Kodėl šiais laikais gabus jaunimas pasirenka meno studijas ir kaip gyvena jauni menininkai? Ir apskritai – kas jie tokie? Iš bado perbalę jaunuoliai ar po tarptautines rezidencijas besibastantys sėkmės kūdikiai? Apie tai ir pasiūliau pasikalbėti jaunai grafikei Laurai Grybkauskaitei. Ji buvo drąsi ir sutiko.
Laura Grybkauskaitė
© M.Požerskytės nuotr.

Šiuo metu Laura studijuoja magistrantūroje Vilniaus dailės akademijoje. Gimė Sąjūdžio susikūrimo metais, 1988-aisiais, Širvintose. Čia augo ir iki studijų mokėsi, vėliau įstojo į Vilniaus dailės akademijos grafikos katedrą. Būdama trečiakursė kasmetinėje konkursinėje grafikos parodoje „Estampas 2010“ gavo diplomą už „Metų debiutą“, kurio proga Arūnas Gelūnas rašė: ,,Laura Grybkauskaitė <...> demonstruoja ne tik grafinės kalbos išmanymą, bet ir kūrėjos brandumą, turėjimą ką pasakyti.“

Paskui buvo daug bendrų ir personalinių parodų Lietuvoje bei užsienyje. Nieko keisto – atpažįstami, išsiskiriantys kūriniai, įvaldyta reta ir sudėtinga mecotintos technika bei aktyvumas meno pasauliui leido gan gretai įsidėmėti jos pavardę. Todėl nustebino ne tai, jog šį balandį Laura surengė net 2 parodas Vilniuje, o tai, kad jos visiškai kitokios nei buvome pratę.

- Kai manęs teiraujasi, ar stoti į Dailės akademiją, atsakau – ne, nestok. Jei tvirtai nežinai, jei kyla klausimų – geriau nereikia. O kaip atsitiko, kad pati pasirinkai meno studijas?

- Tiesą pasakius, pati iki šiol nelabai suprantu. Gimnazijoje buvau gera mokinė, todėl visi stebėjosi, kodėl noriu lįsti į meno sferą, juk ten visi apdriskę, nelaimingi ir neturi ko valgyti. Siūlė teisę, psichologiją ar bent jau istoriją, bet tik ne menus. Tuo tarpu aš nuo mažens daug piešdavau, nors Širvintose nebuvo jokios dailės mokyklos, ji susikūrė kai buvau jau aštuntoje klasėje. Nežinau, į ką ji išaugo dabar, tačiau tuo metu ten buvo mėgėjiško būrelio lygis – niekas neaiškino akademinio piešimo, jokių taisyklių – su laiku nustojau ten vaikščioti. Paskui pradėjau važinėti į kursus Vilniuje, pas grafikę Eglę Vertelkaitę, o pabaigusi gimnaziją Širvintose, stojau į Vilniaus dailės akademiją, vaizduojamąją grafiką.

- Būreliai ir dailės mokyklos, žinia, dar ne viskas. Galbūt kurti skatino šeima?

- Nei mano šeimoje, nei giminėje nebuvo menininkų. Niekas mūsų nevesdavo nei į parodas, nei į koncertus. Mano tėvai iki šiol nėra buvę nei vienoje mano parodoje, tai, ką darau, sužino iš giminaičių, draugų, nuotraukų ar paskaitę kokį straipsnį internete. Man tokia situacija gal net visai patinka. Tiesa, kartais kyla smulkių nesusikalbėjimų – jiems atrodo, kad labai lengva paimti drobę ir „nuteplioti piešinuką“. Bet juk taip galvoja labai daug žmonių, kurie nėra susidūrę su daile. Panašiai atrodė ir man prieš pradedant mokytis.

- Kodėl pasirinkai ne kokią fotografiją, video ar bent jau tapybą, o grafiką, kuri šiandien nėra labai madinga dailės sritis?

- Mano minėtoje Širvintų dailės mokykloje grafikos nebuvo. Tik sakydavo, kad grafika – tai viskas, kas daroma juodai-baltai. Piešdavau nuo mažens, bet nemėgau spalvų, niekada nemėgau tapyti. Žinoma, su laiku požiūris keitėsi. Dabar mielai imuosi akrilo, aliejinės pastelės. Anuomet, tai yra daugiau nei prieš 8 metus, Vilniuje, J. Vienožinskio dailės mokykloje, viena dėstytoja peržiūrėjo mano namų darbus ir patarė rinktis grafiką. Taip atsidūriau pas grafikę Eglę Vertelkaitę, kuri tais metais kaip tik rinko pirmąjį savo kompozicijos kursą. Ji mums duodavo įdomių ir kaip dabar suprantu, gan sunkių užduočių. Pavyzdžiui, nupiešti knygos atvartą. Aš visiškai nežinojau, kaip tai daryti, nuo ko pradėti. Buvo labai sunku ir tada supratau, kad viskas nėra taip paprasta.

- Apie studijas VDA kartais kalbama, kad ten – „savų“ ratas ir įstoti jam nepriklausantiems praktiškai neįmanoma. Ar tau pavyko iš pirmo karto?

- Kai atėjo laikas stoti, nusprendžiau pamėginti, bet viskas buvo labai jau neaišku. Dažniausiai į Akademiją stoja žmonės, kurie tiksliai žino, kur ir kodėl nori stoti. Aš pirmu numeriu stojau į Akademiją, tačiau stojau ir kitur, pagal balus būtų priėmę į kultūros antropologijos kursą Vilniaus universitete. Juk turėjau gerus valstybinių egzaminų balus, kurie stojant į Akademiją nedavė jokios naudos. Vietoje to buvo tapybos, piešimo egzaminai. Buvo labai sunku ir baisoka. Bet įstojau iš pirmo karto.

- Pakalbėkime apie studijas Akademijoje. Kaip viskas vyko ir kaip maždaug atrodo meno studento diena?

- Pačioje pradžioje buvo labai sustyguotas paskaitų tvarkaraštis. Pirmame kurse mes negalėjom nieko rinktis, viskas buvo privaloma, žymimas lankomumas, žodžiu, griežta disciplina. Mokėmės teorijos, specialybinių, daug techninių dalykų, buvo daug labai konkrečių užduočių. Pavyzdžiui, akvarelė: kaip daryti lesiruotes, kaip suvokti akvarelinį dažą, kaip naudotis teptukais... Meno nekurdavom. Be to, buvo namų darbai – turėjai pasiruošti sekančiai paskaitai ir ateiti jau pasirengęs. Būdavo, kad eidavai miegoti gerokai po vidurnakčio, keldavaisi anksčiau ir važiuodavai į paskaitas. Antrame kurse atsirado galimybė rinktis paskaitas ar net užduotis. Trečiame kurse savo paskaitų tvarkraštį dėliojomės patys. Čia pasimatė, kas sugeba dirbti tik su užduotimis, o kas – patys sau keltis tikslus, uždavinius. Bet negaliu sakyti, kad tada sumažėjo darbo, gal net atvirkščiai. Tik ketvirtame kurse kiek nurimau, pradėjo ryškėti braižas, technika, pati pradėjau matyti savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Atsirado poreikis daugiau pagalvoti, ne tik kažką nuolat kurti.

- O kaip pati studijų atmosfera?

- Man labai pasisekė su kursu. Stipriai konkuravome tarpusavyje – padaryti kuo daugiau, kuo geriau, kuo daugiau laiko praleisti spaustuvėje ir pan. Tikrai neužteko atlikti užduočių, visi stengėmės padaryti kuo daugiau papildomų darbų. Buvo tame ir inercijos, ir pykčių, ir visko.

Daug ką lėmė ir pasirinkti darbo vadovai, man ir čia pasisekė. Visi stebėjosi, kad pasirinkau darbo vadovu Alfonsą Žvilių, kuris šiaip dirba su knygomis. Tačiau jis mąstė labai konceptualiai ir nedarė mano estampams tiesioginės įtakos. Daug kalbėdavomės, jis tik pažiūrėdavo darbus, tačiau neliepdavo vienaip ar kitaip jų perdaryti. Jis išmokė pačiai pastebėti klaidas. Taip pat daug ko išmokė ir kitas mano darbo vadovas, Rimvydas Kepežinskas. Jie abu davė man labai skirtingus dalykus. Vienas išmokė visada ieškoti kuo autentiškesnės formos, nesinaudoti jau sukurtomis priemonėmis ar strategijomis, o kitas – ne bandyti, o daryti.

- Kartą vienas viduriniosios kartos menininkas garsiai atsiduso: „Stodamas į Dailės akademiją galvojau, kad tik mąstysiu ir piešiu. O pasirodo, reikia ne tik kurti, bet ir bendrauti su dailės kritikais ir kuratoriais, derėtis su galeristais ir užsakovais, su visais būti įdomiu ir maloniu, o kur dar projektų rašymas, parodų organizavimas...“ O kaip tau, ar viskas vyksta taip, kaip įsivaizdavai, stodama į Akademiją?

- Turbūt kiekvienas stojantis į Akademiją galvoja, kad bus labai „fainas“ menininkas, pardavinės savo darbus ir iš to ramiai sau gyvens. Tik nelabai įsivaizduoja, kaip tai padaryti. Kai pradėjau dalyvauti parodose, pamažu ėmiau suprasti, kad kiekvienas viešai parodytas darbas formuoja tavo įvaizdį, tu turi prisiimti atsakomybę. Kuo labiau pradėjo suktis parodų, projektų konvejeris, tuo labiau atsirado noras temptis į viršų pačiai. Iš pradžių buvo požiūris: štai aš piešiu naujus darbus, paskui būtų smagu pradėti dalyvauti parodose. Kiekviena nauja CV eilutė buvo džiaugsmas ir įvykis, o dabar net pamirštu jas. Tai tik sudedamoji žaidimo dalis. Nelabai suprantu tų menininkų, kurie kuria ir laukia, kol juos pakvies į kažkokią ypatingai gerą parodą. Belaukdami to ypatingo pakvietimo, kiti net nedalyvauja mažesniuose projektuose, nors ir tai, mano manymu, formuoja patirtį.

Rengdama pastarąsias parodas pastebėjau, jog labai daug laiko sugaištu organizaciniams reikalams – plakatai, skrajutės, pranešimai spaudai, kontaktų ieškojimas, skambučiai, tada dar reikia galerijoje nusivalyti sienas, susiorganizuoti įrankius eksponavimui. Kartais atrodo, kad gaištu laiką veltui, juk per tą laiką galėčiau ką nors sukurti ar ramiai pakontempliuoti. Bet visgi tai nėra blogai. Manau, kad menininkas turi viso to paragauti. Gal net ir mokėti.

Man keista ta tarp menininkų vis sklandanti legenda, kad ateis vadybininkas ar kuratorius ir tau viską padarys. Taip nebūna. Net pasaulinė žvaigdė Marina Abramovic skundžiasi, kad ties projektų rašymais ir įvairia korespondencija bei organizaciniais reikalais sugaišta daugiau laiko nei skiria kūrybai. Visada turėsi pats bendrauti, rašyti laiškus, projektus.

Man atrodo, kad paprasčiau įsijausti į nesuprasto menininko įvaizdį, nuolat šnekėti, kaip viskas aplink negerai ir nieko pačiam nedaryti. Ir mano kartoje nemažai menininkų, kurie retai sutinka rizikuoti, imtis iniciatyvos, pamėginti padaryti viską taip, kad patiems patiktų. Pati mokausi mažiau stresuoti ir bijoti, pradėti žiūrėti į savo kūrybinę veiklą kaip į darbą. Vis mažiau romantizuoju. Šiuo metu meną sovokiu kaip savotišką privatų verslą. Investuoju daug laiko, pastangų, pinigų. Ir tai arba atsipirks, ar be. Aišku, tas pelnas neturi būti būtinai finansinė išraiška. Jau šiuo metu jaučiu grįžtamąjį ryšį. Negalėčiau skųstis, kad niekas nemato, nesidomi, niekur nekviečia.

- O kaip dėl finansinės išraiškos? Ar tavo darbus perka?

- Gal ir ne tiek, kiek norėtųsi, bet parduodu. Vis kas nors nusiperka mano darbų iš „Vartų“ galerijos. Toje pačioje Vilniaus meno mugėje, kurioje neva niekas nieko neperka, pavyko parduoti 3 iš 4 ten eksponuotų kūrinių, nors pati šalia jų ir nestovėjau. Kažkaip savaime atsiranda žmonės, kuriems įdomu, kuriems patinka. Ir jie atsiranda tada, kai mažiausiai tikiesi. Kai kurie iš jų domisi ir tolimesne mano kūryba, palaiko.

- Jei kritikai tavo darbus vertino gerai, pirkėjai – pirko, tai kodėl sugalvojai keistis?

- Pasidarė nuobodu. Aišku, tai ne vienadienis procesas, tačiau supratau, kad man nebeįdomu daryti tai, ką dariau. Imi naują klišę, kuri naują darbą, tačiau neapleidžia jausmas, kad nieko naujo nesukuriu. Supratau, kad buvau pastebėta už tam tikrus konkrečius darbus arba tam tikrą techniką, kurios labai ilgai mokiausi. Tačiau pats procesas, darbo metodika man labai patinka. Supratau, kad galima imti tą patį, bet pamėginti pažiūrėti į tai paprasčiau.

Rudenį susirgau, bet gydytojai taip ir nesuprato, nuo ko. Buvo teorija, kad nuo nervų, streso arba aš labai daug dirbu ir išseko organizmas. Ta liga buvo stabdis – buvau priversta būti viena ir ilsėtis, tada supratau, ko noriu ir ko nenoriu. Supratau, kad nenoriu dirbti kitiems, bet noriu sukurti, metaforiškai kalbant, kažką, kur žmonės galėtų ateiti. Padaryti daugiau nei krūvą darbų ar darbų archyvą.

- Kaip planuoji dirbti toliau?

- Dabar manau, kad vėl iš naujo grįšiu prie to, nuo ko pradėjau. Prie mecotintos, prie paprasto, išgryninto, minimalaus oforto. Nes jis labiausiai atspindi mano charakterį. Šiuo metu viską mėginu supaprastinti – gyvenime ir kūryboje. Norisi tame paprastume padaryti gražių, įdomių, išskirtinų dalykų. Kaip kažkada buvo noras į vieną darbą prikišti kuo daugiau technikų, kas atrodė labai „krūta“, dabar aiškiai matau, kad to visai nereikia. Reikia tik akcento – laiku ir vietoje.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mirė knygos „Metai Provanse“ autorius Peteris Mayle`as (3)

Sulaukęs 78 metų amžiaus, mirė knyga „Metai Provanse“ (A Year in Provence) išgarsėjęs...

Marijampolė kviečia į kultūros sostinės renginius (6)

Šeštadienį Marijampolė pradės kultūros sostinės metus. Jų programoje „Laikas keičiasi ir...

Saulės trūkumą Londone bandoma kompensuoti šviesų festivaliu (1)

Gūdžios žiemiškos Londono naktys ir vakarai nuo ketvirtadienio trumpam nebebus tokie niūrūs –...

Anomalija sostinėje: šioje vietoje naktis prasideda vidurdienį

Vidurinės kartos (vos neparašiau – vidurdienio) menininkė E. Gineitytė sugrįžta į akademijos...

Suprasti klaidą užtruko 20 metų: vis tikėjome, kad Lietuvoje situacija bus palankesnė

„Jei paimtume pavyzdžiu Niujorką ir visas Lietuvos galerijas sutelktume vienoje gatvėje, greitai...

Top naujienos

Baikerio Kilkaus nužudymu įtariamas Baltrūnas griebėsi naujos taktikos (13)

Prieš daugiau kaip tris mėnesius mįslingai dingusio baikerio Aivaro Kilkaus tyčiniu nužudymu...

Kaip buvo „taisoma“ nomenklatūrininkų sveikata (43)

Dažnas vyresnio amžiaus skaitytojas atsimena sovietmečiu sklidusius gandus apie tai, kad įtakingus...

Sugalvojo, kaip pagauti nesilaikančius kelio ženklo vairuotojus (28)

Kėdainiuose Didžiosios gatvės atkarpoje nuo Senosios gatvės iki Didžiosios Rinkos aikštės...

Šie specialistai taps aukso vertės (173)

Pastarąjį pusmetį įsibėgėjusios intensyvios diskusijos apie idėjas, kurios į Lietuvą...

Gyvai / Lemtingasis 13-asis Dakaro etapas: lietuviai nesiruošia sudėti ginklų Peterhanselis pateko į avariją (219)

Paprastai 13-asis Dakaro ralio etapas vadinamas lemtinguoju, mat jame sportininkai galutinai...

Malinauskas nesėkmingai bandė įrodyti, kad užversti upę akmenimis jį pamokė aplinkosaugininkai (10)

Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas pralaimėjo bylą Kauno apygardos teisme –...

Bitkoinų naudojimas egzotiškoje saloje - po didinamuoju stiklu

Indonezijos pareigūnai praėjusių metų pabaigoje pradėjo tirti bitkoinų panaudojimą kurortinėje...

Dėl oro sąlygų Maskva tapo pašaipų objektu: gruodį saulė čia švietė vos 6 minutes (50)

Tie, kuriems teko susidurti su rūsčia rusiška žiema, nedvejodami pripažins, kad nuolatinis...

Prieš nerdamas į naujus vandenis užgrūdintas Lietuvos krepšinio generolas jautėsi lyg dezertyras (1)

Linas Kleiza kartą yra prasitaręs, kad jam išties labai gaila stratego Ramūno Butauto. „Tai –...

Per avariją Tauragės rajone sužaloti trys žmonės (1)

Penktadienio vakarą, apie 18.30 val., Tauragės r., kelio Tauragė-Kryžkalnis 45-ame kilometre,...