Iš Lietuvos pasakoja išvykusi todėl, kad švietimo institucijos skatina ne kūrybą ir talento lavinimą, bet paklusimą. O menas nepripažįsta jokių rėmų, priešingai – „autoritetų“ gali būti ir sužlugdytas. Tada ir renkiesi – atsisakyti savęs arba atsisakyti Lietuvos. Bent jau trumpam.
– Kai buvau turbūt 9-erių, mama mane praktiškai per prievartą nutempė į meno mokyklą. Tiesa, ištvėriau tik trejus. Kaip ir kodėl muzikuoti pradėjai tu?
– Muzikuoti mane paskatino tėvai. Dar penkerių nuvedę į Alytaus muzikos mokyklą. Jie ieškojo man papildomos veiklos, mat į darželį eiti atsisakiau.
– Studijavai Lietuvoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ir staiga jau antrame kurse nusprendei išvykti it studijas tęsti Škotijoje. Kodėl?
– Norėjosi praplėsti akiratį, atverti duris naujoms galimybėms. Lietuvoje man jau tada buvo „ankštoka“, nes visąlaik dairiausi į alternatyvas, „muzikinius kraštutinumus“. Lietuva nėra „patogi terpė“ daryti dalykus šiek tiek kitaip.
Mane traukė šiuolaikinė ir ankstyvoji muzika, bet galimybių tokią muziką atlikti, ypač studentaujant, nebuvo. Daugelis dėstytojų išgirdę žodį „šiuolaikinė muzika“ – riesdavo nosį.
– Kuo tavo studijos skiriasi nuo studijų Vilniuje?
– Škotijoje visas dėmesys telkiamas į studentą, jo poreikius, ne į dėstytojo autoritetą. Lietuvoje vis dar gyvas autoritarinis modelis, kai studentas turi nusileisti, paklusti dėstytojo muštrui. Ir tą daryti nuolatos.
Savos idėjos skatinamos retai, o dažnai, deja, dar ir menkinamos. Bet kokia jauno žmogaus siūloma alternatyva yra pernelyg dažnai nurašoma kaip „patirties trūkumas“. Antai Glazge kūrybiškai niekada nesijaučiau varžoma. Mano dėstytojas visąlaik skatino kurti ir vystyti savas idėjas, ir tik padėdavo man dirbti su pačios pasirinktu repertuaru.
– Kas yra tavo pragyvenimo šaltinis? Iš stipendijos turbūt sunku išgyventi.
– Iš stipendijos išgyventi nelengva, ypač Londone, kur atvykau tęsti studijų, kai buvau priimta į Karališkąją Muzikos Akademiją.
– Daug koncertuoji, tad gali palyginti Lietuvos ir Jungtinės Karalystės publiką? Ar mes, lietuviai, kaip kartais sau bandome įpiršti, esame provincialūs? O gal kaip tik – mūsų publika nė nesiskiria nuo tos Vakaruose?
– Nors Lietuvoje ir koncertuoju nedažnai, Lietuvos publika man labai miela ir artima, tikrai nematau didelio skirtumo tarp publikos čia ir Jungtinėje Karalystėje.
Skiriasi tik koncertų pobūdis. Štai neseniai teko groti gyvam BBC Radio 3 įrašui. Koncertas vyko Renesanso stiliaus teatre, apšviestame žvakių sietynais. Tokioje aplinkoje atliekama senovinė muzika išsyk atgyja, gali net įsivaizduoti, kaip žmonės prieš šimtus metu klausydavosi muzikos!
– Ir dabar... Juilliardas. Koks jausmas?
– Įstojusi į Juilliardo mokyklą jaučiausi pakylėta ir įvertinta. Žinoma, finansine prasme, tai dar vienas didelis išbandymas. Bet sau kartoju – jei iki šiol išgyvenau, tikiu, kad kažkaip išgyvensiu ir toliau. Dabar kurpiu planą, kaip tai įgyvendinti praktiškai: organizuoju paramos koncertus, iš kurių vienas netrukus įvyks ir Vilniuje. Koncertas bus visiškai nemokamas, bet aukos yra labai laukiamos.
– Šiuolaikinio gyvenimo tempai klasikinę kultūrą daro nebe tokią patrauklią. Reikalaujama greitai virškinamo maisto. Gal klasikinė kultūra pasmerkta pražūti, nes mes jau tokie paviršutiniški?
– Didmiesčio gyvenimas išsunkia energiją, padaro žmones apatiškais. Tačiau Londone koncertų, spektaklių ir parodų lankytojų tikrai netrūksta. Galbūt tai kompensuoja Londono kaip kultūrinio centro reputacija, bet aš manau, kad žmonės šiais laikais kaip niekad ištroškę didelių kūrybinių užmojų ir šviežių idėjų.
Pop kultūra persismelkia ir į klasikinę tradiciją, bet tai nebūtinai yra blogas dalykas. Aš manau, kad reikia priimti naujoves su šypsena ir deramu atvirumu, o kas nepatinka visada gali atmesti.
Klasikinė muzika dažnai kaltinama savo „sunkumu“ ir „neįkandamumu“, bet aš manau, kad problema slypi tiktai jos reputacijoje – ji siejama su išskirtiniu statusu, sakoma, kad ši muzika skirta turtingiems ponams. Galbūt tokiame pasakyme gilioje senovėje ir buvo tiesos, bet šiais laikais privalu griauti stereotipus ir priartinti muziką prie žmonių. Šiuolaikinėje visuomenėje menui ir kūrybai negali būti jokių sienų.
– Kaip būtų galima tą padaryti?
– Glazge man teko dalyvauti Baroko operos projekte, kuris buvo pristatytas miesto pubuose: žmonės galėjo užsukti į barą ir gurkšnodami alų klausytis barokinės operos. Projektas buvo toks populiarus, kad teko padvigubinti pasirodymų skaičių!
Taip pat vienas būdų rimtąją muziką padaryti „prieinamesne“ yra ieškoti naujų išraiškos formų ir muzikos sąsajų su dabartiniu gyvenimu. Man labai patinka kūriniai ir projektai, vienijantys klasikinę ir šiuolaikinę muziką ir padedantys atrasti naujus atlikimo būdus.
Ūlos Kinderytės atliekamos muzikos bus galima pasiklausyti Vilniuje, balandžio 23 d., ketvirtadienį, 19 val. Bernardinų bažnyčioje.
Įėjimas nemokamas. Bet piniginę pasiimkite.
