Pagrindinė filmo veikėja leidžiasi į kalinčio vyro paieškas šalies gilumoje. Moteriai rūpi suprasti, kodėl jam skirtas siuntinys be jokio paaiškinimo grįžo atgal.
Pakeliui sutikdama ištisą virtinę – per švelnu būtų sakyti spalvingų – personažų, kęsdama pažeminimą, prievartą, ji pamažu atskleidžia S. Loznicos požiūrį į toje valstybėje gyvenančio žmogaus savijautą.
„Mano intencija buvo studijuoti Rusijos (ir buvusios Sovietų Sąjungos) mitologiją, kultūrinį kontekstą ir sąmonę žmonių, kurie gyvena šioje siurrealioje teritorijoje“, – yra sakęs filmo režisierius.
Nuolankiosios (akt. Vasilina Makovceva) veidas – nesišypsantis, neperregimas lyg ilgų kentėjimų kaukė – skverbiasi pro keistus, besibarančius ir besikeikiančius, girtuokliaujančius ir įžeidinėjančius, dainuojančius ir šokančius žmogėnus. Daugiaveidė krutanti masė lyg kloaka mėgina įtraukti stoišką filmo heroję.
Jos žygis virsta kelione į praeitį su prisiminimais apie Staliną, Antrąjį pasaulinį karą, vadų skulptūromis, sovietinių veikėjų vardais pavadintomis gatvėmis ir baigiasi sunkia vizija – epizodu, kuris padalijo Kanų festivalio publiką į priešingas stovyklas.
Šiandien į „Scanoramą“ atskrendantis režisierius S. Loznica davė interviu specialiai DELFI.
Sovietinė patirtis nugulė į filmą
– Po „Nuolankiosios“ peržiūros iškart kyla klausimas: vadinasi, jūsų manymu, Rusija – miega? O gal apskritai – visi mirę? Geležinkelio stotis, laukimo salė (koks dviprasmis pavadinimas!) tampa judėjimo simboliu, kur paprasti žmonės per laiką ir erdvę keliauja nematydami savęs, nepastebėdami, kas iš tiesų dedasi aplink.
– Jei gyvenimą gruzinų filosofo Merabo Mamardašvilio žodžiais laikysime „pastanga laike“, tai galima sakyti, kad vietos, kur tokių pastangų nematome, yra negyvos.
Jie „miega“, jie „nejuda“, jie „mirę“ – visos šios metaforos atskleidžia tą patį – nėra jokios pažangos. Niekas nieko nesiekia, niekas niekur nejuda – visi rymo palaimingoje nebūtyje.
– Kokie įspūdžiai, pamokos, įvykiai pakuždėjo jums tokio filmo temą?
– Viso mano gyvenimo patirtys sovietų ir posovietinėje sąjungoje.
Vaidina ir buvę kaliniai
– Skaitytojams bus įdomu sužinoti, kur filmavote „Nuolankiąją“, kas joje vaidina? Toks įspūdis, kad šalia pagrindinių personažų nuolat matome keisto cirko ar velnių balagano pasirodymą.
– Filmavome Latvijoje, Daugpilyje. Masinėse scenose ir kai kuriuose epizoduose dalyvavo miesto ir apylinkių gyventojai.
Daugpilis – tam tikra prasme miestas-kalėjimas. Daugelis jo gyventojų yra arba jau atsėdėję, arba dirba įkalinimo sistemoje.
Tarp išėjusiųjų pasitaiko gana talentingų žmonių, buvo labai įdomu su jais padirbėti. Jie konsultavo mane kalėjimo gyvenimo klausimais, pamokė „blatnųjų“ žargono – juo prabyla kai kurie filmo personažai.
Dauguma aktorių atvažiavo iš Rusijos. Tarkime, V. Makovceva yra Jekaterinburgo Nikolajaus Koliados teatro aktorė. Ir pats N. Koliada vaidino filme. Taip pat pasikviečiau artistų iš Maskvos, Peterburgo, Rygos.
Tokia vieta neturėtų egzistuoti
– Kas sieja filmą ir to paties pavadinimo Fiodoro Dostojevskio „fantastinį apsakymą“? Iš pažiūros, jūsų veikėja turi nedaug bendra su palūkininko žmona? Bent jau nuolankia jos nepavadinsi.
– Nesutinku su jumis. Mano herojė – tikra „Nuolankioji“. F. Dostojevskio kūrinys mane įkvėpė.
– Filmo epizodas žmogaus teisių gynėjų komitete, kur dar kartą galime įsitikinti aktorės Lijos Achedžakovos talentu, gana komiškas, gal net sarkastiškas. Kodėl „užsienio agentus“ taip pavaizdavote? Jų pastangos jums dabar atrodo bergždžios?
– Apsieikime be tokių apibendrinimų. Šiuo atveju ir tokiomis aplinkybėmis teisių gynėjos veiksmai yra prieštaringi. Kita vertus, kas jai belieka? Susiduriame su paradoksu, kurio ir pats negaliu išspręsti.
– Finalinė sapniška filmo scena įgyja trumpą tęsinį tikrovėje. Ką tik išvydusi pranašišką sapną veikėja ir vėl lyg užburta seka paskui vieną to košmaro vaiduoklių, vildamasi, kad kas nors pasikeis. Kodėl ji taip elgiasi? Juk sveika nuovoka kužda bėgti iš tos vietos kuo toliau?
– O jūs įsitikinęs, kad paskutiniai filmo kadrai nėra to paties sapno tęsinys? Gal čia – sapnas sapne? Negaliu jums to patvirtinti. Nuovoka sako, kad mano rodoma vieta apskritai neturėtų egzistuoti. Nors, kaip visi žinome, ji yra.
Režimas imasi visų
– Ar turite vilties, kad jūsų filmą pamatys Rusijos žiūrovai? Gal jį kūrėte vakariečiams?
– Lapkričio 24 dieną „Nuolankioji“ pradedama rodyti Rusijoje, ją pamatys visi didieji miestai. Filmą jau rodė kai kurie Maskvos, Peterburgo, Jekaterinburgo festivaliai.
Nekuriu „vakarų“ ar „rytų“ žiūrovui. Filmus kuriu sau, ir man norėtųsi, kad juos pamatytų kuo daugiau žmonių visame pasaulyje.
Suprantama, „Nuolankioji“ pirmiausia skiriama rusiškai ir posovietinei auditorijai. Jai bus suprantamos detalės, citatos, nuorodos, kurių beveik neįmanoma išversti į kitas kalbas.
– Kino režisieriai Kirilas Serebrenikovas, ukrainietis Olegas Sencovas – kodėl režimas pirmiausia imasi menininkų?
– Režimas imasi visų. Tiesiog menininkai, jų likimai, labiau matomi, jiems mėginama padėti. Tačiau yra labai daug nukentėjusių ar kenčiančių žmonių, apie kuriuos nieko nežinome... Viliuosi, kad pasaulio bendruomenės pastangomis režimas bus priverstas išlaisvinti O. Sencovą ir K. Serebrenikovą.
Karo baigtis nebus paprasta
– Jūsų – „Maidano“ kūrėjo ir Maidano liudininko – noriu paklausti, kokią matote karo Ukrainoje baigtį?
– Nenoriu ir negaliu dalytis spėjimais. Ne tokia mano profesija. Esu įsitikinęs, jog daugelis norėtų, kad visa tai liautųsi. Taip pat daugelis suvokia, kad paprastai tai nesibaigs. Sustabdyti šį chaosą reikia didelių pastangų, o jų šiuo metu, deja, stinga.
– Norėtųsi sužinoti jūsų kūrybinius planus. Vienur kitur jau esate prasitaręs, kad kitas vaidybinis filmas bus apie Donbasą. Neseniai filmą šia tema sukūrė ir mūsų režisierius Šarūnas Bartas. Jau pradėjote darbus ar tik rengiatės? Kokia istorija – gal ir vėl literatūrinė – taps jūsų kino pasakojimo pagrindu?
– Pirmomis lapkričio dienomis pradėjau ruoštis filmavimo darbams. Filmas vadinasi „Donbasas“. Filmuosime Ukrainoje, Krivyj Rohe. Jei viskas eis, kaip numatyta, filmavimai prasidės vasarį. Scenarijų rašiau pats. Tai filmas apie šiandienos situaciją Rytų Ukrainoje.
