– Maloni Kolege, kada, kuo ir kaip sudomino poezija, kad ryžotės jai pasišvęsti? – Tautvydą Marcinkevičiūtę kalbino P. Palilionis.
– Pradėjau rašyti dar mokykloje, mano eilėraščių išspausdino „Kauno tiesa“, o ir Respublikiniame jaunųjų literatų konkurse buvau apdovanota prizine vieta (tiesa, už rašinį). Tad visą tą laiką giliai savyje žinojau, kad, kas beatsitiktų, rašysiu.
Likimo žaibo žybsniu, nušvietusiu tolimesnį mano kaip poetės kelią, laikau susitikimą su poetu Robertu Keturakiu, tuo metu dirbusiu „Nemuno“ redakcijoje. Į ją žvarbų 1977-ųjų vasarį atnešiau keletą savo eilėraščių, norėdama, kad jie būtų išspausdinti šiame jaunimo pamėgtame žurnale.
Kitą dieną – apmirusi iš netikėtumo – savo pašto dėžutėje radau R. Keturakio kaligrafiškai parašytą laišką, kuriame su tokiu giliu įsitikinimu man buvo pranašaujama poetės ateitis, kad beliko tik įsiklausyti į gerbiamo Poeto žodžius, padarius ne daugiau ir ne mažiau, o atėjus ir – vis dar tebeeinant – į savo šviesią ateitį.
– Gyvenimas negailestingai pakoregavo prioritetus. Masiškai daugėjant eiliuotų tekstų, dramatiškai mažėja poezijos. Kaip vertinate šį paradoksą? Sprendžiant iš tiražų, stinga ir jos skaitytojų...
– Ne visai su Jumis sutikčiau, kad daugėja būtent eiliuotų, jeigu taip vadinsime rimuotus, tekstų. Postmodernioji poezija „nurašė“ rimavimą kaip nereikalingą prabangą. Nes kam, vadinančiam save šiuolaikiniu poetu, apsikrauti nereikalinga informacija ir mokytis rimavimo, t. y. amato paslapčių, jeigu euroeilėraštis jo nepripažįsta.
Tokiai tendencijai vyraujant ir tarp kritikų ir vertėjų, paprasčiausiai neatsiras tų, kurie rimuotą eilėraštį prašnekins kuria nors Europos Sąjungos kalba. Ta pati tendencija vyrauja ir kitose srityse. Kam dailininkui studijuoti žmogaus anatomiją, jei dabar madinga abstrakcija?
O poezija niekada nebuvo masinis ir visiems reikalingas menas, juk tai autoriaus ir skaitytojo pokalbis tête-à-tête, jų sielų sąlytis. Nors pasitaikydavo, kad poetai tapdavo vėliavnešiai socialinių pervartų laikotarpiu. Jau Marina Cvetajeva savo eilėraštyje skundėsi: „– Не нужен твой стих – / Как бабушкин сон / – А мы для иных / Сновидим времен.“
Jeigu apie sumažėjusį poezijos poreikį spręsime iš krintančių jos tiražų, ir patys tapsime labai „ūkiški“ kaip universitetai, priversti atsisakyti kai kurių liaudies ūkiui nebereikalingų specialybių kursų. Bet poetai, nepaisant nieko, dygsta kaip grybai po lietaus. O oficialiai uždraudus šią „religiją“, jos pašauktieji pasitrauktų ir į katakombas.
Matyt, poezija kaip būtis, kaip „esija“ yra labiau vidinis žmogaus poreikis dalintis su kitais savo slapčiausiais potyriais, nereguliuojamas jokiais išoriniais reglamentais.
Savo skaitytoją turiu – jis man atsiskleidžia tiek literatūros vakaruose, tiek gatvėje. Tad jei kūrybą laikysime tarnyste, esu ir toliau pasiruošusi tarnauti Poezijai ir Skaitytojui – tarnauti Jai ir Jam.
– Kilnus ryžtas! Ačiū ir sėkmės.
