Košmariškiausi operos solistų prisiminimai: spiritizmo seansai ir dingusios katės

Helovinas – viena smagiausių ir kartu baisiausių švenčių. Gimusi iš tikėjimo, jog naktį prieš Vėlines visos vėlės prisikelia ir gali lankyti savo artimuosius, savyje talpinanti tiek religinį, tiek ir pagoniškąjį pradus, ši šventė pasižymi ryškiais kostiumais, imituojančiais mirusiuosius, ar besistengiančiais juos išgąsdinti.

Išgąstis, kaip sako senolių išmintis, gali ir gydyti, tad nenuostabu, jog kartą metuose žmonės prašosi būti gąsdinami. Vilnius City Opera, besiruošiantys bibliniu siužetu paremtos operos „Samsonas ir Dalila“ premjerai, sumanė paklausti solistų, nuolat derinančių aukštąją muziką ir kasdienį gyvenimą, didingųjų portretais paremtus vaidmenis ir mirtingųjų nuovargį, kuomet atsibudimas būna baisesnis už bet kokį košmarą... Koks buvo jūsų baisiausias rytas? Arba – kas gali išgąsdinti operos solistą?

Į klausimus atsakyti sutiko ne tik gerai žinomi „bohemiečiai“ Asmik Grigorian, Laimonas Pautienius, Justina Gringytė, Jovita Vaškevičiūtė, Almas Švilpa, Tadas Girininkas, bet ir jaunieji talentai – „Toskoje“ ir „Fauste“ debiutavęs Šarūnas Šapalas ir po paskutiniųjų „Pelėjo ir Melisandos“ spektaklių į Londoną tobulėti ir mokytis išvykusi Lina Dambrauskaitė.

Asmik Grigorian

Prisimenu istoriją iš vaikystės. Iki 9 metų turėjau tokį keistą gebėjimą, jausmą, girdėti savo balsą iš šalies. Tarsi išeičiau iš savo kūno ir girdėčiau jį kaip kitas žmogus. Ir labai gerai pamenu rytą, kai atsibudau ir supratau, kad tai dingo, ir kad nebegaliu, nebemoku transportuotis... Buvo labai baisu, nes atrodė, kad aš nebesu aš, ir jau niekada nebebusiu.