąstant mūsų žmogiškąsias savybes ar elgsenas, kurias pavadinčiau kenksmingomis, bet nekaltomis.

Ruošiantis šiai parodai nesiekiau ką nors įrodyti. Tiesiog kūriau. Stebėjau pasaulį, gyvenau ir tapiau. Todėl ir temų atsirado daug. Neplėtojau vienos temos, kaip galbūt būčiau pasielgusi kitu, projektinės parodos atveju. Esu dėkinga dailininkų sąjungai, „Arkos“ galerijai, kurios man sudarė sąlygas demonstruoti savo kūrinius. Mano parodą bus galima aplankyti iki sausio 20 d. LDS galerijoje „Arka“, Vilniuje. Balandžio mėnesį planuoju ją visą perkelti į Šiaulių universiteto Dailės galeriją.

Aš tikiuosi, kad mano paveiksluose įprasmintos žinutės paveiks žiūrovus. Tikiuosi, jie dar kartą visai kitu rakursu bus provokuojami apmąstyti, atrodytų, tokias amžinas tiesas, pažvelgti į savo vidinį pasaulį ir atsakyti sau, kokie mes esame ir kas mums rūpi…

– Pabaigai noriu paklausti, ar esate laiminga, žengdama nelengvu tapytojos keliu? Kokie jūsų tolimesni kūrybinio gyvenimo planai?

– Tapau, nes negaliu netapyti. Aš esu laiminga, kad galiu sau tai leisti daryti. Aš visada jauniems žmonėms sakau, kad svarbiausia yra rasti veiklą, kuri džiugintų. Tada lengva padaryti save laimingą – paprasčiausiai darant tik tai, kas patinka. Mano planai ir toliau yra būti laiminga!

– Dėkoju už puikius ir išsamius atsakymus bei linkiu kūrybinės sėkmės! Skaitytojams primenu, kad mano kritikos tekstus, parengtus ir publikuotus 2002–2018 m., galite skaityti elektroniniame archyve www.culture.venckus.eu. Apie mane, mano kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu, su mano fotografo veikla galite susipažinti – www.foto.venckus.eu, o apie mano skaitomus seminarus galite sužinoti www.seminar.venckus.eu. Labai tikiuosi sulaukti skaitytojų komentarų ir patarimų, kuriuos galite pateikti el. paštu remigijus@venckus.eu

Šiaulių naujienos
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Į teatro sceną žengia dar viena „Urvinė mama“ – aktorė Lina Rastokaitė

Rugsėjo 29 dieną „Legendos klube“ Vilniuje ir spalio 4 dieną Girstučio kultūros centre Kaune...

Venecijos bienalėje Lietuvos paviljonas virs dainuojančiu paplūdimiu

Kitąmet vyksiančioje 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje Lietuvos paviljonas keliems...

Kompozitorė, kuri kuria muziką popiežiui (9)

Kompozitorė Zita Bružaitė, paklausta apie iššūkius kuriant liturginę muziką, sako, kad jai...

Tiems, kurie gali matyti, bet nemato

Viskam nejautri, šalta XXI amžiaus žmonija, stačia galva nėrusi į virtualybę, narcisizmą ir...

Smuiko žvaigždė Vadimas Repinas: savintis meną – tai lyg savintis žmogų

Nors šiandien epitetas „žvaigždė“ vartojamas pernelyg dažnai, kai pasisuka kalba apie šią...

Top naujienos

Indrė Makaraitytė. Karšta žarijų duobė Gitanui Nausėdai – tylioji dauguma, kuri prieš gėjų teises (53)

Gitanas Nausėda net pačiam sau turbūt netikėtai sugalvojo, kad vienos lyties asmenų...

„Maximos“ vadovė po susitikimo su Skverneliu: užsidarytų ne tik maisto parduotuvės (586)

Trečiadienį įvykęs premjero Sauliaus Skvernelio ir prekybos centrų atstovų susitikimas nebuvo...

Po žinios apie Gražulio perkėlimą į Kultūros komitetą Seimo narys sulaukė viešų klausimų (67)

Antradienį parlamentinių frakcijų seniūnai nusprendė, kad, dėl kilusio pasipiktinimo,...

Dėl Ušacko ir Pavilionio konflikto – Gabrieliaus Landsbergio laiškas Priežiūros komitetui (1)

Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų ( TS-LKD ) pirmininkas Gabrielius...

Paaiškino, kaip vyksta darbas nežymėtu policijos automobiliu: KET pažeidėjams prasprūsti šansų nėra (67)

Vieni jiems linki, kad „užkaltų“ variklis, kiti šypsosi, moja bei fotografuoja – Lietuvos...

Burtas mestas: Europa „Nord Stream 2“ ir rusiškų dujų čiuptuvų nebeišvengs (37)

Žingsnis po žingsnio dingsta visi saugikliai, galintys užkirsti kelią projektui „ Nord Stream 2...

Tragiškai žuvusio modelio artimieji Ričardo Piniko atsiprašymo nebelaukia: atskleidė jo melą ir ėmėsi nepatogaus ginklo (213)

Lapkričio 23-iąją tragiškai žuvusio modelio Dovilės Didžiūnaitytės artimieji tikina iki šiol...

Po Kremliaus remiamo kandidato „pergalės“ – netikėtas ėjimas (18)

Rusijos centrinė rinkimų komisija (CRK) trečiadienį rekomendavo negaliojančiais paskelbti...

Gabrielius Landsbergis trims kandidatams išsiuntė kvietimus dalyvauti TS-LKD rinkimuose atnaujinta 13.53 (449)

Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų ( TS-LKD ) pirmininkas Gabrielius...

Užsakytas tortas valgytojams sugadino vestuvinę nuotaiką (103)

Laukėme sugrįžtančio sūnaus ir jo žmonos . Jie susituokė Anglijoje, ta proga jų prašymu...