Adomaitis abejoja praktinio proto autonomija, t. y. įsitikinimu, esą mąstymas apie moralę ir politiką yra savarankiškas, nepriklausomas nuo mokslo ar metafizikos. Jo manymu, praktinis mąstymas negali būti tuo pat metu ir savarankiškas, ir pagrįstas. Tik teoriniam mąstymui, konkrečiau – teorinei filosofijai, visais laikais buvo prieinamas tikrasis pažinimas, padedantis siekti tiesos. Tad ką nors tikro pasakyti apie gėrį ir blogį galima tik visumos, viso makro- ir mikrokosmo, „kurio principus diktuoja teorinė filosofija“, kontekste. Siekis atsiriboti nuo teorinio proto reiškia norą atsiriboti nuo racionalaus pagrįstumo. Praktinio proto apologetai, atmetantys metafizikos taikymą moralei ir politikai, labiau primena atnašautojus negu filosofus: jų teiginiais gal ir galima tikėti, bet racionaliai pagrįsti nepavyks. Moralę ir politiką atskiriant kaip savarankiškas sritis, daroma žala filosofiniam visumos pažinimui – iš metafizikos atimama tai, kas jai teisėtai priklauso.
Priekaištai stiprūs, susiję ne tik su filosofinio diskurso kontroversijomis, bet ir su kasdieniniu supratimu, ką reiškia atsakingas moralinis ar politinis sprendimas bei veiksmas. Jei moralės ir politikos klausimais ką nors tikro gali pasakyti vien teorinė filosofija, žvelgianti į pasaulio visumą, vadinasi, sąmoningi mūsų sprendimai, kas yra gėris, o kas blogis, kas teisinga, o kas neteisinga, laikytini iliuzija. Tai, kas vyksta praktikos srityje, nėra veiksmai, reikalaujantys žmogaus atsakomybės, viską lemia atsitiktinumas arba metafizinė pasaulio sandara. Tokia Adomaičio pozicija neigia laisvę, o nuo čia vos vienas žingsnis iki pareiškimo, kad visa praktikos sritis – tai tik arbitralinių (nemotyvuotų, sutartinių) nuomonių arba iracionalių impulsų sankaupa. Tačiau ar tokios abejonės praktinio proto atžvilgiu iš tikrųjų pagrįstos?
Praktinio proto (ne)pagrįstumas
Teorinio ir praktinio mąstymo supriešinimas, atrodo, verčia rinktis vieną iš dviejų. Tačiau bet kuris pasirinkimas lemtų skaudžias netektis. Rinkdamiesi praktinį protą, paaukotume žinojimo visuotinumą ir tikrumą, rinkdamiesi teorinį – pradinius įsitikinimus apie tai, kas gera, o kas bloga, kas teisinga, o kas neteisinga. Ar toks pasirinkimas iš tikrųjų būtinas? Immanuelis Kantas, praktinio proto idėjos autorius, nesiūlė rinktis teorinio arba praktinio proto, atvirkščiai – siekė parodyti jų darną. Gebėjimas pažinti ir gebėjimas spręsti bei veikti jam buvo dvi žmogaus proto pusės, taikomos skirtingoms gyvenimo sritims.
Kanto praktinio proto idėja dar ir šiandien laikytina revoliucine. Daugybė didžių filosofų suklupdavo, susidūrę su laisvės klausimu: kaip pasaulyje rasti vietą laisvei, jei viskas, ką pajėgiame pažinti, yra tik priežastiniais ryšiais susaistyta gamta? Galbūt laisvė iš tikrųjų tėra iliuzija deterministinėje visatoje? Kantas ieškojo sprendimo, brėždamas skirtį tarp pažįstančio intelekto ir mąstančio proto. Laisvės negalima pažinti, jos nerandame, stebėdami pasaulį kaip reiškinių visumą, jame viskas turi priežastį, taigi niekas nėra laisvas. Nepaisant to, laisvės idėja iškyla kas kartą, kai tik imamasi veiklos. Mes patys sprendžiame, kokių tikslų ir kokiomis priemonėmis siekti – kokią profesiją pasirinkti, duoti ar neduoti išmaldos senutei prie bažnyčios, sakyti tiesą ar pameluoti draugui, kad išsisuktume iš nemalonios situacijos… Galima teigti, kad mūsų veiksmus lemia aplinkybės, atsitiktinumas, iracionalios pasąmoningos paskatos, tačiau nors akimirką liaukimės sprendę ir veikę, sustokime ir pažiūrėkime, kaip toliau mus determinuos visos šios aplinkybės. Įdomu, kiek ilgai ištversime, kol galų gale nuspręsime, kad laikas kažką veikti, užuot stovėjus ir laukus? Būtent praktinis protas ir laisvės idėja leidžia mums kalbėti apie sprendimą, veiksmą, pareigą, atsakomybę, be kurių sunku įsivaizduoti etinį ir politinį gyvenimą. Tai kategorijos, kurios atskleidžia, kad žmogus yra ne tik jutimais suvokiamo pasaulio dalis, bet ir asmenybė, galinti būti pavaldi ne vien gamtos dėsniams, o ir savo protui.
Tai, žinoma, dar neatsako į klausimą, kodėl ši laisvė kartu su praktinio proto idėja nėra tik iliuzija. Juk jos negalime nei empiriškai aptikti, nei metafiziškai pagrįsti – ji neturi jokio teorinio metafizinio pagrindo, kuris suteiktų tikrumo garantą. Tačiau reikalavimas, kad praktinis protas turėtų metafizinį pagrindą, ignoruoja pačią praktinio proto idėją. Tai reiškia, kad praktinio proto ir jo autonomijos nenorima priimti rimtai. Praktinis protas negali atskleisti pirminių visatos principų, nes yra nukreiptas į kitokį pažinimą – šis pažinimas įgalina veiksmui. Neišvengiamas susidūrimas su laisve kas kartą, kai reikia spręsti ir veikti, yra praktiškai pakankamas pagrindas, kad ja tikėtume. Žinoma, galima klausti, ar toks pagrindas pakankamas teoriškai. Tačiau ką duotų teorinis laisvės ir praktinio proto įrodymas, net jeigu tai būtų įmanoma? Tam, kad vadovautumėmės laisve, nereikia teoriškai jos įrodyti arba paneigti. Kaip praktinė idėja ji niekur nedings, jei bus paneigta, ir netaps tikresnė, jei bus įrodyta. Jeigu sakysime, esą nėra jokio teorinio pagrindo teigti, kad genocidas yra blogis, nes, žvelgiant iš visuminės pasaulio pažinimo perspektyvos, tai tik lašas chaose, neturintis jokios reikšmės tam, kas amžina ir tikra, šitas blogis vis tiek niekur nedings. Mes aiškiai žinome, kad genocidas yra blogis.
Nepasitikėti praktiniu protu būtų skaudžiai ironiška. Ieškodami galutinio tikrumo, gręžiamės į teoriją, neva teikiančią patikimą žinojimą, tačiau tokio žinojimo suteikti praktikos klausimais ji nepajėgė iki šiol. Gręždamiesi į teoriją, nusigręžiame nuo praktikos – ignoruojame ir atmetame tikrumą, kurį siūlo praktinis protas. Ar turime kokį nors pagrindą šiam tikrumui atmesti? Toks skeptiškas požiūris į praktinį protą neišvengiamai kelia didelius prieštaringumus. Teigiame, kad genocidas yra siaubingas dalykas, bet kartu pripažįstame negalintys šio teiginio pagrįsti, taigi ir iš tikrųjų žinoti. Arba sakome, kad gelbėti kitą, rizikuojant savo gyvybe, yra itin herojiška, bet kartu manome, jog visuminei makrokosmo sistemai toks veiksmas neturi jokios reikšmės. Mes ir žinome, ir nežinome vienu metu; ir teigiame, ir neigiame bet kokią reikšmę. Norėtųsi paklausti, kodėl gi čia nebegalioja neprieštaringumo principas? Kodėl nuoseklumo ir visuotinumo ieškančiam metafizikui nekrinta į akis toks radikalus prieštaravimas? Atmetę praktinį protą, dar rimtesnių pasekmių sulauksime moralės ir politikos atžvilgiu. Be laisvės sąvokos neįmanoma paaiškinti sprendimo ir veiksmo, kalbėti apie atsakomybę, kaltę, pareigą, gėrį ir blogį. Kaip galima, atmetus šias kategorijas, tikėtis iš tikrųjų suprasti praktiką, jeigu be jų sunku tą praktiką net įsivaizduoti? Nepasitikėjimas praktiniu ir pernelyg didelis pasitikėjimas teoriniu mąstymu duoda priešingą rezultatą, negu tikimasi, – net jei tokiu būdu ir pažįstame praktiką, toks pažinimas iškreiptas, nes yra svetimas pačiai praktikai.
Galų gale kas lieka iš visuotinumo, jei paneigiamas didelės pasaulio dalies – veiksmų srities – savitumas? Grįžtame prie klausimo, nuo kurio pradėjome, – ar tikrai reikia rinktis vieną iš dviejų? Praktinis protas tokių ultimatumų nekelia. Nukreiptas tik į veiksmą ir praktinės tikrovės svarstymą, jis nesiekia pažinti viso pasaulio, pripažįsta, kad tai teorinio proto prerogatyva. Tačiau teorinis protas, neigdamas praktinio proto perspektyvą, braunasi į moralės ir politikos sritį – žmonių veiksmus aiškina, remdamasis tokiais pačiais principais, kaip aiškindamas bet kurį gamtos reiškinį. Tokia ekspansija, užuot padėjusi pažinti moralę ir politiką, jas paneigia.
Visuotinumo siekis ir filosofijos tikslas
Būtina atsižvelgti ir į kitą Adomaičio priekaištą praktinio proto šalininkams. Galbūt metafizikos užmojis praktiką aiškinti metafizinėmis kategorijomis, traktuoti ją kaip didžiulės makrokosmo visumos dalį, o ne kaip savarankišką, savitos prieities reikalaujančią sritį, visai nėra ekspansija? Gal tai iš tikrųjų teisėtas filosofijos noras? Juk jos išskirtinumą užtikrina būtent visuotinumo siekis. Mokslas bando pažinti, skaidydamas ir analizuodamas atskiras dalis, o filosofija yra visumos pažinimas par excellence.
Vis dėlto apeliuoti į filosofijos provaizdį, pasiduodant tiesmukai ir nelanksčiai visuotinumo sampratai, reiškia dogmatiškai ginti filosofijos formą, užmirštant jos tikslą. Juk svarbiau ne išsaugoti konkrečią visuotinumo formą, bet pažinti tikrovę. Tačiau kaip galima ją pažinti, jei neatsižvelgiama į tiriamąjį objektą? Aristotelis teigė: „Prie kiekvieno pradmens reikia pamėginti eiti tuo keliu, kuris atitinka jo prigimtį.“ Kitaip tariant, tyrimo būdas turi atitikti tiriamąją tikrovės sritį. Ignoruojant, kad etika ir politika specifiškai yra veiksmo sritys, neįmanoma jų nei tirti, nei juo labiau pažinti. Ką galima pasakyti apie etiką ir politiką be atsakomybės, veiksmo, pažado, pareigos, gėdos kategorijų? Net jei rastume (metafizinę) struktūrą, kuri gebėtų visą tikrovę paaiškinti, taikydama vienui vieną būdą, ši vieninga struktūra, kad pasiektų tikslą, turės atsižvelgti į praktikos specifiškumą. Adomaitis eina priešinga kryptimi – užuot integravęs praktinį protą kaip tikrovės dalį, atmeta jį, teigdamas, neva šis griauna visuotinumo sampratą, „nedera“ šiaip jau darnioje sistemoje. Tačiau atmetus praktinio proto idėją, paneigiamas etikos ir politikos savitumas, siekiama pažinti šias sritis, taikant joms svetimas, jas iškreipiančias kategorijas. Tai verčia klausti, ar objektas, kurį siekiama pažinti, vis dar yra visuma? Ar tokia filosofijos samprata nėra redukcinė? Kodėl tikrovė – gamta, politika, menas, moralė – turėtų būti radikaliai vienalytė ir tilpti vienoje plokštumoje? Kodėl ignoruojama reikšminga tikrovės dalis? Galbūt įmanomi skirtingi tos pačios visumos modusai? Adomaičio siekis filosofiją paversti vien metafizika neatrodo teisingas pagrindinio filosofijos tikslo atžvilgiu. Praktinio proto idėja išryškina praktikos savitumą, todėl reikalauja į tai atsižvelgti, kai bandoma pažinti šią sritį. Kad liktume ištikimi filosofijos tikslui, reikėtų ieškoti tokios sampratos, kuri, užuot prieštaravusi praktinio proto idėjai, gebėtų ją integruoti.
Teisėta klausti, kaip atrodytų filosofija, paremta praktiniu protu. Jeigu praktinis protas iš tikrųjų autonomiškas, jeigu jis nukreiptas į veiksmą, o ne į teorinį pažinimą, apie kokią filosofiją čia galima kalbėti? Tai sunkus klausimas, į kurį kažin ar įmanoma trumpai ir paprastai atsakyti. Vis dėlto galima įžvelgti keletą dalykų. Pirma, praktinis protas užtikrina, kad praktikos srityje būtų remiamasi racionalumu. Žinoma, tai nėra teorinis racionalumas – negalima rasti atsakymų į visus moralinius, juo labiau politinius klausimus, turint vos vieną prielaidą ar principą. Praktinis protas kalba apie praktinį racionalumą, praktinį mąstymą, praktinį svarstymą ir sprendimą. Šis mąstymas reikalauja, kad argumentai būtų ne tik neprieštaringi, darnūs, bet ir įtikinantys, juk čia kalbama apie įsitikinimus, kuriais galėtume vadovautis veikdami. Šis įtikinamumas irgi yra praktinis – jis įtikina kitaip negu mokslo teiginiai, be to, reikalauja įsipareigoti. Nepaisant praktinio pobūdžio, šis mąstymas vis dar išlaiko glaudų ryšį su metafizika, nes bando ir leidžia kalbėti apie absoliučius dalykus. Antra, praktinis protas ne tik neatmeta abstrakčių metafizinių idėjų, jis jomis vadovaujasi. Mums, praktinio gyvenimo dalyviams, svarbu, ką reiškia laisvė ir prievarta, gėris ir blogis, tačiau visa tai suprantame ne metafiziškai, o praktiškai. Praktinis idėjų tyrinėjimas nėra atsitolinęs, tarsi stebėtume pasaulį iš viršaus, todėl leidžia kalbėti apie laisvę ir gėrį arba jų stoką. Tai nėra paieška teorijos, kurią galėtume pritaikyti praktikai kaip idealų šabloną. Tačiau galbūt tai pastangos suprasti minėtas kategorijas, atsižvelgiant į tai, kad jos ne šiaip tyrinėjamos, jomis kaip vertybėmis vadovaujamasi, imantis veiklos.
Taigi praktinis protas ne tik negriauna filosofijos visuotinumo, jis laikytinas visuotinumo dalimi. Dar daugiau, jis yra pagrįstas, tačiau jo pagrindą sudaro ne dogmatiškai suvokiama metafizika, o į praktiką nukreiptas mąstymas. Praktinis protas neneigia, neatmeta, nesiekia kolonizuoti metafizikos, tačiau, likdamas ištikimas filosofijos tikslui, reikalauja atsižvelgti į praktikos srities savitumą, kad metafizikos samprata keistųsi bent jau praktikos atžvilgiu. Galų gale įtikinamų priežasčių, kodėl reikėtų atmesti praktinio proto idėją, sunkiai rastume, užtat labai lengva įsitikinti, kokios būtų tokio atmetimo pasekmės. Žmonės yra ne tik pažįstančios, bet ir veikiančios būtybės, tad atmesdami praktinį protą, atmestume didelę tikrovės visumos dalį. Praktinis pažinimas, kuriuo vadovaujamės, nėra vien gebėjimas taikyti teorinį pažinimą, jis kokybiškai skiriasi nuo grynai teorinio, todėl apibūdintinas kaip nepriklausomas.
