aA
Vilniuje, Beatričės Grincevičiūtės bute įsikūrusiame memorialiniame muziejuje (Vienuolio g. 12-1) nuo kovo 15 dienos pristatoma tapytojos portretistės dailininkų sąjungos narės Grytės Pintukaitės–Valečkienės (g. 1977) personalinė paroda, dedikuota dainininkės B. Grincevičiūtės 100-sioms gimimo metinėms ir skirta Lietuvos muzikams - operos pasaulio solistėms, nutapytoms, įamžintoms didelių gabaritų drobių paveiksluose.
Grytė Pintukaitė–Valečkienė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Paroda, galima sakyti, organiškai gimė iš dailininkės aistros muzikai, vokalo menui, kurio ji mokėsi daugelį metų pas Lietuvos operos solistes – J. Milkevičiūtę, S. Stonytę, Z. Grigienę ir kitas belcanto meistres.

VDA baigusi dailininkė G. Pintukaitė–Valečkienė priklauso tų daugialypių kūrybinių talentų tipui, kuriems sunku išsitiekti tik vienoje meno srityje, kurie yra tapę savo talentų kaprizų „įkaitais“. Iš tiesų, sunku būti labai talentingu, būti apdovanotam daugybe gabumų, kurie kūrėją – lyg kokią marionetę nuolat tampo ir gundo pasišvęsti tik tai vienai „dievo dovanai“, tarsi išduodant ir paaukojant vardan vienintelio sugebėjimo visus kitus.

Vieni taip ir padaro - atsiduoda tik muzikai, pasišvenčia tik poezijai, tarnauja tik skulptūrai, grafikos menui ar absoliučiai pasineria į teatro gelmes...Kiti gi - o tokių tikrai nedaug - lieka ištikimi jei ne visoms, tai bent kelioms savyje slypinčioms „dievo dovanoms“, tobulina save, bando gludinti savo talentus iš visų pusių – suvokdami save kaip juvelyriškai šlifuojamus brangakmenius, kurių visos pusės turi būti gražios ir patrauklios. G. Pintukaitė–Valečkienė – viena tų meninių asmenybių, kurių kūrybinis gyvenimas neišvengiamai pulsuoja tarp kelių vienas kitą papildančių ugnių – tapybos ir vokalinės muzikos, poezijos ir teatro.

Lietuvos dailės pasaulio kontekste klasikinio dainavimo meno besimokančių dailininkų vargu ar šiomis dienomis Lietuvoje surasi. Tačiau jų, vis gi, yra. Iš šių unikalių ir retą menų kombinaciją plėtojančių dailininkų Lietuvoje yra G. Pintukaitė–Valečkienė, kuri negali gyventi vien tapyboje be aistros muzikai. Šios dailininkės gyvenime kūryba gali egzistuoti tik dviejų menų neperskiriamu tandemu. Todėl jos kūryba tam tikra prasme primena dvivietį dviratį, ant kurio sėdi muzika ir tapyba. Vis gi šių dviejų meno mūzų tandemo priešakyje visada iki šiolei lyderiavo tapyba, kurios dailininkė mokėsi VDA pas profesorių Arvydą Šaltenį. Menininkės „mūzų dviratį“ vairuojanti tapyba – tai kūrėjos mūzų „kapitonas“.

Ji harmoningai sutaria su savo partnere ir viena stipriausių dailininkės kūrybinių variklių - vokaline muzika. Tapyba dailininkės kūrybiniame kosmose iš muzikos semiasi išminties, pasaulio suvokimo gelmės ir subtiliausių intuicijos paslapčių. Muzika šiuo atveju tarsi sukioja tapybos galvą ir dailininkę nuveda į ambicingas kūrybines avantiūras. G. Pintukaitė–Valečkienė jau dalyvavo Beatričės Grincevičiūtės vokalinio meno konkurse – gal daugiau iš meilės muzikai, noro save išreikšti per klasikinius vokalinius opusus, nei vien trokšdama skinti laurus.

Dailininkės meilė muzikai visada buvo neatsiejama nuo troškimo atsiduoti garsų pasauliui, studijuoti vokalinio dainavimo meną. Tačiau visi ligšioliniai bandymai baigdavosi nesėkme. Daugybė kartų mėginta įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją buvo nesėkmingi. Tačiau pačią dailininkę visada lydėjo nuojauta, jog galutinai pasišvęsti muzikai, paaukojant tapybą, ji niekada negalėtų.

Todėl aistrą muzikai dailininkė tarsi „sutramdė“, sustingdė, vizualizavo – ji buvo materializuota drobių dažuose, „įlieta“ į regimų formų pavidalus, siekiant labiau ar mažiau pavykusio sinestezinio efekto, kurio idėją XX a. pradžioje iškėlė ir bandė perteikti ankstyvieji tapybos modernistai - Vasilijus Kandinskis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir kiti itin muzikalių sielų nevienalypių talentų menininkai. Muzika – abstrakčiausia ir mažiausiai materiali iš visų menų, disponuojantis tik neapčiuopiamu garsu, užfiksuojamu ir disciplinuojamu tylinčiais natų tekstais, kuriuos pažadinti iš tylos galima tik dirbtiniais muzikos instrumentais arba pirmapradžiu gamtos žmogui padovanotu instrumentu - balsu.

Muzikos abstraktumo ir spalvų simbolizmo idėją aiškiai savo paveikslų traktuotėse išreiškė V. Kandinskis, apsėstas menų sintezės ir muzikos garsų išraiškos per spalvas vizijų. Jis konkretizuotą figūratyvą sąmoningai paaukojo ant simbolinių idėjinių abstrakcijų altoriaus. Tačiau šios dailininkės drobių stilistikoje akivaizdaus polinkio į formų abstrahavimą, o juo labiau į grynąją abstrakciją, kol kas daug nerasime. Žaidžiama aiškiai artikuliuotais figūratyviniais motyvais – žmonėmis, gyvūnais, daiktais, augalais. Galima tik numanyti, jog tolesnėje tapytojos kūrybinėje evoliucijoje polinkis į tapybinę abstrakciją, matyt, tik sustiprės.

Tačiau, gal tapytoja pasuks dar kitu visiškai netikėtu tapybinės raiškos keliu, kurį vėl gi inspiruos dailininkę nuolat persekiojantys muzikos fantomai? Ateitis parodys.

Buvusiame aklosios primadonos B. Grincevičiūtės bute, šiomis dienomis paverstame jos atmintį saugojančiu muziejumi, meno mylėtojams pristatomi Lietuvos operos solisčių portretai. Stambaus formato drobės, išeksponuotos gana ankštoje kamerinėje erdvėje, vaizduoja tik moteris. Vyrų portretų čia nerasime. Žinant dailininkės gyvenimo peripetijas, tai atrodo dėsninga. Tapytoja vokalo meno visada studijavo pas moteris muzikes.

Tarp jos ir solisčių užsimezgęs pedagoginis kontaktas natūraliai išsirutuliojo į itin produktyvų tęsinį – į tapytojos paveikslų drobėse gimusius profesionalių muzikančių portretus. Dauguma dailininkės sutiktų garsių operos dainininkių noriai sutiko pozuoti jos paveikslams, kuriuos dabar matome šioje parodoje.

Eksponuojamuose aštuoniuose paveiksluose, sukurtuose 2003-2012 m., vaizduojamos garsios, ryškaus talento Lietuvos muzikos meno pasaulio asmenybės, profesionalios dainininkės-solistės –operinio pasaulio scenos primadonos, neeilinės elitinio pasaulio asmenybės-žvaigždės, pelniusios pripažinimą ir populiarumą – I. Milkevičiūtė, S. Stonytė,. J. Leitaitė, S. Jančaitė, Z. Martinavičiūtė-Grigienė, M. Smalakytė, I Prudnikovaitė.Visos jos imponuoja savitu išskirtiniu grožiu, stipriu charizmatišku žavesiu.

Šios moterys vaizduojamos pagal klasikinius tradicinius komponavimo drobės plokštumoje principus: portretuojamųjų figūros vaizduojamos iki pusės abstrahuotame arba saikingomis detalėmis papildytame fone. Didžiausias dėmesys skirtas veidams, rankoms, išraiškingiems figūrų siluetams, mėgaujamasi teatralizuotų kostiumų detalėms. Abstraktus ir „muzikuojantis“ dažniausiai lieka paveikslų fonas, kuriame ištirpsta realių daiktų kontūrai ir atpažįstami konkretūs pavidalai. Dailininkė, tapydama ryškias asmenybes, vengia radikaliai eksperimentuoti, laikosi „saugaus“ konservatyvaus tradicinio komponavimo taisyklių ir VDA absorbuotų tapymo manierų. Žaidžiama „secesine linija“, tonaline ir koloristine tapyba, ekspresionistine švelniai deformuotų veidų ir figūrų traktuote.

Eksperimentavimas čia pasireiškia santūriai. Jis daugiau formalaus pobūdžio, apsiribojant saikingais koliažiniais elementais. Neretai į vaizduojamas figūras, fonus įpinamos natūralaus raštuoto audinio skiautės, praturtinančios paveikslų faktūrinius ir tekstūrinius paviršius.

Portretuojamųjų veiduose vengiama „saldaus grožio“, realistiško naratyvumo. Dailininkė veidus švelniai deformuoja, išryškindama charakteringus reljefiškus bruožus. Nuo veidų nuvalomas pozų ir kaukių grimas, apnuoginama prieštaravimų pritvinkusi ori žmogiška siela. Kai kurie veidai paženklinti švelnaus grotesko (S. Stonytės, J. Leitaitės), tačiau visuose pastebimas žavėjimasis portretuojamųjų asmenybe, jų idealizavimas ir poetizavimas.

Parodoje eksponuojamas vienas naujausių ir stipriausių dailininkės portretų, skirtas 1988 m. mirusiai Lietuvos legendinei aklajai dainininkei B. Grincevičiūtei. Šį paveikslą, nutapytą 2012 m., dailininkė kūrė, žvelgdama į senąsias nuotraukas, klausydama archyvinių muzikos įrašų, lytėdama išsaugotas dainininkės sukneles. Jis itin išsiskiria bendrame parodos kontekste jau vien tuo, kad, vaizduodamas į anapilį išėjusią dainininkę, kabo greta dabar gyvenančių ir kuriančių artisčių paveikslų.

Poetizuotas Beatričės portretas užlietas pasteliniais žalsviais ir subtiliai niuansuotais seladoniniais atspalviais. Paveiksle į pirmą planą išnyra ilgapirštės sparnus primenančios moters rankos, šalia kurių šliejasi gležnas melsvas paukštis. Įdomu, jog šioms Grincevičiūtės rankoms dalininkė ieškojo gyvo „muzikinio modelio“. Juo sutiko tapti solistės S. Stonytės dukra muzikologė L. Karnavičiūtė, pozavusi tapytojai, įvilkusi savo išraiškingas rankas į balto šilko nėriniuotas pirštinaites iki alkūnių, kurias kadaise dėvėjo dvarininkaitė Beatričė.

Grakščios pirštinėtos rankos paveiksle tapo simboline nuoroda į dainininkės kilmingumą bei į įgimtą jos sielos eleganciją. Beatričės idealizuotame veide artikuliuoti taurūs ir trapūs veido bruožai, kuriuos vienija meditatyvi rimtis ir susikaupimas. Žiūrint į šį paveikslą, galima pajusti nostalgišką praeities laikų atmosferą, plevenančią muzikos dvasią, sustingdytą ramiuose žalsvuose seladoninių atspalvių potepiuose, jautrioje dainininkės veido ir rankų modeliuotėje, išraiškingose profilio ir figūros siluetų linijose, efemeriškoje paukščio figūroje.

Kaip kontrastas švelniam ir lyriškam Grincevičiūtei skirtam paveikslui yra Lietuvos operos primadonos Irenos Milkevičiūtės portretas, įtaigiai atskleidžiantis valingą, stiprią ir valdingą asmenybę. Rubensiškų formų moters figūra apibendrinta ir monumentali. Solistė įsisupusi į ryškią kraujo raudonio mantiją. Dainininkė į mus iš paveikslo žvelgia griežtu įdėmiu žvilgsniu, kurio skvarbumą pabrėžia ant kelių rymančių rankų pirštai, sudėlioti į aštrų dalykišką trikampį. Šviesiame fone ištapyta data „1976“ yra simboliška užuomina į tais metais I. Milkevičiūtės pirmą kartą Lietuvos operos ir baleto teatre atliktą G. Verdi „Traviatą“.

Parodoje išsiskiria didelis horizontalaus formato solistės Skaidros Jančaitės portretas „Diena“, nutapytas 2004 m.. Poetiškame paveiksle pastebima XIX a. pab. – XX a. pr. simbolistų įtaka. Drobės centre į pirmąjį planą iškyla šviesi vertikali dainininkės figūra, primenanti pavasarinių gėlių žiedais apskerusią deivę Florą. Jai priešpastatyta paveikslo antrajame plane horizontalia numirėlės poza gulintis tamsios moters pavidalas su virš jo styrančiu nužydėjusio augalo stiebu. Paveikslo daugiasluoksnis simbolizmas siejasi su konkrečiais S. Jančaitės kūrybinės veiklos momentais – su 2003 m. Pažaislio muzikos festivalyje pristatyta ekspresionizmo muzikoje krikštatėvio Arnoldo Šėnbergo 1912 m. sukurta melodramos “Mėnulio Pjero” lietuviškąja premjera, skambėjusia Zapyškio bažnyčioje.

Tuomet solistė, norėdama išryškinti melodramos herojaus nakties virtuozo Pjero teatrališkumą, pasipuošė juodo atlaso pelerina, sukurta J Statkevičiaus ir balkšvų tonų grimu. Šio kostiumo ir grimo užuominas matome ir dailininkės paveiksle gulinčios moters figūroje. S. Jančaitės solo partija buvo skirta atskleisti Pjero prigimties dvilypumui, jo kruvinajai ir gerajai pusėms, prieštaringiausioms šio personažo metamorfozėms. Dailininkė savo paveiksle, įkvėpta vaizdingų solistės pasakojimų apie šį muzikinį veikalą, dainininkės portrete neatsitiktinai panaudojo žmogaus prigimties dualumą simbolizuojančius moters vaizdinius - tamsios pasyvia velionės poza gulinčios ir šviesios aktyviam „dienos gyvenimui“ prisikėlusios.

Iš parodoje eksponuojamų drobių itin ryškaus charakterio yra Sigutės Stonytės portretas „Prima Rosa“, nutapytas 2005 m.

Grakšti dainininkės figūra iki juosmens vaizduojama vandeningame melsvai žalsvame fone su plūduriuojančiomis lelijomis. Ji nutapyta lyg ori ispanų kreolė, dėvinti solidžią juodą nėriniais ir raukiniais papuoštą iškilmių suknelę. Išblyškęs paukštiškas veidas su didelėmis akimis ir kietai sučiauptomis lūpomis kupinas griežtos rimties ir santūrumo. Pasak parodos atidaryme dalyvavusios solistės S. Stonytės, kasdien žvelgdama į jos namuose kabantį šį savo portretą, muzikė ėmė nepastebimai keistis, pergyventi vidines sielos transformacijas. Portretas jai padėjo geriau pajusti savo asmenybę. Anot S. Stonytės, šiame paveiksle ji regi nenupudruotą savo veidą, savo mirtis ir atgimimus, pergyventas kančias ir laimės akimirkas.

Žvelgiant į tapytojos G. Pintukaitės –Valečkienės kūrybą ir žinant jos platų kūrybinės veiklos spektrą, natūraliai kyla klausimas – ar egzistuoja tapantys, piešiantys muzikai, dainininkai, neapsiribojantys vien profesiniu muzikiniu pasauliu, sugebantys peržengti laikinio muzikinio meno sferos ribas ir drąsiai įžengti į erdvinį dailės pasaulį, jame kurti, praplečiant savo pasaulėžvalgą ir intuiciją dailės pasaulio artefaktais?

Atsakymas aiškus - taip, egzistuoja ir piešiantys, ir tapantys, ir eksperimentinius vizualinio meno objektus kuriantys muzikai. Jų, žinoma, nėra daug. Priklausyti vienu metu keliems skirtingiems laiko ir erdvės menų pasauliams itin talentingiems žmonėms nėra ne tik lengva bet ir savotiškai „pavojinga“. Visi šie menų pasauliai turi didelę gravitacinę jėgą. Jie magnetiškai traukia į save ir juose nuoširdžiai kuriančius didelius talentus tiesiog „praryja“. Menininkai, pajutę savo kūrybinių gebėjimų galias, yra natūraliai skatinami juose tūnančioms „dievo dovanoms“ pasišvęsti, kažką paaukojant.

Lietuvos meno istorijoje vienas tokių buvo M.K. Čiurlionis, kurį, kaip profesionalų muziką-kompozitorių galutinai „prarijo“ tapyba, paskatinusi apleisti muzikos karalystę. Tačiau analogų M.K. Čiurlioniui Lietuvoje kol kas nėra. Kai kurie dabartiniai muzikai iš tiesų piešia, tapo, bet dažniausiai mėgėjiškai, neturėdami didelių ambicijų iš Muzikos ir teatro akademijos kardinaliai mestis į Vilniaus dailės akademiją studijuoti vizualinių menų.

Jų tarpe kol kas nėra trokštančių tapti profesionaliais tapytojais, skulptoriais, grafikais, architektais. Kol kas nei vieno jų galutinai nepasiglemžė dailės pasaulio dievai ir demonai. Viena tokių paminėtinų dailę įsimylėjusių muzikių – solistė Skaidra Jančaitė, ne kartą pozavusi tapytojai G. Pintukaitei-Valečkienei. Ši dainininkė – apdovanota nuoširdžia, emocionalia, įspūdžiams imlia prigimtimi - be dainavimo, užsiima fotografija, yra surengusi ne vieną savo foto darbų parodą. Mokėsi pas G. Pintukaitę-Valečkienę piešimo. Tačiau dainininkei, kaip ir kitiems vizualiniams menams neabejingiems muzikams, dailė kol kas tėra jos asmenybę praturtinantis ir lavinantis hobi, be ne gyvenimo prasmė ir tikslas.

Kas žino, gal šiuo metu lavinamais solistų balsais dainuojantys dailininkai, svajonių pasauliuose puoselėjantys viltis kada nors nužengti į teatrų scenas ir sugiedoti arijas iš G. Puccini ar G. Verdi genialių operų, parašyti simfonines poemas, gal kada taps unikaliais muzikos pasaulio švyturiais ir kurs muzikinius portretus ne aliejiniais dažais ant drobės, bet efemeriškais garsais ir kaligrafiškais natų ženklais?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kas parašė mažų žingsnelių meno mokančią maldą? (4)

„...Neprašau tavęs, Viešpatie, stebuklų ir vizijų, tik jėgų kasdienybei. Išmokyk mane mažų...

Paminklas bohemai arba elegantiško pajuokavimo vadovėlis

Sovietmečio elitinės kavinės „ Neringa “ dvasia atgyja naujoje knygoje „Linksmos akys“....

Vilniaus gatvės prabils Salomėjos Nėries eilėmis (35)

Artėjant poetės Salomėjos Nėries gimtadieniui, žinoma menininkė, Vilniaus dailės akademijos...

Režisierė Camilla Strøm Henriksen: vaikai suteikia mums viltį (1)

Europos šalių kino forumas „ Scanorama " pristato vieną įsimintiniausių šių metų norvegų...

Audriaus Stonio lietuviška pavardė - legendinių kino kūrėjų programoje

Dokumentinio kino režisierius Audrius Stonys savo naujausią filmą „Laiko tiltai“ pristatys...

Top naujienos

Dar vienas skandalas Kaune: medikus šokiravo motinos elgesys su mažyliu – skubiai iškvietė vaikų teises (417)

Motina meta kaltinimus Kauno klinikų medikams . Anot jos, šie galimai per stipriai suspaudė vaiką.

Vieta, apie kurią lietuviai galėjo tik pasvajoti: paslaptingas kino teatras, kur leidžiama daugiau nei įprastai (60)

Sostinėje įsikūrė nauja vieta, apie kurią anksčiau net nesvajojote, kad tokia gali būti. Po...

Gyvai / Futbolas prie tuščių tribūnų: Rumunija – Lietuva 3:0 (189)

Šeštadienį daugiau nei 15 tūkstančių vietų turinčiame Ploješčio miesto stadione vyksta...

Kremliaus kėslai verčia sunerimti: visai šalia Lietuvos – pavojingi signalai (36)

Latvija švenčia šimtmetį . Tačiau Latvijos parlamentarai nespėjo įteikti dovanos šaliai –...

Pažintis socialiniame tinkle: kaip vos iš kelių žinučių suprasti, kad viskas baigsis blogai (173)

„Tinder“, „Facebook“ ir kiti socialiniai jau kurį laiką yra kone populiariausia platforma...

Negailestingą onkologinės ligos kirtį patyrusiam Stano – jautrios kolegų emocijos (35)

Dainininkas Stanislavas Stavickis -Stano patvirtino jau gerą pusmetį pramogų pasaulio...

Betoninės sienos po žeme slėpė neregėtos prabangos rūmus ir didžiausią LSD fabriką istorijoje (16)

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje praktiškai visos LSD siuntos atkeliaudavo iš...

Albumą pristačiusi Monika Pundziūtė-Monique scenoje išgirdo asmeninį prisipažinimą (28)

Atlikėja Monika Pundziūtė- Monique iš jaudulio žibančiomis akimis pristato antrąjį solinį...

Žurnalistė apsilankė nuogalių kurorte: orgijos vyko vidury baltos dienos (94)

„Ateik greičiau pažiūrėti! Aname balkone vyksta orgija!“ – sušukau savo seseriai, rodydama...