Šiemet 30-uosius veiklos metus skaičiuojantį Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą J. Sakalauskas ateityje mato kaip Europos kultūros centrą, įvairių sričių kūrėjus jungiančią atvirą meninę platformą.
– Kai laimėjote konkursą teatro vadovo pareigoms, su šeima ką tik buvote įsirengęs namą Vilniuje. Žurnalistams sakėte, kad kaip buvote taip ir liksite vilnietis – kaip pavyksta suderinti įtemptą darbų grafiką ir laiką šeimai, juk namie du maži vaikai?
– Teoriškai derinimas labai paprastas – darbo dienomis Klaipėdoje, o atostogomis ir ne darbo metu, kai nėra spektaklių, grįžtu į namus. Buvimo Vilniuje vis mažiau, nes ir šeima labai daug laiko praleidžia pajūryje – čia yra ir auklės vaikams, jie lanko net du būrelius. Esame įsijungę į miesto bendruomeninį kultūrinį gyvenimą. Sekame kultūrinę veiklą, bandome nepraleisti premjerų, apsilankyti įvairiuose susibūrimuose.
Namas, mano ir mano šeimos namai, stovi Vilniuje, tėvo žemėje, bet kaip bendruomenės narys dabar esu daugiau klaipėdietis nei vilnietis – visu mąstymu esu Klaipėdoje. Visos mintys uzurpuotos klausimais, ką dar galima padaryti teatre ir mieste, kaip savo nedidelį turimą laiką šiame etape išnaudoti kuo maksimaliau, kad jis ir pačiai Klaipėdai sukurtų kažkokią pridėtinę vertę.
– Atvykdamas į Klaipėdą ją jau kažkiek pažinojote, bet dabar turėjote progą geriau pažinti šį miestą. Ar keitėsi jūsų nuomonė apie uostamiestį? Kaip?
– Maniau, kad Klaipėdą pažįstu labai gerai. Skaičiavau laiką praleista įvairiose miesto vietose, nuolat būnant nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Teko gyventi ir pietinėje, ir šiaurinėje miesto pusėse, ir prabangiuose priemiesčių rajonuose. Jau turėjau savo pamėgtas vietas ir maršrutus mieste, prie jūros.
Bet atvažiuoti ir du mėnesius pagyventi kaip kviestiniam atlikėjui yra viena, o atvažiuoti dirbti biudžetinėje įstaigoje – visai kas kita. Tai – skirtingi pažinimo sluoksniai. Dėl to mano miesto vertinimas negali būti laikomas absoliučiu. Vienaip Klaipėdą mačiau anksčiau, kitaip dabar, dar kitaip ją matytų žmogus atvykęs dirbti į kurią nors uosto įmonę ar universitetą.
Man atrodo, kad Klaipėda yra išdraskytas miestas. Kalbu tiek apie istoriją, tiek dabartines realijas. Miesto identitetui, kultūros koncentracijai poveikį, ne visada gerą, daro ir ištįsusi forma.
Inteligentų čia vis dar nėra daug, o ir tie patys išsisklaidę. Maža ir kultūringų verslininkų santalka. Visiems žinomos apmirusio senamiesčio ir leisgyvio universiteto problemos. Atkreipčiau dėmesį į pačius miestiečius, kurie lyg ir supranta, kad yra didelio miesto gyventojai, bet dažnai pasižymi rajono miestelio gyventojų mąstysena. Šio didmiesčio centre dažnai justi periferijos dvelksmas.
Buvimas Klaipėdoje man yra sudėtingas išbandymas. Bet turbūt dažnam kultūringam išsilavinusiam žmogui nėra lengva atrasti save šiame mieste. Klaipėdiečiams patriotams mieste turėtų trūkti gyvybės, šurmulio. Žiūriu į tai kaip į galimybę. Nedidelis žmonių tankis reiškia platesnį lauką, kuriame galima nuveikti kažką įdomaus, unikalaus.
– Ar labai pasikeitė jūsų įsivaizdavimas apie vadovo darbą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre nuo tada, kai laimėjote Kultūros ministerijos konkursą, iki dabar, kai štai jau metai šiam teatrui vadovaujate?
– Visada įsivaizdavau, koks gali būti darbas ir jį lydintys sunkumai. Kažkokių naujienų nebuvo. Bet įsivaizduoti, žinoti ir būti patyrusiam vadovui – du skirtingi dalykai.
Man nauja tai, kad moralinė našta yra tokia didelė. Būdamas didelės įstaigos, kurioje vyksta gausybė komplikuotų procesų vadovu, nebesu priklausomas tik sau. Esu atsakingas už daugybę dalykų, kartais situacijos įkaitas. Tai man – nauja. Visada buvo svarbu likti laisvu žmogumi.
Įsivaizdavau, kad vadovavimas yra laisvė. Pasirodo, taip nėra. Mano ir darbo santykis toks kaip ir šeimoje – joks didelis sukrėtimas nereiškia, kad gali leisti atsitraukti, turi stengtis iš visų jėgų, kad įgyvendintum tai, ką pažadėjai kitiems, ką pažadėjai sau.
Visa tai suvokiau, numaniau, bet nebuvau patyręs. Ir visa tai tokiame mieste, kur jungiasi didmiesčio ir periferijos bruožai, maišosi progresyvūs ir kaimiško mentaliteto žmonės. Patirtis – neįkainuojama.
Esu ambicingas žmogus, negalvoju apie blogąsias pasekmes, vietoj to mąstau apie galimybes.
Tikiuosi, kad kaina, kurią moku aukodamas daug man svarbių dalykų yra verta tos patirties, kurią įgyju Klaipėdoje, suvokimo kampo, kurį įgaunu.
– Ką per pirmuosius metus jums jau pavyko teatre pakeisti? Kokių tai davė rezultatų?
– Pamenu, kad vos atėjęs norėjau viską gerąja prasme išsprogdinti. Dabar entuziazmo gerokai mažiau, viskas pasikeitė savo kailiu patyrus šio didžiulio įvairių santykių ir procesų tinklo, vadinamo muzikiniu teatru, realybę. Negali lyg niekur nieko ateiti ir viską pakeisti, esi prašalaitis, o visi savi turi savitą supratimą ir viziją. Dėl to ne viską galima padaryti taip greitai, kaip norėjau. Ir gal net ne viskas padaroma.
Bet manau, kad tikrai pavyko pradėti sėkmingai formuoti rytojaus teatro kryptį – eiti ne į periferiją, o tapti vienu Europos kultūros centrų. Naujai pastatyti spektakliai savo kokybe, vizualiniais sprendimais jau yra kitokie. Jei matėte operą „Jolanta“ su jos scenografiją kūrusiomis videoprojekcijomis, šokio spektaklį visai šeimai „Ten, kur gyvena pabaisos“ su itin charakteringais kostiumais, galų gale kinui prilygstančią operą „Bohema“ – suprasite apie ką kalbu. Taip pat manau, kad mums pavyko padidinti teatro žinomumą Lietuvoje.
Reklamos ir viešinimo prasme esame pasistūmėję pirmyn. Tą leidžia vertinti ir finansiniai rezultatai – žmonės kur kas intensyviau lanko mūsų renginius. Kol kas dar nėra metų statistikos, bet galiu pasakyti, kad jau spalį buvome įgyvendinę metų planą, o juk lapkritis ir gruodis teatrui yra pelningiausi, per juos paprastai surenkama trečdalis metų lėšų. Iš to spėju, kad sulaukėme bent 30 procentų daugiau lankytojų.
Šiemet bandėme keisti ir teatro įvaizdį, kad tai ne tik spektaklių rodymo vieta, bet ir aktyvus kultūros centras. Inicijuodami nemokamų džiazo vakarų tradiciją sakome, kad esame neabejingi Klaipėdos, kaip džiazo miesto, specifikai ir norime prisidėti tik prie geriausios kokybės šio žanro muzikos propagavimo.
Atvėrėme meno galeriją, įžiebėme meno švyturį, o bendradarbiaudami su „IKRA mada“ festivaliu aiškiai parodėme, kad esame atviri įvairioms idėjoms, galime rasti save net ir netikėtuose kūrybos kontekstuose.
Pastebėjau, kad per šiuos metus pradėjo keistis ir muzikinio teatro lankytojai – jų gretose ėmė šmėžuoti daugiau žinomų veidų. Iškalbinga detalė net ir tai, kad žmonės eidami į teatrą pradėjo labiau puoštis. Tai reiškia, kad keičiame lankytojų požiūri, keliame teatro prestižą. Vizitas jame tampa švente, ypatingu išėjimu iš namų.
– Ateidamas į teatrą įsivaizdavote jį kaip meninę platformą, aktyviai reaguojančią į kultūrinę aplinką – kokie didžiausi laimėjimai ir iššūkiai formuojat jį kaip tokią platformą?
– Noriai bendradarbiaujame su miesto kūrėjais, bet dar tikrai nesame ta platforma. Tai – pati pradžia. Turime daug išteklių, pradėjome daug ką daryti, bet taip pat suvokėme, kad pirmiausia reikia apjungti vidinius resursus, tapti kryptinga jėga. Tai jau vyksta – noneto veikla, ansamblis steigia koncertines iniciatyvas. Dabartinį etapą įvardinčiau kaip vidinio atsivėrimo – skatiname muzikinio teatro kūrėjų bendruomenę veikti savarankiškiau, laisviau reikšti savo kūrybines idėjas. Norime, kad teatras jiems taptų ne tik darbo vieta, bet ir kūrybinės raiškos platforma.
Teatre turi būti kuo daugiau gyvos kūrybos. Tiesa, sunku suderinti repertuarą su kultūrine platforma, juk visas didžiulis kolektyvas juda kaip tikslus mechanizmas – spektakliai, repeticijos.
– Per metus tikrai pažinote gausų savo pavaldinių būrį – kaip dabar vertinate kūrybinius šio teatro išteklius?
– Visur yra galimybės daryti gerai, būti ryškiais, nesvarbu, esi Niujorke ar Kražiuose. Tam tereikia idėja tikinčių žmonių. Čia tikrai yra žmonių, kurie tiki, kad šis teatras geras ir kad jis gali būti dar geresnis. Taigi turime tai, kas svarbiausia. Dar trūksta bendro užsidegimo, bendro srauto, juk laimi ne pavieniai žaidėjai, o komanda. Ties tuo dirbame.
Teatre yra daug puikių solistų, orkestre puikių instrumentalistų, suformuotų šokio ar choro trupių, kurios turi didelį, bet ne iki galo išnaudotą potencialą. Tikiuosi savo darbo teatre metu prisidėti prie jo išlaisvinimo. Planuose – tobulėjimo kursai, projektai, kuriais bus siekiama auginti meistriškumo lygį, atlikėjams augti padedantys spektakliai ir koncertinės programos.
– Vasarą turėtų prasidėti ilgai laukta teatro patalpų rekonstrukcija. Gal jau apsispręsta, kur ir kokiomis sąlygomis teatras kurs, kur reziduos ir rodys savo spektaklius artimiausiais metais?
– Jei ekspertai leis, reziduosime čia, o spektaklius rodysime įvairiose vietose Klaipėdoje, Palangoje, visoje Lietuvoje. Pagrindinė bazė Klaipėdoje bus „Žvejų rūmai“ – savivaldybė finansuoja jų erdvių pritaikymą mūsų reikmėms. Repeticijoms turime kelis variantus, bet kol nepasirašytos sutartys nenoriu apie tai kalbėti. Kai kurie kameriniai spektakliai bus rodomi net ir čia pat.
– Kiek turėtų užtrukti teatro rekonstrukcija ir ko iš jos tikitės? Ar jau galite drąsiai pasakyti, kad žinoma, kokį turėsime teatrą po jos?
– Rekonstrukcija turėtų užtrukti trejus metus. Toks oficialus statybų laikas. Realiai galbūt reikia kalbėti apie keturis metus. O pesimistiškai, kad viskas gali išsitęsti net iki 10 metų – pavyzdžių toli ieškoti nereikia.
Tai bus puikus teatras, kuris visiškai atlieps norą būti vienu iš europinių kultūros centrų. Projektas labai geras ir dabar viskas priklausys nuo to, kaip vyks darbai, kaip seksis juos prižiūrėti.
Didžiojoje salėje tilps 700 žmonių, mažojoje – 200. Bus du aukštai po žeme, tai 10 metrų į gylį. Administracinis pastatas liks toks pats, kai kurios senojo pastato detalės persikels į naująjį, pavyzdžiui, sietynas. Teatras maksimaliai išsiplės į visas puses kiek tą leidžia generalinis planas. Nedetalizuosiu, bet erdvės ne šiaip atsinaujins, jos bus formuojamos taip, kad kuo geriau atlieptų mūsų teatro poreikius ir specifiką.
Man aktualus kitas klausimas – ar mes spėsime savo produkcijos kokybe priaugti iki patalpų lygio, ar spės tą padaryti ir publika. Tokiame teatre tiesiog negalės būti aukščiausių standartų neatitinkančių spektaklių. Tai – didžiulis iššūkis.
– Kokie žanrai, jūsų nuomone, turėtų dominuoti šiame teatre ir kuo jis skiriasi ar galėtų skirtis nuo kitų tokio pobūdžio šalies teatrų Vilniuje ir Kaune?
– Iš principo negalim nutolti nuo savo misijos. Šiame teatre turi būti opera, operetė, miuziklas, šokio spektakliai. Bet noriu, kad išsiskirtume itin kokybiškomis operomis ir miuziklais, šalia to – šokio spektakliais. Mano vizija, kad žiūrovams Lietuvoje Klaipėda sietųsi su aukščiausios prabos kokybe. Aišku, iššūkis, kaip išlaikyti universalumą ir kokybę, kaip išryškinti žanrų specifiką – muzikiniuose teatruose tai padaryti sunku.
– „Neketinu nustoti dainuoti, kurti muziką, dainas, inicijuoti kitus renginius ir tiesiog būti jaunas“ – kaip sekasi laikytis šio pažado sau?
– Labai sunkiai. Per šiuos metus labai daug ką paaukojau, nepavyksta deramai plėtoti savo veiklų, vis atkeliu jas iki tol, kol bus ramiau teatre.
Dainuoju ir man tai sekasi, su „El Fuego“ daug koncertuojame visoje Lietuvoje. Bet beveik nebeliko laiko rimtai kūrybai. Tikiuosi atrasiu jėgų ir laiko jai.
Nežadu sustoti, tikiu tuo, ką darau, tęsiu viską, ką esu pradėjęs. Teatras suryja visą laiką ir energiją. Reikia išmokti suderinti darbus ir nepamiršti būti jaunam. Juk yra daugybė teatrų vadovų, kurie be vadovaujamo darbo vykdo koncertinę, pedagoginę, kūrybinę veiklą. Taigi, viskas įmanoma.
Nuolat siekiau būti nevienaplaniu, universaliu žmogumi, tobulėti iškart keliose srityse. Apie tokį žmogų kalbėjo Antikos mąstytojai, tai ir renesansinis žmogaus idealas. Suprantu, kad universalumas dažnai stovi greta blaškymosi. Kaip pavyks man, parodys istorija.
Parengta pagal kultūros ir meno žurnalo „Durys“ informaciją
