Pirmiausia buvo Nekrošius ir jo sąmoningo primityvizmo, pantomiminių sapnų, kuriamų aktorių-vaikų, aktorių-lietuvių valstiečių, stilistika. Pusė Tumino ir Koršunovo kūrybos buvo, turėjo būti reakcija į šią kalbą, mėginimas sukurti savą integralumą priešinantis sceniniams Nekrošiaus sumanymams ir juos tęsiant. Nuo XX a. devintojo dešimtmečio Lietuvos teatro galia kaip tik ir rėmėsi šio vidinio dialogo kultivavimu, stilistinio kitoniškumo teigimu. Dabar esu Vilniaus festivalyje „Sirenos“ ir matau, kaip stipriai jis pasikeitė per pastaruosius metus.
Spektaklis "3 seserys"
© Dmitrijus Matvejevas

Kaip sueuropėjo ir sukosmopolitėjo. Svarbiausius spektaklius Vilniaus scenoje stato režisieriai iš viso pasaulio: vengrai, lenkai, švedai, vokiečiai, amerikiečiai. Nebeliko dialogo su Nekrošiumi – tai Europos dialogas. Tai nėra Nekrošiaus arba Koršunovo laimėjimų nuvertinimas – tiesiog kūryba greta jų. Kitoje srovėje.

Ross-ija
„Trys seserys“, režisierė Yana Ross, Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Scenoje nėra Prozorovų namo, kupino prieš metus mirusio tėvo atminimo ženklų – Čechovo veikėjai visą savo laisvalaikį praleidžia karinėje valgykloje, įrengtoje oro uosto palapinėje Lietuvoje esančios karinės bazės teritorijoje. Galbūt tai miestelis Rukla centrinėje šalies dalyje, kur nuo 2017 metų sausio dirba rytinių sąjungos sienų gynimo vadovybė.

O gal kokia visiškai kita vieta. Tačiau Yanos Ross „Trijų seserų“ veiksmas prasidės tik už kokių poros metų, kai kariams įkyrės taisyklės, kai jie pajus savo izoliacijos beprasmybę ir periferinės misijos bergždumą. Taigi šio spektaklio dabartis tiesiog yra netolima ateitis, esanti vos per žingsnį arčiau nei mes tos utopinės realybės – su geresniais žmonėmis, būtybėmis, giliai ir sąmoningai gyvenančiomis harmonijoje su savimi ir gamta, apie kurią svajojo XIX a. pabaigoje Čechovo karininkai.

Tačiau nė viena tų svajų neišsipildė, gyvenimas liko toks pats – joks. Kaip ir tada, karas tarytum kabo ant plauko. Yana Ross jaučia, kad scenoje turi atkurti įtampą, kokia tvyrojo dramos rašymo laikais – epochoje su santvarkos virsmų, ore tvyrančio karo su Japonija, o vėliau – pasaulinio karo, vienos ir kitos revoliucijų nuojautomis. Todėl esame Lietuvoje, vėl išsigandusioje Rusijos, netoli nuo neužgesinamo konflikto Donbase, bejėgiškoje Šiaurės Atlanto sąjungos kariuomenėje.

Čechovo „Trys seserys“, pastatytos be kariškių, su veikėjais, pakeistais į paprastus civilius, paprastai nepasiseka. Į letargą nugrimzdusi armija, armija, laukianti beprasmės dislokacijos, Čechovo pjesėje visada kuria stulbinantį kontekstą. Prozorovų veidai kaista ir blykšta tik mundurų fone. Jie taip pat yra armija – nuolat atsitraukianti, be vado. Prozorovai išgyvena nepageidaujamos brandos traumą. Olgai 50, gal 48 metai. Maša ir Irina šiek tiek jaunesnės. Jų grožis apvyto, jos pražilo, liovėsi savimi rūpintis. Jei kas nutiktų, iš naujo gyvenimo jau nepradėtų. Karas arba kad ir bazės likvidacija sugriaus jų trapų, mažą pastovumą – pasaulį, kuriame priprato būti sukąstais dantimis. Irina, Olga ir Maša – Rusijos generolo dukros, jį praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje sovietų maršalai perkėlė į Lietuvą. Žlugus SSRS, Raudonajai Armijai pasitraukus į rytus, tėvas metė tarnybą, į Maskvą negrįžo. Jis ir jo šeima tikriausiai iš pradžių pasirinko ne piliečių statusą, po to pamėgino asimiliuotis į lietuvių visuomenę. Seserys jau kalba naujosios tėvynės kalba, primiršta rusiškų žodžių skambesį ir prasmę.

Irina (aktorė Monika Bičiūnaitė) dirba valgykloje – galbūt yra jos savininkė, gal pardavėja, o gal tik tvarkytoja. Maskva lietuvių seserims Prozorovoms tėra vaikystė. Nei galimybė, nei ateitis. Jos neturi prisiminimų, nesiilgi nei senosios sistemos, nei šalies, juolab žmonių. Seserys bijo to, kas nutiks, jei rusai vėl čia pasirodys. Tiesą sakant, nebeturi pasirodyti; bet iš jų tikrovės išnyks tik tai, kas nėra Maskva, arba Rusija. Nes virš jų kybo dvigubos mentalinės išdavystės patirtis, juk iš pradžių išdavė Rusiją dėl Lietuvos, o dabar turėtų vėl išduoti vieną šalį dėl kitos arba būti tuo įtarinėjamos.

Jų europietiškumas, lietuviškumas, naujoviškumas trapus kaip ižas. Maskva kybo virš jų kaip faktas. Niekas nenori jon važiuoti, seserys netrokšta sugrįžti – labiau jau Maskva pati čia sugrįš, primins apie praeitį, apie duotą pažadą. Vietoj šūkio „Į Maskvą! Į Maskvą!“ lietuvių spektaklyje skamba neišsakyta grėsmė: „Maskva grįžta!“. Ir grįš ne tik kaip idėja, bet kaip materializavusis galia. Užims ištuštėjusias vietas šalyje ir jos gyventojuose. Yanos Ross spektaklyje geografija, istorija ir laikas grįžta į senas vėžes. Kai veikėjai kalba, kas bus po 100, 200 metų, atrodo, kad kalba apie pasaulį, kuris jau buvo.

Prozorovai Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje sukarinti dar labiau, nei jų literatūriniai primavaizdžiai, nes visada galvojo, kad kariškiai juos apgins. Nuo „Maskvos“, nuo troškimo būti jos dalimi. Ross spektaklyje – bent jau pirmuosiuose dviejuose veiksmuose – kariškiai atrodo svarbesni už seseris. Keletas personažų esmingai pakeisti. Pakeistos jų tautybės: Rhode (aktorius Dainius Jankauskas) yra kariškis amerikietis, Tuzenbachas tarnavo Bundesvere, Veršininas – lenkas, barzdotas kapitonas Aleksas Veršinskis (aktorius Tadas Gryn). Lietuvių Solionas pavadintas Druskiu (aktorius Paulius Tamolė). Tuzenbachas (aktorius Daumantas Ciunis) vertėjauja vien angliškai kalbančiam Rhodei, tačiau ir pats leidžiasi į ilgus monologus, sakomus vokiečių kalba, Veršinskis prisistato lenkiškai. Ir kartais tai jam trenkia į galvą kaip sodos vanduo.

Scenos viduryje valgyklos staliukai, stovyklavimui ar karinėms pratyboms naudojamos kėdės, kairėje – pianinas ir televizorius, dešinėje – judamas prekystalis maistui iš virtuvės patiekti, atsargos atvažiuoja juo lyg bagažas oro uoste. Metalas. Funkcionalumas. Gerai sutvarkytos vietos dabartiškumas. Scenos gilumoje ekranų mozaika rodo įvairias erdvės detales – lyg iš apsaugos monitoriaus, nerimastingai stebinčio bazės punktus. Vėliau tuose ekranuose pasirodo reportažai iš armijos pratybų, manevrų ir poligonų. Girdisi tankų, katiušų šūviai. Praskrenda lėktuvai. Ir vis daugiau priartintų veikėjų veidų. Sveikinančių Iriną, atsisveikinančių su baronu Tuzenbachu.

Valgykloje vyks keturi svarbiausi spektaklio įvykiai: Irinos gimtadienis, Kūčios, bazės gaisras, Irinos ir Tuzenbacho vestuvės. Kiekvieną kartą Ross perkelia mus į patį šventės, kalbų, įvykių centrą. Tyrinėja situacijas, kuriose visi veikėjai yra kartu, ir tikrina, kas iš to bendro buvimo išeina. Ar galima tada pasakyti tiesą? Kaip pasislėpti minioje? Ką girdi kiti, o ko nenori girdėti?

Svarbiausias spektaklio formos sprendimas – veikėjų perkėlimas iš antrojo plano į pirmąjį ir balso suteikimas tiems, apie kuriuos dramoje tik kalbama. Dingo Anfisa ir Ferapontas, tačiau išryškintas Kulyginas – geras, linksmas žmogelis, kuris visiems padeda ir viską atleidžia, čia jis vadinamas Teodoru (aktorius Ramūnas Cicėnas). Na ir visų pirma į sceną įsiveržia Veršinino-Veršinskio uošvė (aktorė Vaiva Mainelytė) ir jo išprotėjusi žmona. Motina kalba tik lenkiškai, žmonos vardas – Agnieška, ji laiba, rudaplaukė, apsitempusi džinsais ir spalvotais marškinėliais (aktorė Miglė Polikevičiūtė).

Turbūt penkiolika metų jaunesnė už Mašą (aktorė Rimantė Valiukaitė), kuri visą laiką vilki juodas kelnes ir palaidinę, jau pražilusi, su cigarete. Agnieška sako dalį pulkininko tekstų, visų pirma tuos svajokliškus, pirmajame veiksme šoka su visais karininkais gimtadienio šventėje. Antrojo veiksmo pabaigoje, apsivilkusi karnavaliniais drabužiais, išdažytu veidu, stovi viduryje scenos šalia lygiai taip pat palikto Kulygino. Jį Andrejus įkalbino imtis globoti Natašos vaiką, ji pavėlavo į Naujųjų metų sutiktuves. Abu išduoti, apgauti, bejėgiai savo meilėje be atsako. Ir tada apsikeičia linkėjimais, rituališkai bučiuojasi. Solionas-Druskis ant rato uždega fejerverkus, teatras, atrodo, pradeda liepsnoti nuo žiežirbų, kurios lekia į visas puses. Ir galiausiai lieka tik raudonas įkaitęs ratas, lyg iki pamatų sudegusios meilės simbolis.

Kadangi pirmosios dalies pabaigoje buvo ugnis, tai po pertraukos veikėjai iki kelių braido po putas. Bazė sudegė. Įsiutęs Vieršinskis pasakoja, kaip išgelbėjo savo dukreles, pasiklydusias tarp dūmų. Numeta kaip rastas gulinčią Agniešką ant žemės. Ir beviltiškai glaustosi prie Mašos. Olga (aktorė Vitalija Mockevičiūtė) žvelgia į brolį per Brolių Karamazovų prizmę. Įsitraukusi į Dostojevskio skaitymą – gal skaito, kad iš naujo suprastų, kas yra ta Rusija – ji painioja Andrejų su Alioša. Jis kaip ir anas – nepasirengęs, neapibrėžtas, pasyvus. Marius Repšys išryškina visus bloguosius Prozorovo charakterio bruožus. Žinoma, jis linksmas, su įkarščiu groja svečiams pianinu ir komiškai kapoja tortus ir salotas, tačiau visų pirma yra savimyla, negailestingas, žaidžia pokerį internete, pralaimi ir skolinasi eurą iš Rhode. Netgi sutinka su jo pasiūlymu išnuomoti pasileidėlę žmoną (aktorė Toma Vaškevičiūtė; Čechovo Nataša virto lietuviška Nomeda).

Ross nepasigailėjo dramoje tvyrančios įsimylėjimo euforijos ir nemylėjimo nelaimės. Žvelgia į veikėjų meiles ironiškai. Tačiau jų santykių pabaiga yra tradiciškai persmelkianti. Maša negali atsiplėšti nuo jaunesnio meilužio, skausmingai įsisiurbia jam į lūpas, keletui žmonių prisieina ją raminti. Tuzenbacho ir Irinos santuoka pasmerktos žlugti, jauniausioji Prozorova baltą suknelę pakeitė darbiniais drabužiais. Jos seserys ir nėščia Nomeda įsispraudė į violetines pamergių sukneles. Pabaigoje nėra jokio seserų solidarumo, visi veikėjai išėjo ieškoti Tuzenbacho.

Į sceną grįžta vieniša Agnieška, tikriausiai ištrūko iš vyro ir klajoja po tuštėjančią bazę. Ekrane pasirodo filmas apie Tuzenbacho savižudybę, keletas pasikartojančių kadrų su karininku, žvelgiančiu į už lango plytinčią pilkumą ir nuleidžiančiu ginklo saugiklį. Ne, Tuzenbachas nusižudo ne iš meilės, ne dėl to, kad jį atstūmė, jo nemyli Irina. Jo veiksmas – egzistencinis atsakas. Grįžimas į Vokietiją nieko neduos, ši bazė pasienyje jam parodė visa ko beprasmybę – ginamų vertybių, kovos dėl žmogaus. Nieko niekam neišvertė – Rhode išvyksta prasilošęs, neįsiminęs nė vieno lietuviško žodžio, netrukus pamirš, kur buvo šita bazė.

Tuzenbachas spaudžia pistoletą sugrubusiose rankose. Ar šauna? Ross nenori to parodyti. Suteikia žodį Agnieškai, lėktuvinio angaro Kasandrai. Agnieška sako Andrejaus monologo fragmentą. Apie tai, kad visą gyvenimą pramiegame, kad tampame nuobodūs ir jokie. Gimsta vaikai, kurie tampa tokiais pat kaip mes. Ir visa žmonija miega, kol to sapno pabaigoje išnyksta: „Mirs visi mūsų giminės ir visi artimieji, išnyks miestai ir šalys, kuriose gyvenome“. Kai žiūrovų salėje stoja mirtina tyla, Polikevičiūtė pabrėžia sakinį, kad gyvenimo prasmė tokia ir yra – tai tik prasmė, jokios kitos prasmės nėra. „Didieji mūsų laikų žmonės žvelgia į jus abejodami ir patyliukais šaiposi“. Ross spektaklio Rusija – nebūtinai galingas Rytų šešėlis, visų pirma tai mumyse pačiuose glūdinti negalia ir beprasmybė.

Tai vienas liūdniausių Trijų seserų finalų, kokį teko matyti.

Iš lenkų kalbos išvertė Helmutas Šabasevičius

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Choro „Bel Canto“ Kalėdos: du iš eilės anšlaginiai koncertai ir ypatinga premjera (4)

Geriausias Lietuvos mėgėjų choras „Bel Canto“ du vakarus iš eilės – penktadienį ir...

Prestižinėje Briuselio koncertų salėje skambės Lietuvos ir Valonijos kompozitorių kūriniai

Gruodžio 17 d. Briuselyje bus minimos 15-osios Lietuvos ir Valonijos bendradarbiavimo metinės....

Pamėnkalnio galerijoje - paroda „Kūnas“

Penktadienį Pamėnkalnio galerijoje atidaroma tapytojos Aistės Kirvelytės kūrybos paroda...

Performansas „Man viskas gHELPrai“ – pasimetusiems socialiniuose tinkluose ir ieškantiems tikrojo savęs (2)

„Man viskas gerai! Gyvenu tobulą gyvenimą, aš laimingas, man sekasi puikiai, esu sėkmingas....

Naujausia fantastinės kino sagos „Žvaigždžių karai“ dalis bus rodoma kosmose

Kino studijos „ Disney “ fantastinės kino sagos aštuntajam filmui „ Žvaigždžių karai:...

Top naujienos

Kalėdų miestelis prie dailiosios Vilniaus eglės: įvertinkite kainas (56)

Kalėdinė mugė Vilniaus Katedros aikštėje, veikianti nuo gruodžio 1 d., šventiškai nusteikusius...

Kaip netapti visiškais Europos nevykėliais (207)

Įvairiuose Europos Sąjungos šalis lyginančiuose reitinguose neretai blogiau už Lietuvą atrodo...

Rimvydas Valatka. Ne baudžiauninkų reikalas (11)

Matijošaitis sunaudojo puskilometrį virvės puošdamas Kauno eglę. O galėjo ir pataupyti....

JAV lietuvis Vanagaitę kaltina melu (398)

JAV nerimsta aistros dėl rašytojos Rūtos Vanagaitės pasisakymų. Į DELFI kreipęsis svetainės...

Atrodo, smulkmė, o lėmė 17 tūkst. eurų skolą: sėkmingas verslininkas atsidūrė visiškam dugne (128)

Kadaise Aleksas buvo sėkmingas verslininkas, kurio pinigai nebetilpo kišenėse, tačiau dabar jis...

Putinas padėkojo Trumpui už pagalbą sužlugdant galimas atakas Sankt Peterburge papildyta (29)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas padėkojo Jungtinių Valstijų vadovui Donaldui Trumpui už...

„Lietuvos ryto“ trio debiutas pažymėtas neįtikėtinu dviejų pratęsimų trileriu

Vilniaus „Lietuvos ryto“ (11-4) gretose debiutavo net trys žaidėjai, tačiau net ir jie...

Skaičių magija: kaip parduoti 96 tūkst. eurų nuvertėjusį BMW (9)

Automobilių rinkoje konkurencija tokia didžiulė, kad nė vienas gamintojas negali sau leisti...

Garsiausi paveikslai, slepiantys netikėtas paslaptis: šias detales pastebėjo nedaugelis (3)

Straipsnyje aprašyti paveikslai daugeliui nebus matomi pirmąkart, tačiau galime lažintis, kad tik...

Krachas tęsiasi: „Lietkabelis“ sutriuškintas Utenoje (22)

Permainos trenerių štabe nepadėjo Panevėžio „Lietkabeliui“ (10-5) nutraukti nesėkmių...