O juk tai tik antras viešesnis kuratorinis YPA veiksmas! Pernai gegužę Jaunieji vargšai menininkai „GO9“ (Gedimino pr. 9) prekybos centre buvo įkūrę eksperimentinę „POP UP“ galeriją ir įrodė, kad galima efektyviai ir efektingai veikti beveik be cento kišenėje, pasikliaujant vien sumanumu ir pasitelkiant įtikinėjimo meną. Ateityje grupė planuoja surengti ir kokį nors stambesnį, bienalės formato renginį.
Meskime šalin pasenusias klišes, kad menininkas privalo tūnoti užsidaręs savyje arba tarp keturių sienų ir, nusipjovęs ausį, laukti pripažinimo, ateisiančio greičiausiai po mirties. Viską, nuo meno iki jo pristatymo ir sėkmingo platinimo, galima susikurti pačiam! Vadyba nėra toks jau stebuklingas ir paslaptingas dalykas.
Šiemet YPA startavo grafų Umiastovkių rūmuose, kuriuose reziduoja „paslaptingasis prestižinis“ Vilniaus klubas. Jis ir leido naudotis beveik puse pastato, daugiau kaip savaitę čia intensyviai, tiesa, trumpiau negu pernai, veikė YPA galerija. Gyvenimas virte virė (parodos, renginiai, performansai), kiekvieną vakarą – diskoteka, juo labiau kad šįkart Jaunieji vargšai menininkai disponavo solidesne valstybine ir privačia parama.
Galeriją „atidarė“ alternatyvaus teatro sindikatas Bad rabbits kartu su Andriaus Ermino objektų paroda. Buvo pristatyta Mindaugo Jankausko, Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus, Geistės Kinčinaitytės, Jono Jurciko, Mother Eleganza kūryba. Surengta Vytauto Tinterio filmų peržiūra, Elijo slam poezijos skaitymai, Igno Juzoko ir Gedimino Griškevičiaus koncertas. Galeriją „uždarė“ avangardistas performeris Benas Šarka.
Šiemet YPA irgi koncentravosi į socialinę komunikaciją. Kitaip sakant, svarbios buvo ne tiek pačios parodos, kiek jomis ir jose kuriama bendravimo erdvė. Sąmoningai nenurodydavo nei kūrinių autorių, nei pavadinimų, kad žiūrovai (tarp jų ir netikslinė publika) ne vien pasyviai stebėtų, bet ir klausinėtų, smalsautų, kalbėtųsi su čia budinčiais jaunaisiais vargšais menininkais. Kitaip sakant, tikslas – ne tik parodyti kūrinius, bet ir užmegzti kontaktą, sudominti, įtikinti, nors vieną sielą atversti į šiuolaikinį meną.
Kadangi ekspozicijos, pramaišiui su renginiais, keitėsi kasdien, kai kas likdavo iš ankstesnių parodų, todėl nauji kūriniai įsiterpdavo tarp „senų“. Klasikinės, komplikuotos Umiastovskių rūmų erdvės tam buvo ypač palankios. Pernai YPA galerija pasinaudojo prekybos centro architektūrinėmis savybėmis ir paviljono atmosfera, o šiemet prisitaikė prie „klasikinio“, kiek manieringo stiliaus, atitinkamai buvo parinkti ir kūriniai.
Tokio „įsisavinimo“ pavyzdžių turime nedaug, galima paminėti nebent galeriją The Gardens, veikusią „naujajame“ Vilniaus planetariume (prie VCUP), sėkmingai išnaudojusią tenykštę specifinę erdvę ir atmosferą, dvelkiančią vėlyvuoju sovietmečiu. Arba jaunųjų kuratorių/dailės kritikių vienkartinį projektą „Gegužės 7“, surengtą Vileišių rūmuose, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
YPA irgi taiko „įvietinimo“ praktiką, o lygia greta sumaniai kuria reklaminį savo renginių foną. Patraukli reklama – pusė darbo. Nors čia svarbus šioks toks šou elementas ir atitinkamai orientuotas menas, vis dėlto kokybės atžvilgiu į didelius kompromisus nesileidžiama. Žaidimas aiškus: populiarūs dalykai pateikiami kaip rimti, o rimtus bandoma įsiūlyti (ne)tikslinei publikai kaip populiarius. Aklinos sienos tarp komercinės ir alternatyvios erdvės nėra.
YPA jau antrą kartą sukuria dėmesio vertą atrakciją ir, sumaniai manipuliuodami „jaunųjų vargšų menininkų“ įvaizdžiu, kaupia simbolinį kapitalą. Eisiu pas juos ir aš, prašysiuosi, kad priimtų praktikantu!
