Fausto vaidmuo jam taip pat ne naujiena: jį parengęs dar studijų metais, jau spėjo atlikti Kinijoje, tarptautiniame Makau muzikos festivalyje, dalyvavo Paryžiaus operos pastatyme. Po Fausto vaidmens, pasak „Opera news“, D. Silva tapo tuo jaunuoju solistu, kurio „karjerą sekti – verta“. Vos atvykusį į Vilnių ir jau spėjusį sudalyvauti „Fausto“ repeticijoje, trumpai pakalbinome Diego Silvą:
– Ar anksti save susiejote su muzika?
– Augdamas Meksike, jau pradinėse klasėse, chore visada buvau solistas ir kiek save pamenu, degiau aistra dainavimui. Žinoma, vaikystėje norėjau būti popdainininku, tačiau būdamas 14-os ėmiausi operinio dainavimo pamokų, maniau, kad jos man padės siekiant karjeros populiariojoje muzikoje. Ir taip įsimylėjau operą, kad jau 14 metų tik apie ją ir galvoju.
– Kas anuomet buvo jūsų vokalo idealai?
– José Carreras, Placido Domingo, Mario Lanza, Luciano Pavarotti... Jų buvo tiek daug...
– Su kokiu didžiausiu sunkumu susidūrėte pirmus kartus lipdamas į sceną?
– Mane labai išmušdavo staigus supratimas, jog jau nebesi pasinėręs į savo atlikimo momentą, o staiga supranti ir pamatai save iš šalies, kaip žmogų kažką dainuojantį scenoje. Tai mane liūdindavo ir užtruko, kol su tuo susitvarkiau. Juk solistas scenoje gali atlikti pačią gražiausią muziką, bet jei savo dainavimu nekomunikuos su klausytoju, netransliuos minties, nebus pilnai pasinėręs į muziką – niekam nebus svarbu. O kad tai pasiektum, žinoma, svarbu susitvarkyti su nervais ir būti pasiruošus bet kokiems nesklandumams. Tiesa, vėliau netikėtumai scenoje net gali išeiti į naudą ir staiga pagyvinti patį atlikimą.
– Neseniai debiutavote Niujorko Metropoliteno operoje, koks tai jausmas?
– Taip, tai buvo neįtikėtina... Be to, debiutas vyko gruodžio 31 dieną. Tai – lyg svajonės išsipildymas ir aš visiškai įsimylėjau tą sceną, labai tikiuosi dar ten grįžti.
Kelionė iki to vakaro buvo ilgas procesas. Aštuoniolikos išvykau iš Meksiko į Ameriką ir visi tie 10 metų, kiekvienas darbas, kurį turėjau padaryti, iki šiol sudaro didelę kelionę. Joje man labai padėjo nuolatinis siekis būti vis geresniu. Žinote, juk lengva pažvelgti į galutinį rezultatą ir stebėtis, kur tas žmogus yra dabar. Bet mes niekada nežinosime kiekvieno asmeninės istorijos – pasiekto tikslo kainos.
– Tad koks kitas jūsų tikslas?
– Manau, tas pats, nuo kurio pradėjau, – noriu būti pats geriausias dainininkas. Tai, kur esu dabar, mane įkvepia eiti dar toliau, siekti to pabaigos neturinčio tikslo.
– Faustas – jums jau pažįstamas personažas?
– Taip, vaidmenį jau teko ne kartą parengti. Tai – mano mylimas vaidmuo, nors ir labai sudėtingas tiek vokalo, tiek vaidybos požiūriu. Tenka pereiti sudėtingą metamorfozę iš mirties besišaukiančio, pavargusio, daug pasiekusio ir viskuo nusivylusio vyro į žmogų, kuriam antrą kartą buvo suteikta jaunystė...
– Kurio šios operos epizodo labiausia laukiate?
– Manau scena, muzika po to, kai nužudau Valentiną. Kas kartą, kai ją išgirstu, ji mane ir vėl pribloškia. Apskirtai šios operos muzika nuostabi: šalia didingų momentų staiga atsiranda labai mažytės ir jaukios frazės. Kartais pats nesupranti, kaip jos pereina viena į kitą.
– Ir vis dėlto nedaug kas įsivaizduoja, kad bekeliaudami po pasaulio operas, atsidurs ir Vilniuje...
– Taip, bet tai mėgstamiausia mano darbo dalis! Visada galiu atsidurti ten, kur niekada nemaniau būsiantis. Tikiuosi, kad tarp visų repeticijų rasiu laiko susipažinti ir su Vilniumi, kuris atrodo kaip nepaprasto grožio miestas. Tačiau pirmiausia noriu atsigauti po skrydžio, įveikti laiko skirtumą ir vėl grįžti į realybę, nes kol kas viskas dar atrodo lyg sapne...
