Šis pavasaris scenos senjorui, legendinės Juozo Miltinio teatro mokyklos aktoriui Romualdui Urviniui – jau penkiasdešimt penktasis teatre ir su teatru.
© Corbis
Romualdas Urvinis priklauso aktorių kartai, visą savo gyvenimą susiejusiai su legendiniu Juozo Miltinio dramos teatru. Tuomečio Panevėžio dramos teatro duris R.Urvinis pravėrė 1952-aisiais dar būdamas penkiolikmetis gimnazistas – ieškojo bent kokio darbo, kad padėtų išsilaikyti šeimai. Jokių kitų užmojų sako neturėjęs, apie aktorystę net nesvajojęs. Tačiau teatras jaunąjį gimnazistą užbūrė ir tais pačiais metais jis įstojo į J.Miltinio teatro studiją. Ją baigęs, 1954 metų balandžio 16 dieną buvo priimtas dirbti aktoriumi.

Nuo to laiko Romualdas Urvinis teatro scenoje sukūrė apie pusantro šimto personažų, režisavo vaikiškus spektaklius, filmavosi kino juostose. Atradimai ir praradimai, pakilimai ir nusivylimai – toks yra aktoriaus gyvenimas. Tai darbas, kuris reikalauja atiduoti visą save, kad ir po pusės amžiaus scenoje plūstų žiūrovai pasižiūrėti.

Pasidalyti mintimis apie tarnystę teatrui ir žiūrovui susėdome vieną šeštadienio rytą aktoriaus grimo kambaryje.

– Ar atidavęs scenai penkiasdešimt penkerius metus įminėte teatro paslaptį?

– Teatras – tai yra mokykla, kuri nieko neišmoko, bet duoda didžiulį pažinimą ir praradimą. „Spektaklis yra atnašavimas“, – sakydavo Miltinis. Man spektaklis – visa tai, kas šventa, dvasinga, tikra. Tai tikrai mišios. Teatrui atidaviau visą save – šeimai likdavo tik trupiniai. Aš ir pats esu nustebęs, kad pralėkė 55-eri metai. Neslėpsiu, kartais galvoju, kad gal kas ir šnairai žiūri į mano užsisėdėjimą teatre. Bet kol kas dar galiu kurti. Kol jaučiu žiūrovą, noriu būti čia, teatre.

– Ko jus išmokė legendinė Juozo Miltinio teatro studija?

– Pirmiausia – atsakomybės. Miltinio teatrinė mokykla buvo labai griežta. Kai atėjau į studiją, buvau tik šešiolikos metų, bet iš karto supratau, kad teatras – ne cirkas, o didžiulė atsakomybė. Juk visai „žalias“ piemuo patekau į suaugusių žmonių teatrinę šeimą, kurios nariais buvo teatro legendos – Bronius Babkauskas, Jonas Alekna, Donatas Banionis, Gediminas Karka, Stepas Kosmauskas... Tai buvo didžiulė atsakomybė, o gal net likimo egzaminas. Prisimenu, kad miesto draugams net nesakydavau, kur dirbu – bijojau, kad kokio juokelio nepasakytų apie mano teatro šeimos narius. Branginau savyje teatrą. Susižavėjau teatru atsitiktinai, bet paskendau jame amžinai. Teatras mane kaip kokia bacila apkrėtė visam gyvenimui, bet aš ant jo nepykstu.

– Ar turite svajonę suvaidinti dar ką nors?

– Dabar jau ne. Gal jau visas svajones išvaidinau? Branginu kiekvieną vaidmenį – tiek pagrindinį, tiek epizodinį. Džiaugiuosi, kad vaidinau Ž.B.Moljero, E.Zola, V.Šekspyro, A.Milerio pjesėse. Dėkingas esu režisieriams – J.Miltiniui, V.Blėdžiui, J.Aleknai, J.Dautartui, R.Teresui ir A.Keleriui, kurie man buvo dosnūs spalvingų vaidmenų.

– Ar kada nors atsisakėte vaidmens?

– Niekada nesu atsisakęs. Tai – ne man. Visada pats savyje ieškau dialogo su kuriamu personažu.

– Kokie pastarieji sukurti vaidmenys ypač brangūs?

– Man brangiausi du personažai – Povilas Kurys iš J.Dautarto „Senojo gluosnio pasakojimų“ ir Argonas iš Ž.B.Moljero „Tariamojo ligonio“.

Aš visada labai ilgai mokausi pjesių tekstus, ilgai nešioju savyje gautą personažą. Nemoku skubėti. Privalau iškankinti, išbandyti, išgyventi ir suprasti tai, ką kuriu. Net režisierius perspėju, kad esu lėtapėdis. Kol „nesusišneku“ su savo personažu, tol nerandu ramybės.

– Esate iš tų aktorių, kuriems svarbi žiūrovų nuomonė? Kaip apibūdintumėte šiandieninį žiūrovą?

– Kurdamas personažą, visada galvoju ir apie žiūrovą. Džiaugiuosi, nes žinau, kad žiūrovai taip pat turi savyje teatrinę bacilą. Ją perduoda karta iš kartos, tėvai – vaikams ir t. t. Miltinis išugdė Panevėžio, o gal net Lietuvos žiūrovą. Nuostabu, kad tokiame mažame miestelyje jau prieš 50–60 metų buvo statomi tokie spektakliai kaip „Tariamasis ligonis“, „Heda Gabler“, „Makbetas“... Prisimenu, žiūrovai dažnai sakydavo, kad nieko nesuprato, bet buvo įdomu ir būtinai ateis dar kartą. Tokį subtilų, suprantantį žiūrovą turi tik Panevėžys.

– Ar dar vis jaučiate scenos baimę?

– Keista, bet su amžiumi vis dažniau aplanko scenos baimės jausmas. Mane slegia didžiulė atsakomybė žiūrovui. Nesuradau vaistų nuo šios baimės... O gal ir neieškojau? Man belieka tik stebėtis, kad kai kurie mano kolegos neturi šio jausmo. O gal ta baimė apsaugo nuo kitos ligos – nuo puikybės?

– Juozas Miltinis nepritarė aktorių šeimų atsiradimui teatre. Ką jums reiškia šeima?

– Kai Miltinis sužinojo, jog vedžiau Angelę, tai pasiteiravo, kokia ji. Aš pasakiau, kad protinga. Bet jis išrėžė, kad moterų nebūna protingų – gal tik kartais išmintingos. Bet vėliau Miltinis džiaugėsi, kad vedžiau. Esu uždaro būdo, nelabai mėgstu kompanijas. Mano geriausias draugas, mano gyvenimo palydovas yra žmona Angelė.

'Sekundė“
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pianistas Kasparas Uinskas Lietuvoje surengs tris solinius koncertus

Pirmąją pavasario savaitę solinius koncertus pagrindinėse Lietuvos koncertų salėse surengs...

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras atveria duris jaunimui

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras žengė didelį žingsnį, siekdamas plačiau atverti...

Eglė Baliutavičiūtė: Keistuoliai maištininkai (knygų apžvalga)

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje...

Jaunoji tapytoja Gabrielė Šermukšnytė parodoje atskleidžia išvirkščiąją popkultūros pusę (3)

Prisiminimais aplipusi, tari kažkieno pamiršta Kalėdų eglė. Konfeti nubarstyta tyla šventinėje...

Istoriniame sostinės medinuke ketinama kurti Baltarusių kultūros centrą (7)

Vilniaus savivaldybė svarsto restauruoti saugomą kultūros vertybę – avarinės būklės medinį...

Top naujienos

Iš JAV generolų – perspėjimai apie artėjantį karą: galimybė labai reali (1860)

Čia mano nauja uniforma. Taip „Sniego susitikimo“ konferencijoje prisistatė kostiumu vilkintis...

Siunčia žinią žemę pirkusiems neteisėtai – nori ją atimti (173)

Kai paaiškėjo, kad realiai žemės saugikliai neveikia ir agroverslo grupės sėkmingai superka...

Dalijosi idėjomis, kaip švęsti Lietuvos jubiliejų: tai patirsime tik kartą gyvenime pildoma (40)

Lygiai po mėnesio – Vasario 16-ąją Lietuva švęs atkurtos Lietuvos 100-ąjį gimtadienį. Ta...

Lietuvos banką papiktino kai kurios automobilių draudimo kainos (10)

Draudimo bendrovių veiksmus, transporto priemonių valdytojams pasiūlant išskirtinai aukštas...

Rusijos kaime – 62 laipsnių šaltis papildyta (71)

Čia sausį neretai atšąla iki 50 laipsnių šalčio, o vos išėjus į lauką apšerkšnija vietos...

Juknevičius: tikrai nesiruošiu miegoti specialiai DELFI iš Saltos

Antanas Juknevičius ir Darius Vaičiulis vis dar yra tas ekipažas, kuris Dakaro ralyje pasiekė...

Naujasis Skvernelio kancleris startuoja su algos priedu už net nepradėtą darbą (203)

Nuo trečiadienio, sausio 17 dienos, Sauliaus Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės kancleriu pradeda...

Neįtikėtina nuojauta: dingusį sužeistą sūnų surado pasamdęs sraigtasparnį (1)

Australijoje vieno nepilnamečio, kuris pateko į avariją ir 30 valandų praleido įstrigęs savo...

Kaip metų spalvą prisijaukinti namuose?

„ Pantone Color Institute“ kasmet paskelbia spalvą, kuri bus dažniausiai matoma mados...

Skausmo draskomą moterį medikai gydė tarsi akli (13)

Jungtinės Karalystės gyventoja po 6 metus kęsto skausmo nutarė nepaklusti gydytojų...