aA
Įsivaizduokite dieną, kai akis vėl atmerks plaukuotojo mamuto mažylis. Jis ateis į pasaulį, kuriame mirę augintiniai į išsiilgusių šeimininkų glėbį sugrįš iš laboratorijų. Pasaulį, valdomą žmonių, kurie genetiniu kodu žaidžia lyg skaitmeniniu. Naujasis šveicarų režisieriaus Christiano Frei filmas „Pradžia 2.0“ – kelionė po sintetinės biologijos laboratorijas, atšiaurias Naujojo Sibiro salas, žmogiškąsias ambicijas ir jų užribius.
Christiano Frei filmas "Pradžia 2.0“
© Organizatoriai

Filmą „Pradžia 2.0” žiūrovai galės pamatyti Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (rugsėjo 20-30 d.). Apie filmo gimimą kalbame su filmo režisieriumi Christianu Frei.

Koks buvo Jūsų pirmasis susidūrimas su mamutu?

Šveicarijos mieste Liucernoje yra senas tiltas, išpuoštas 17 a. katalikų tapytojo Hanso Heinricho Wägmanno darbais. Viename jų įamžintas milžinas. Mąsčiau, iš kur tas mitas? O pasirodo, jis labai susijęs su mamutais. Maždaug 16 a. Liucernoje žmonės atrado mamuto šlaunikaulį, kuris, beje, labai panašus į žmogaus. Tą kaulą jie parodė vietos šventikui. Šis jiems paaiškino, kad tai - įrodymas, jog egzistuoja milžinai. Mitus nagrinėju ir filme ,,Genesis 2.0“, tikiuosi, pernelyg nenuklysdamas į ezoteriką. Mitai labai svarbūs: tai, ko nežinome, stimuliuoja mūsų smalsumą ir baimę.

Genetikos mokslininkai filme kalba apie dievo klaidų, netobulumo ištaisymą. Kokias baimes ir viltis pats siejate su šiuo mokslu?

Apskritai mokslas man labai artimas. Mokslininkai, mano manymu, turi panašias užduotis kaip ir menininkai. Jie žengia į nežinomybę, už tradicinio mąstymo ribų. Esu įsitikinęs, kad su sintetine biologija ir bioinžinerija tikrai įvyks naujoji technikos revoliucija. Tą sustabdyti būtų lyg bandyti uždrausti automobilių eismą, ką, beje, Šveicarai kadaise bandė padaryti. Filme neteigiu, kad bioinžinerija yra blogai, tačiau visa tai vyksta Kinijoje... Tai - pagrindinė žinia. Mūsų šalyse daug kontrolės, tad šis mokslas eksportuojamas. Filmas kai kuriems žmonėms kelia baimę, tačiau aš į bioinžineriją žvelgiu kaip į reiškinį, kuris tiesiog vyksta. Turime apie tai demokratiškai diskutuoti, kad viskas neliktų tik kompanijų rankose.

Kaip gimė skirtingos filmo dalys?

Pradžioje man buvo labai baisu. Žinojau, kad filmo bendraautorius Maksimas savo rankose turi tikrą lobį: medžiagą su sniegomobiliais, mamutų kaulais ir t.t. Ką turiu padaryti aš, kad šis filmas taptų ne tik įdomus, bet ir adekvatus? Tyrimas buvo emocijų ir vizualinės jų išraiškos paieška. Mokslo srityje šiek tiek gaudžiausi, nes anksčiau farmacinėms kompanijoms kūriau filmus.

Tai buvo mano kino mokykla. Kurdamas filmą ,,Genesis 2.0“ pirmiausiai ieškojau pozityvių istorijos aspektų. Juos radau sintetinės biologijos konferencijoje Bostone. Studentai pristatinėjo biologinius hibridus. Jų entuziazmas man atrodė truputį gąsdinantis, bet nenorėjau visko pateikti kaip kokios Frankenšteino istorijos. Genetikas, Harvardo medicinos universiteto profesorius George‘as Church‘as tiems jaunuoliams - tikras dievas. Turėjau viską suorganizuoti taip, kad profesorius sudalyvautų toje konferencijoje. G. Church‘as man labai patinka. Gali nesutikti su tuo, ką jis daro, ir tam tikra prasme aš nesutinku, bet jis - puikus herojus. Beje, filmas jam taip pat patiko.

Kaip susidūrėte su filmo herojais Azijoje?

Korėjietis daktaras Woo Suk Hwangas po kamieninių ląstelių skandalo vienuoliką metų nedalyvavo jokiame kino projekte. Tai - žmogus iš ,,superherojaus“ tapęs ,,antiherojumi“. Aš jam nemelavau ir tiesiai pasakiau, ką galvojau: apie skandalą nekalbėsime, tai nėra mano temos dalis. Tačiau galiausiai jis pats apie tai prabilo. Man, kaip europiečiui, buvo įdomu išsiaiškinti, kas vyksta Kinijoje, Rusijoje ir apskritai Azijoje. Jaučiau, kad filmas nuves į Kiniją. Ten pakviečiau ir Dr. Hwangą. Buvo keista, kad „GeneBank“ mokslininkai taip įsitikinę savo tyrimo reikšmingumu, kad net nekelia elementarių etikos klausimų. Jie didžiuodamiesi kalba apie tai, kad gali eliminuoti kūdikius su Dauno sindromu. Aš turiu neįgalią seserį, tad man tas momentas buvo tikras ,,oho, kas čia dabar vyksta?“. Pasaulis įdomus savo įvairove, o tokios mintys primena fašizmą. Sutinku su daktaru Hwangu: jei žmonės nori mokėti nežmoniškus pinigus tam, kad klonuotų savo šunį - labai didelės žalos tame nematau. Tiesa, jis tikriausiai nemini, kiek tie šunys patiria persileidimų...

Christian Frei /Foto: Alex Spichale
Christian Frei /Foto: Alex Spichale

Filmo forma - susirašinėjimas su jaunu rusų režisieriumi Maksimu Arbugajevu, kuris tuo pat metu Naujojo Sibiro salose filmuoja vyrus, ekstremaliomis sąlygomis ieškančius ,,baltojo aukso“: mamuto kaulų… Kaip susitikote?

Skaičiau knygą ,,Regenesis”, kurioje pasakojama, kaip pasitelkę sintetinę biologiją iš naujo sukursime gamtą. Kaip apvaizda - iškart žinojau, kad apie tai ir bus mano kitas filmas. Skaitydamas apie mamutų prikėlimą iš numirusiųjų aptikau Jevgenijos Arbugajevos nuotraukas. Tuo metu dar nieko nežinojau apie Maksimą. Mamutų kaulų ieškotojai bylojo apie praeitį, aukso karštinę, paprastą gamtos ir žmogus ryšį. Visa ta istorija siejosi ir su genetiku Church‘u, mūsų ateitimi. Vėliau supratau, kad patekti į Naujojo Sibiro salas nebeįmanoma. Putinas prieš porą metų ten vėl atidarė karinę bazę. Pagalvojau: labai gerai, reiškia, National Geographic ir visi kiti ten patekti negalės. Sužinojau apie Maksimą, kuris salose jau buvo buvęs. Maskvoje jis studijavo kiną, ta tema buvo sukūręs trumpo metro filmą. Kai su juo susisiekiau paaiškėjo, kad jis nori kurti ilgo metro filmą. Tas bendradarbiavimas buvo vienas geriausių dalykų nutikusių per mano kūrybinę karjerą.

Jei į salą patekti neįmanoma, kaip ten nuvyko Maksimas?

Tokiais atvejais labai naudinga Rusijos korupcija... Jei trumpai - padėjo tie patys kariai.

Jūsų filmų istorijos dažnai prisiliečia prie gyvenimo ir mirties dramos, ekonomikos klausimo, mitologijos. Ar yra istorijų, prie kurių filmuose vis sugrįžtate?

Skirtingai nei režisieriaus Werneris Herzogas, su kuriuo kartais mane lygina, nesu filmų pirmajame plane. Skirtingos ir mūsų temos. Juosta ,,Karo fotografas“ kalba ne tik apie karą, bet ir pasiryžimą, žmogų, kuris tiki, kad tomis nuotraukomis gali kažką pakeisti. Filmas apie milžiniškas budos statulas byloja apie praeities vertę, santykį su ja. Sukūriau ir filmą apie meilę, prarastą meilę. Mane visuomet domina universalumas, vizualinės istorijos. Dokumentikoje gali naudoti didžiojo kino technikas - muziką, peizažą, bet kartu gali būti ir labai asmeniškas, neprofesionalus. Tai - dokumentikos grožis. Mane visuomet domina temos, kurios išryškėja santykyje su ta realybe, su kuria susiduriu.

Ar žiūrėdamas filmus, kuriuos sukūrėte, pastebite savo paties kaitą?

Taip. Su filmu apie meilę tikrai norėjau iškelti sau iššūkį. Supratau, kad pats žiauriausias mūšio laukas kartais yra mūsų pačių viduje. Tai buvo labai sunki užduotis: niekas nenori iš naujo susidurti su tuo siaubu. Filmuose dažnai rodomos istorijos apie įsimylėjėlius, kovojančius su aplinkybėmis. Niekas nenori gilintis į priklausomybę nuo meilės, iracionalumą, kančią ir t.t.

Filme ,,Genesis 2.0“ atsiskleidžia žmogiškasis dvilypumas: noras konkuruoti su gamta, kūrėju, bet kartu ir prietaringumas, baimė. Ką tai sako apie žmogų?

Vis dar esame vaikai. Kiekvienas mažametis aplinką nagrinėja panašiu būdu - priartėdamas ir atsitraukdamas. Vis aiškiau matau, kaip mūsų veiksmai nulemiami tos smegenų dalies, kuri neturi prieigos prie racionalumo. Kartais tai labai gražu, o kartais - labai sulėtina progresą. Kaip nereligingas žmogus norėčiau suprasti, kam žmogui reikalinga religija.

Manau, tai kažkaip susiję su smalsumu ir baime. Įsivaizduokit, jei zebras turėtų žmogaus smegenis, ir visuomet gyventų su žinojimu, jog gali būti suvalgytas liūtų. Mes patys gyvename nuolatinėje baimėje, kad galime susirgti vėžiu, patekti į avariją, kad pastatas, kuriame esame, gali sugriūti. Manau, su tokiais smegenimis mums reikalinga šiokia tokia pagalba. Užtai mane ir domino religija. Ypač ta religija, kuri išreiškia ryšį su gamta (pavyzdžiui, krikščionybė, islamas ar judaizmas to neturi). Tai liudija apie pagarbą. Manau, kad daug mitų byloja apie tą patį. Pavyzdžiui, jei tau per daug pasiseks, didelė rizika, kad mirsi. Tai įdomus paradoksas, būdas žiūrėti į laimę ir nelaimę.

Cristian Frei /Foto: Julieta Schildknecht
Cristian Frei /Foto: Julieta Schildknecht

Filmo pradžioje cituojamas Olonkho. Moters skaitomas tekstas skamba kone kaip užkalbėjimas ar pranašystė. Kodėl pasirinkote būtent jį?

Tekso paieškos užtruko ilgai. Jakutijoje susisiekiau su visais universitetais. Ten daugybė etninių grupių, kai kurias jų sudaro vos keli šimtai žmonių. Visos jos turi savo mitus, savo religiją. Šiaurė - labai sudėtinga. Tačiau tas grupes vienijo moters šamanės archetipas. Olonkho - herojinės epinės jakutų pasakos. Didžioji dauguma jų kalba apie vyrų žygdarbius, jų pasakotojas - vyras. Filmo pradžioje atsiskleidžia moteriškas santykis su tikrove. Kai vyrai užsispiria, jie tiesiog eina... Man patinka, kaip ta moteris kalba apie galios ir kvailumo santykį. Nekalbu prieš savo paties lytį, tačiau, manau, mums vis labiau ir labiau reikia to moteriško balso. Skirtingų požiūrių, debatų.

Įdomus Jūsų sprendimas kurti kartu su jaunu režisieriumi. Be to, esate apsuptas ir ilgamečių bendradarbių...

Man patinka dirbti su operatoriumi Peteriu Indegandu. Pasakysiu jam, kuomet nusibos. Kaip kad Krzysztofas Kieślowskis pasakė savo operatoriui, kuomet kūrė ,,Dekalogą“ ir kiekvienam filmui ieškojo naujo iššūkio. Nors kol kas tikrai nesu arti to, ir tikriausiai niekuomet nebūsiu. Mes vienas kitam nuolat keliame iššūkius. Jis - visai kitoks nei aš, ir manau, tai - mūsų sėkmės receptas. Operatorius taip pat buvo įtrauktas į bendradarbiavimą su Maksimu: siuntė jam filmus, kalbėjo apie GoPro, dronus. Maksimas - jaunas, o kamerą turi pajusti čia - savo širdyje, skrandyje. Daug apie tai kalbėjome. Bendradarbiavau su jaunu režisieriumi, bet buvau apsuptas ir pačių svarbiausių bendražygių. Tai - didžiulė privilegija. Naujas aspektas šiame projekte buvo ir bendradarbiavimas su montuotoju. Muzika mano filmuose taip pat niekuomet nėra tik plakta grietinėlė ant pyrago. Ją siunčiau ir Maksimui. Manau, ji padeda atskleisti gilesnius tikrovės sluoksnius.

Kodėl jums taip svarbu pačiam montuoti filmus?

Montuoti man taip patinka, kad negaliu leisti to daryti niekam kitam. Prodiuseriai dažnai sako, kad režisierius savo filmų neturėtų montuoti. Visa tai - tiesa, bet turi rasti kelią, kuris labiausiai tinka tau pačiam. Filmai, kuriuos kuriu, labai priklauso nuo montažo. Privalau pats dirbti, kitaip greta vargšo montuotojo būčiau kaip Stalinas ar Hitleris. Maksimas parsivežė labai daug medžiagos, tad Thomas Bachmannas man labai padėjo.

Ar kada galvojote apie kitas išraiškos formas?

Tai kiek ekstremalu, bet fotografuoti pradėjau būdamas 12-os. Namuose turėjau mažą laboratoriją. Visą gyvenimą, išskyrus filmų kūrimą, neturėjau jokio kito darbo. Tie filmai visuomet buvo dokumentiniai. Sukūriau daug komercinių filmų. Taip daug sužinojau apie mokslą, tyrimus ir pasaulį. Manau, kad kino mokyklose to išmokti negali. Man regis, sukūriau virš 150 filmų įvairioms firmoms. Taip sukaupiau daug patirties apie darbo realybę, vadybą. Smalsumas tik augo. Jaučiuosi dėkingas ir mažas, kuomet mano darbus lygina su tų kūrėjų, kurie man labai patinka, kai mano filmai rodomi festivalių retrospektyvose. Ir dar galiu iš viso to pragyventi!

Ar po filmo premjeros jums reikia pertraukos, ar prie kelių filmų dirbate vienu metu?

Būtų daug geriau jei vienu metu galėtų virti keli puodai, bet aš taip negaliu. Čia kaip meilė: vienu metu - tik viena aistra. Man nepatinka spaudimas. Kartais dokumentiniuose filmuose iki galo pats nesuvokti, ką darai. Iš jo mokaisi kalbėdamas su kitais. Filmai visuomet pasakoja apie susidūrimą su nauja sąvoka. Jie padeda suprasti pasaulį. Man patinka į kito žmogaus visatą įžengti su didžiule pagarba. Manau, kad dokumentinį filmą galėčiau sukurti apie bet kurį žmogų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Menotyrininkė: dabar tapytojams yra daugiau galimybių būti pastebėtiems

„Dabar beveik visuose didžiausiuose pasaulio muziejuose atgarsio sulaukia būtent tapybos parodos,...

Į Vilnių atvežama paslaptingiausio Ukrainos menininko paroda „Arlekinų visuomenė“ (2)

Į Vilnių atkeliauja 27 paslaptingiausio šiuolaikinio Ukrainos menininko Igorio Gubskio (Igor...

Teatro elitas: baleto primarijus ir pedagogas Vytautas Kudžma

„Baimės ir nerimo prieš klasikinį spektaklį pas visus daugiausia“, - sako baleto primarijus,...

Atidarytas 15-asis Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (1)

Ketvirtadienio vakarą „Skalvijos” kino centre rinkosi dokumentinio kino mylėtojai – čia...

San Sebastiano festivalis šiltai sutinka lietuvius – atveriamos platesnės galimybės bendradarbiavimui kine

Penktadienį Ispanijoje prasideda 66-asis San Sebastiano tarptautinis kino festivalis, kuriame...

Top naujienos

Išaušo istorinio vizito diena: kuo Pranciškus skiriasi nuo pirmtakų (17)

Nusistovėję stereotipai esą popiežius, jų aplinką supa didžiulė prabanga.

Po kelionės keltu – lietuvės perspėjimas: nepasitikrinę prarasite nemažai pinigų (36)

Naują būdą keliauti atradusi vilnietė Justina pasijautė išleidusi daugiau nei turėjo. Pasak...

Orai: temperatūra per parą kris 10 laipsnių kiekvieną dieną šals vis labiau (11)

Labai šiltas dienas keis lietingos ir vėsios. Rugsėjo 22 dieną termometrai rodys 10 laipsnių...

Vilniaus centre „pabiro plytos“: neklusnius vairuotojus tramdė net policijos švyturėliais (10)

Artėjant šeštadieniniam popiežiaus Pranciškaus vizitui Vilniuje, pagrindinėse sostinės...

Pasipiktino prabangiais modeliais su „vardiniais“ elektromobilių numeriais, bet „Regitra“ atrado kitą bėdą (165)

Prabangūs BMW, „ Audi “, „Porsche“ su elektromobiliams skirtais valstybinio numerio...

Jauna šeima: kaip pasiruošti susitikimui su popiežiumi (293)

Į susitikimus su rugsėjo 22–23 dienomis Lietuvoje viešėsiančiu popiežiumi Pranciškumi...

Moterų siaubas Klaipėdoje: mieste siautėja ginkluotas užpuolikas (99)

Po moters, šeštadienį vežimėlyje stūmusios vaiką, kraupios akistatos su užpuoliku Klaipėdos...

Nuslėptas dokumentas parodė tikrąjį rusų sukčiavimo mastą: JAV trūko kantrybė (158)

Jungtinių Tautų ekspertų grupės parengtoje ataskaitoje konstatuojama, kad Šiaurės Korėja...

Tragišką kūdikio pagrobimo istoriją lig šiol gaubia daug paslapčių (6)

Nors įtariamasis buvo identifikuotas, teisiamas ir pripažintas kaltu, vėliau jam įvykdyta mirties...

Naujausias Kepenio užmojis – tam nepritaria net medikai (224)

Alternatyvia Lietuvoje laikoma ajurvedos medicina randa kelią į Lietuvos Seimą. Parlamentaras...