Susipažinkite – Edgaras Davidovičius. Jaunas, savo kelią pradedantis solistas, su VCO bendradarbiavo dar kaip ansamblistas, o praėjusį sezoną puikiai apšilo kojas Kongresų scenoje „Samsono ir Dalilos“ premjerose.
Nuo pat pirmųjų „bohemiečių“ spektaklių, savo tikslu užsibrėžę į Lietuvos operos sceną pritraukti jaunuosius kūrėjus, maestro Gintaras Rinkevičius bei režisierė Dalia Ibelhauptaite, panašu, atrado naują talentą, ir, kaip sako jaunasis Edgaras, įdėjo į jį labai daug pasitikėjimo, kurį šiandien norisi paversti dar darbingesne ateitimi.
Kelias iki operos solisto profesijos - visad įdomus, tačiau taviškis visų pirmą apima ir nemažai skirtingų muzikos stilių. Papasakok plačiau apie savo kelią iki operos.
Mano kelias iki operos prasidėjo nuo gitaros. Niekada negalvojau, kad būsiu operos solistas, neaugau muzikantų šeimoje ar teatre, namuose neskambėjo kažkokia labai gera muzika ir panašiai. Kai mane „užkabino“ gitara, nuvažiavau į muzikos mokyklos stojamuosius ir ten man pasiūlė mokytis dainavimo, o gitarą pasiimti kaip antrą instrumentą. Pradėjau mokytis dainuoti ir tuo pačiu metu pajudėjo reikalai su muzikine grupe, kurią su draugais sukūrėme kaip saviraiškos priemonę sau.
Taip begrojant gitara, bedainuojant, mane ėmė žavėti balsas, kaip instrumentas. Mano klausomos muzikos repertuaras pradėjo plėstis, atsirado įvairesni žanrai. Pradžioje tai buvo tokie vokalo dalykai, kaip metalo muzika, norėjau būti ekstremalus vokalistas, kuris dainuoja, „growlina“ ir „screamina“. Kažkur perskaičiau, kad klasikinis vokalas tam yra labai geras pagrindas, taigi, ėmiau domėtis.
Po muzikos mokyklos įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, gilinausi į klasikinį dainavimą ir su laiku man pradėjo labiau patikti švaraus garso tonas. Baigus konservatoriją, nebuvo daug kitų pasirinkimų ir įstojau į Lietuvos Muzikos ir Teatro akademiją, kur klasikinis vokalas mane galutinai pakerėjo.
Kas šiandien tau vis dar yra sunkiausia priprasti/suprasti operos pasaulyje? O gal yra kažkas ką net norėtum pakeisti?
Nėra tokių dalykų, kuriuos būtų labai sunku perprasti ar prie jų priprasti, be to, esu dar tik pradedantis solistas. Tai, ką jau supratau, - kad kaip ir bet kokioje kitokioje profesijoje, čia labai svarbu atsidurti tinkamu metu, tinkamoje vietoje. Kas mane kiek trikdo yra toks lyg nerašytas amžiaus cenzas, ypatingai moterims solistėms, kurioms po tam tikro laiko tampa sunkiau gauti roles perklausose. Galbūt tik tai norėtųsi pakeisti, suvienodinti visų galimybes pagal balsą ir talentą, o ne amžių.
Lenskis - tenoro svajonių vaidmuo? Kodėl?
Lenskio vaidmuo iš tiesų yra labai geras, ypatingai jaunam atlikėjui, nes originaliai ir buvo parašytas studentams, - Piotro Čaikovskio studentų atlikimui. Svajonių vaidmeniu jį būtų galima pavadinti dėl to, kad jis yra labai patogus, ir artimas kaip personažas. Manau, kad kiekvienas yra išgyvenęs tą Lenskio tragediją, kai iš pavydo gali imtis įvairiausių beprotybių, o ypatingai - jauni žmonės, kuriems tai yra labai šviežias dalykas, - čia nereikia giliai kapstytis prisiminimuose.
Kur jau esi atlikęs šią partiją? Kaip ruošiesi debiutui VCO ir ką tau tai reiškia?
Iš pradžių ją paruošiau LMTA operos studijoje. Kitas atlikimas buvo pusiau koncertinis Čekijoje, Teplico mieste su Šiaurės Čekijos filharmonijos orkestru. Tai buvo labai įdomi patirtis, kur teko gauti pastabų net tik iš dirigento, bet ir scenos kolegos, atlikusio Onegino partiją. Jis mane vis pamokydavo, kad nereikia konfliktiškose scenose iš karto „pulti į atlapus“, nes mūsų personažai – aristokratai. Tai buvo daugiau klasikinė interpretacija.
Šiam pasirodymui ruošiuosi analizuodamas VCO vaizdo įrašus. Visgi lengviau atlikti vaidmenį tam tikrame pastatyme, kai jame buvai nuo pat pradžių, turėjai kontaktą ir su režisieriumi, ir su dirigentu kūrybinio proceso metu, o tas „įšokimo“ momentas nėra paprastas, reikia labai stengtis, kad ir pats personažas nenukentėtų...
Esu labai dėkingas ir labai laimingas dėl man suteiktos progos atlikti šią partiją, nes tai bus pirmasis iš pagrindinių vaidmenų mano karjeroje ir repertuare. Be to, esu be galo laimingas, kad tai galiu atlikti būtent čia, kartu su VCO, su kuria turime ryšį nuo pirmojo akademijos kurso, kada man teko dainuoti „Visos jos tokios“ ansamblyje. Man labai patiko darbas su Dalia Ibelhauptaite, maestro Gintaru Rinkevičiumi, nes tai - aukščiausio lygio profesionalai. Tai yra ir didžiulė garbė, ir nemažas iššūkis, nes šie žmonės išreiškia pasitikėjimą, ir niekada nesinori jo prarasti, - atvirkščiai reikia siekti, kad jis dar labiau augtų ir kad ateityje nuveiktume dar didesnius darbus.
Kokios scenos „Onegine“ labiausiai lauki?
Laukiu visko nuo pradžios iki pabaigos. Man labai patinka visa partija, - tai, kaip ji evoliucionuoja, kaip atsiranda konfliktiniai momentai, meilės akimirkos su Olga. Labai mėgstu Lenskio arijas, nes Čaikovskis parašė fantastišką muziką, ir čia nei pridėsi, nei atimsi. Gal labiausiai laukiu man labai gražaus paskutinio ansamblio, kuris ilgą laiką buvo mano atidėtas ir neatliktas dėl kupiūrių.
Kokia kita role norėtum pasirodyti publikai?
Nemorino vaidmenyje, Donizzetti operoje „Meilės eliksyras“. Man ši partija labai patinka, be to, manau, jog yra tinkama mano balsui, o ir personažas man be galo artimas, - visų nemylimas, atstumtas. Muzika taip pat labai graži. Būtų didelis iššūkis ir malonumas įveikti šią partiją.
Ar tau artimesni klasikiniai, ar šiuolaikiniai operos pastatymai? Kodėl?
Man patinka ir tie, ir tie: tiek klasikiniai, tiek modernūs, bet širdis labiau linksta į klasikinių pastatymų pusę todėl, kad juose dažniausiai gali pamatyti tą menų sintezę su daile, muzika, šokiais ir jų visų apjungimu.
Aš, kaip žiūrovas, stebėdamas modernius pastatymus kartais pasigendu tų dekoracijų, detalių, kurias pakeičia vien vaizdo projekcijos, o scena iš esmės lieka tuščia. Man didžiulį įspūdį yra palikę Zalcburge, Mocarto muziejuje matyti Mocarto operų spektaklių scenų maketai. Tai - kažkas tokio! Su dabartine technika įgyvendinti tuos visus techninius dalykus neturėtų būti labai sunku, o tais laikais, viskas atrodė daug turtingiau... Scenoje būdavo sukuriami, atrodytų, tiesiog paimti „gabalai“ iš aplinkos: bažnyčia su dideliais kupolais, vidinis kiemas, kažkokios pašiūrės. Atrodo, kad žiūri kino filmą, ir jis vos ne ranka pasiekiamas.
Šiandien operoje labai svarbi vaidyba, kur tu semiesi jai žinių ir įkvėpimo? Iš ko, tavo nuomone, to gali mokytis solistai?
Labiausiai, turbūt, iš savo kolegų profesionalų. Be to, visada būna puiki patirtis išvykti kur nors į užsienį, ten pabendrauti su solistais, stebėti, kaip jie dirba scenoje tiek repeticijų, tiek spektaklio metu. Aišku, filmai, knygos - taip pat veikia, - viskas, kas yra susiję su fantazija, lavina tavo vaidybinius įgūdžius. Be to, reikia nebijoti bandyti. Manau, kad sunkiausia yra peržengti save, išeiti iš savo komforto zonos. Kai tu tą padarai, pajauti, pamatai, kaip tai iš tiesų yra smagu. Iš esmės šioje patirtyje vieno dalyko negalėčiau išskirti. Yra ir vadovėliai, būna paskaitos akademijoje, - visa tai kraunasi ir vėliau tu pats atsirenki, kas tau geriausiai veikia.
Koks kinas tau patinka? Režisieriai? Ar pats norėtum išbandyti vaidybą kine?
Man patinka fantastiniai filmai. Be galo žaviuosi Timo Burtono filmais, jo kuriama aplinka juose, - ji turi savo šarmą. Taip pat Guillermo del Toro, jo „Pano labirintas“, jis taip pat turi savo stilių. Mane traukia filmai, atveriantys tavo fantaziją, leidžiantys jai ten palakstyti ir pabandyti pačiam kažkaip įsijausti. Aš apskritai labai vertinu fantaziją kaip reiškinį. Man būna gaila tų, kurie fantaziją praranda labai anksti ir negeba kažkaip pasvajoti, pafantazuoti „kas būtų, jeigu būtų“.
Taip, aš labai norėčiau save išbandyti kine ir suvaidinti kokiame nors filme, kur veiktų fantastiniai gyvūnai, gal kokiame panašiame į „Hario Poterio“ tematiką, ar net siaubo filme.
Koks šiandien yra tavo mėgstamiausias hobis?
Hobių turiu nemažai. Man patinka aktyvus laisvalaikis, labai mėgstu lentų sportą: riedlentes, longboardus. Mano planuose yra kelionė į kalnus, kurios metu išbandyčiau snieglentę, nes šia veikla užsiimti planuoju jau kokius 5-6 metus, bet vis nepavyksta atrasti laiko... Mėgstu ir šiek tiek pažaisti Playstation, pabėgti nuo kasdienybės ir pabūti superherojum, - palavinti fantaziją. Ir, aišku, pamuzikuoti, bet ne klasiką, o tiesiog pagroti su draugais.
