Luką Geniušą net ne mėgstu, o myliu: ta ruda plaukų kupeta virš prisimerkusių akių ir kažkokia išsidraikiusi (net kai visas suglostyta) išorinė forma visada suspaudžia sceną iki šio atlikėjo figūros.
Mano širdyje ir galvoje jau vien tai skamba kaip pati muzika.
Bet trečiadienio vakarą ta muzika trūkinėjo, o dauguma interpretacijų (pirmoje dalyje) neįtikino. Taip, taip, myliu ir žaviuosi nerealiu talentu ir puikiausia technika (jei įkyriai nepakartosiu, tuoj visi apkaltins, kad išsižadu), bet kažkaip manęs neįtikina impresionizmas pasirodantis griežtu ekspresionizmo veidu. Man Prancūzija neskamba ir nekvepia, kaip Vokietija. Abi geros, bet gal atskirai.
Techniškai nepriekaištingai, mano neprofesionalia galva, skambindamas itin sudėtingą Maurice Ravelio trečiąją siuitos „Miroirs“ (Veidrodžiai) dalį „Une barque sur l’océan“ (Laivelis vandenyne) atlikėjas vis dėlto tą laivelį blaškė kaip reikiant. Net prakaitas ant klaviatūros tyško (čia neperkeltine prasme, jei ką).
Vandenynas, žinia ne jūra, tačiau Luko Geniušo interpretacijoje ne su bangomis laivelis kovėsi, o ėjo prieš visą rimtą audrą. Įprastai šioje vietoje tokie švelniai sklendžiantys arpedžio, kurių lyg ir trokštum, klausydamasis tegul ir chuliganiškoje bendrijoje sukurtų ir tokiems pat chuliganaujantiems draugams skirtų impresijų , virto ekspresyvia atlikėjo drama. Išorinį įspūdį pakeitė vidinė audra.
Tiems, kurie dabar jau pyksta, kad judinu ikonas, prisipažįstu ir išpažįstu: taip, skambino puikiai. Ir taip: atlikėjas turi teisę matyti taip, kaip mato. Buvo gražu, bet man labiau švytėjo atlikėjo aistros, nei muzikos žaismė.
Tos pačios siuitos ketvirtoji (tą vakarą girdėjome tris iš penkių) dalis „Alborada del gracioso“ (Juokdario meilės daina) kylančios ekspresionizmo bangos įspūdį sustiprino dar labiau. Kita vertus, ši ispaniškų natų prisodrinta melodija ir prigimtinai buvo ekspresyvesnė.
Antroji, mano nuomone, stipresnė koncerto dalis galbūt savotiškai paaiškino ir pirmosios interpretacinius pasirinkimas. Sergejaus Prokofjevo penktosios Sonatos fortepijonui (skambėjo antroji šio kūrinio 1952-53 metų versija, op.135) bei Dešimties pjesių fortepijonui (op. 12) atlikime švelniu aidu kartojosi ir Frederico Chopino mazurkų muzikiniai niuansai, kai tarsi beorėje erdvėje sklendžiančius garsus netikėtai pakeičia sunkokas šuoliavimas, ir dramatiška M. Ravelio interpretacijos dvasia.
Bent man akivaizdžia vakaro kulminacija tapo S. Prokofjevo pjesių fortepijonui atlikimas, kai jau skambant paskutiniosioms dalims staiga suvokiau, jog nieko nebeanalizuoju, tik klausau visiškai priimdama siūlomą kūrinio versiją.
Lukas Geniušas moka būti meškute, kuri labai švelniai ir prabėga klavišais, ir įlekia širdin. Aš jau dabar laukiu kito pasimatymo lapkričio 4- ąją Filharmonijoje, o tiems, kurie gyvenate Kaune, nuoširdžiai siūlau penktadienį savo mieste patikrinti, ar teisingai čia sudėliojau akcentus.
Luko Geniušo fortepijono rečitalis įvyko Vilniuje Vaidilos teatre spalio 4 dieną.
