Menotyros mokslų daktarė, rašytoja K. Sabaliauskaitė apdovanota ne viena prestižine literatūros premija, šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius lietuvių literatūroje.

Ji yra viena iš lietuvių autorių, kurių knygos visas tiražas gali būti išparduotas per tris dienas.

Tarp Londono ir Vilniaus gyvenanti rašytoja – viena įdomiausių šių dienų lietuvių kūrėjų, kuriai pavyko atgaivinti istorinio romano žanrą lietuvių literatūroje ir pasiekti, kad lietuvių autoriaus kūrinys, sulaukiantis nepaprasto populiarumo, gali būti vertinamas kritikų ir istorikų.

Vilniaus knygų mugėje su skaitytojais bendravusi rašytoja prisipažino, kad Knygų mugė yra fiziškai intensyviausias laikas metuose.

„Įtempčiausias laikas yra rašymas, nes tai labai emociškai intensyvus procesas, kuris reikalauja didelio susikaupimo ir labai išsunkia gerąja prasme. Mugė yra fiziškai intensyviausias laikas, nes ranka vargsta nuo autografų rašymo. Yra tekę ją ir ant ledo dėti, ir sulaukti siūlymų, kad skaitytojams dėti antspaudą ant knygos. Bet aš visą laiką sakau – ne, nes skaitytojas nusipelno asmeninės dedikacijos ir tai yra puiki galimybė pamatyti veidus žmonių, kurie skaito, pasikalbėti, persimesti keliais žodžiais“, – sako K. Sabaliauskaitė.

Lapkričio pabaigoje išleista ketvirtoji „Silva rerum“ dalis sulaukė neįtikėtino pasisekimo – Knygų mugėje pasirodė ketvirtas šios dalies tiražas.

„Kiekviena knyga yra rizika ir tu niekada nežinai, kaip ją priims skaitytojas. Rašydama stengiuosi negalvoti apie skaitytojų lūkesčius, man yra svarbu papasakoti istoriją. Ši istorija yra pakankamai sudėtinga ir intensyvi, verčianti susimąstyti, nes tai yra knyga apie mūsų pirmosios nepriklausomybės, apie Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybės baigtį, apie padalijimus, apie individo laisvę, vienatvę, apie Europą Lietuvoje ir lietuvius Europoje“, – knygą pristato rašytoja ir džiaugiasi, kad tokio sudėtingo turinio knyga sulaukia didelio skaitytojų dėmesio.

„Silva rerum“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia „daiktų miškas“.

Rašytoja pasakoja, kad jos šeimos istoriją lydėję daiktai buvo knygos.

„Iš kartos į kartą perduotos, per kataklizmus, tremtis, išvijimus iš namų, gaisrus išgelbėtos kelios senos knygos. Tai yra tokia didelė, brangi ir tvari vertybė. Mano dukra irgi dabar pasiima jos močiutei priklausiusias nuostabias senovines pasaulio pasakas su senovinėmis graviūromis ir lygiai taip pat džiaugiasi, kaip jos močiutė ir aš džiaugėmės. Tas stebuklas tęsiasi“, – sako rašytoja.