aA
Tik įėjus į Londono knygų mugės angarą, akys pakrypsta į viršų, kur kaba milžiniška „Ą“ su umliauto ir brūkšnio karūna – šių metų mugės simbolis. Vienas centrinių pasaulyje leidybos renginių Baltijos šalis paskelbė „Market Focus“, rinka, kuriai skiriamas didžiausias dėmesys. Ką šis istorinis įvykis atskleidė apie lietuvių literatūros perspektyvas tarptautinėje erdvėje?
Londono knygų mugė, FOTO: Severina Venckutė

Kaip pernai informavo buvusi Lietuvos ambasadorė Jungtinėje Karalystėje Asta Skaisgirytė, Londone gyvena daugiau lietuvių nei Klaipėdoje. Tačiau bene pirmą kartą Lietuvos kultūra šiame mieste buvo užkelta ant tokio aukšto pjedestalo.

Kristinos Sabaliauskaitės portretai kvietė į susitikimus su ja, kaip Dienos autore – vienas svarbiausių mugės titulų rašytojui. Mugėje surengta virš 30 Lietuvos, Latvijos ir Estijos autorius įtraukiančių renginių: diskusijų, poezijos skaitymų. Į trijų dienų renginio atidarymą atvyko visų trijų Baltijos šalių kultūros ministrai, o mugės vadovė vylėsi, kad breksitas prasidėjusio bendradarbiavimo netrikdys.

XIX a. menančiame „Olympia“ parodų centre knygų nusipirkti negali, nors čia jų apstu – nuo šviežio Billo Clintono romano, reklamuojamo šūkiu „Make America Read Again“ iki Kurano vertimų. Priešingai nei Vilniaus knygų mugė, tapusi skaitytojų susitikimo vieta, londoniškoji yra skirta leidybos profesionalams: rašytojams, vertėjams, leidėjams. Užuot nusipirkęs vieną knygos egzempliorių, čia gali nusipirkti teises į visą jos tiražą.

Daliai Lietuvos leidėjų pavasarį skristi į Londoną yra rutina – Lietuvos atstovai Londono mugėje dalyvauja nuo 2001 m. Šiemet čia vyko 12 Lietuvos leidyklų. Tačiau „Market Focus“ statusą Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, gavo pirmą kartą.

Keturi lietuvių autoriai – Tomas Venclova, Kristina Sabaliauskaitė, Undinė Radzevičiūtė ir Alvydas Šlepikas buvo pasirinkti atstovauti Lietuvos literatūrą, kartu su jais į Londoną skrido dešimtys kitų literatūros asmenybių. Ketvirtadienį mugei pasibaigus, galima daryti pirmąsias išvadas apie lietuvių literatūros perspektyvas anglakalbiame pasaulyje.

1) Lietuviškų knygų anglų kalba išleista daugiau nei patys žinome

Mugės proga lietuviškų knygų vertimų kiekis pramušė lubas: pristatyta 19 naujų pavadinimų, daugiausia – anglų kalba. Pagaliau į anglų kalbą išversta „Balta drobulė“ (kaip „White Shroud“), taip pat – Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“ („Memoirs of a Life Cut Short“). Mugėje pristatytas į Sibirą du kartus ištremtos Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ vertimas. Angliškai juos galima perskaityti pavadinimu „Shadows on the Tundra“.

Iš šiandienos rašytojų specialiai mugei pristatytas būsimas Alvydo Šlepiko knygos „Mano vardas – Marytė“ vertimas („In the Shadow of Wolves“), angliškai jau pasirodė Sigito Parulskio „Tamsa ir partneriai“ („Darkness and Company“) ir Renatos Šerelytės „Vardas tamsoje“ („The Music Teacher“). Savo vertimų sulaukė Lietuvos poezijos kryptį šiandienai nustatę Aušra Kaziliūnaitė, Marius Burokas, Gintaras Grajauskas, pristatę savo poeziją ir vakariniuose Londono poezijos skaitymų renginiuose.

Iš viso Lietuvos stende pristatyta virš 200 knygų pavadinimų. Pusė šių knygų yra išverstos į anglų kalbą, dalis – į kitas. Į mugę atvežta tik naujausia, kelių pastarųjų metų literatūra. Panaši situacija atsitiko ir Latvijoje bei Estijoje, kur pasirodė virš 10 naujų vertimų. Tradiciškai savo kalbos rėmuose likdavusi Baltijos šalių literatūra Londono mugės proga gavo šansą išeiti tolyn. Kitas, daug ilgiau užtruksiantis žingsnis – kad vertimai pasiektų skaitytojus. Kaip rodo „Baltos drobulės“ vertimo populiarumas Vokietijoje (parduota apie 2,000 knygos kopijų), tai yra realu.

2) Mums reikia permąstyti baltišką identitetą

Kristina Sabaliauskaitė, pagrindinė lietuvių autorė mugėje, žibėjo kaip aštri mąstytoja. Nacionalinėje britų bibliotekoje vykusioje diskusijoje apie baltišką identitetą, kartu su svarbiausia šiandienos latvių rašytoja Nora Ikstena ir estų Dienos autoriumi Mihkeliu Muttu, ji teigė, kad „baltiškas identitetas“, po kurio skėčiu vis patenka Baltijos šalys, kultūroje išties… neegzistuoja.

„Tai visiškai politinis konstruktas“, – sakė Sabaliauskaitė, teigdama, kad Baltijos šalys susivienija siekdamos bendrų politinių tikslų, pavyzdžiui, kaip įvyko stojant į Europos Sąjungą ar NATO. Tačiau kultūriškai Lietuvos, Latvijos ir Estijos visuomenės, jos teigimu, yra labai skirtingos. Visų šalių literatūrą formavo skirtingos įtakos.

„Prieš ateidama čia nuoširdžiai ieškojau bendro literatūros, muzikos, kitos meno srities kūrinio, kuris suvienytų Baltijos šalis – ir jo neradau“, – sakė viena populiariausių Lietuvos rašytojų. „Mano literatūros suvokime daug svarbesnė yra lenkiška, žydiška, lotyniška, o ne baltiška istorija.“

Ši mintis provokuoja, nes Į Londono knygų mugę Baltijos šalys pakviestos taip pat kaip vienetas, juolab, šiemet švenčiantis modernios valstybės šimtmečius. Sabaliauskaitė ragino mąstyti, ar Baltijos šalių vieningumas nėra „iš išskaičiavimo“.

Latvė Nora Ikstena, į 25 tūkst. kopijų tiražu parduotos knygos, angliškai išleistos kaip „Soviet Milk“ autorė oponavo, kad jos kūryba labai glaudžiai susijusi su Baltijos šalių istorija, jos mitais ir folkloro dainomis. Estas Mihkeliu Muttas pridėjo, kad Baltijos šalims norint vienytis ir būti stipriems pasaulyje kultūros pasaulyje, reikia susikurti naują baltišką pasakojimą. „Baltiškas egzotiškumas dingo“, – sakė patyręs rašytojas, turėdamas omenyje laikotarpį, kai nepriklausomybę atgavusios Baltijos šalys buvo naujiena Vakarų Europai. „Mums reikia ieškoti naujo identiteto.“

3) Nauja Lietuvos iliustratorių karta yra užaugusi ir pasiruošusi

Mokykloje daugelis kūrėme vadinamąsias „armonikas“ („leporello“) – išlankstomas knygutes, kurių kiekvienas lapas nuvesdavo į vis kitą istorijos puslapį. Londone šiam formatui buvo atiduota lordiška pagarba.

Miesto centre esančioje, prieš daugiau nei šimtą metų įkurtoje galerijoje „The Royal Over Seas League“ pristatyta 150 tokių knygučių, kurias kūrė toks pat skaičius iliustratorių iš trijų Baltijos šalių ir Jungtinės Karalystės. Iliustratoriai patys kūrė istorijas ir piešė jas skirtingiausiais stiliais. Nuo pasakų vaikams apie gyvūnus iki „armonikos“ apie tai, kaip gyvenimas jaučiasi sergant depresija – iliustratorių kolektyvas formatą atskleidė taip, kaip lig šiol to nebuvo matyta.

Iš Lietuvos šiame, „Pop Up Creators“ pavadintame projekte dalyvavo naujos kartos iliustratorės Ieva Babilaitė, Lina Dūdaitė, Akvilė Magicdust ir Rasa Joni. Parodos atidaryme galerijos savininkai neslėpė, kad vienas projekto tikslų – kovoti prieš breksitą: „Mes nenorime užsidaryti nuo Europos. Norime bendradarbiauti, nes taip gimsta nuostabūs dalykai.“

Lietuviška iliustracija šiemet pasiekė Jungtinę Karalystę ir prieš Londono knygų mugę. Vilniaus knygų mugėje metų knyga vaikams išrinkta „Laimė yra lapė“ kovą išleista prestižinėje britų leidykloje „Thames & Hudson“ kaip „The Fox on the Swing“.

Dviejų moterų rašytojos Evelinos Daciūtės ir iliustratorės Aušros Kiudulaitės kūrinys parodo, kad Lietuvoje kurta pasaka vaikams gali būti universaliai suprantama skirtingose visuomenėse. Kartu knyga apskritai atkreipė dėmesį į vaikų literatūrą – dažnai pražiūrimą literatūros žanrą. Kultūrai tampant vis vizualesne, iliustracijos reikšmė knygų pasaulyje didės. Londono knygų mugė patvirtino, kad Lietuvos startinės pozicijos joje yra stiprios.

4) Jonui Mekui laikas neegzistuoja

Visgi labiausiai jaudinantis lietuviškas Londono knygų mugės įvykis atsitiko ne „Olympia“ angare, o kino teatre. 95-erių metų jaunumo Jonas Mekas atskrido čia iš Niujorko pasivaikščioti Virginios Woolf maršrutais ir pristatyti naujausią savo knygą – interviu rinkinį „Conversations With Film-Makers“. Joje jis sudėjo savo 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio interviu su avangardinio kino pradininkais. Tai tekstai iš tų laikų, kai Mekas buvo pirmasis kino skilties autorius kultiniame JAV kultūros leidinyje „The Village Voice“.

Į viename svarbiausių Londono nepriklausomo kino teatrų „PeckhamPlex“ vykusį renginį bilietai buvo iššluoti, o vėliau – viltingai medžiojami feisbuke. Jeigu kituose Baltijos šalių renginiuose pagrindinė publika buvo baltiška, į susitikimą su Meku atkeliavo visapusiškai tarptautinė kompanija, nuo kino studentų iki meno kūrėjų ir sekėjų. Meko, žmogaus, avangardinį kiną pavertusiu pripažintu kino žanru ir įkvėpusiu Yoko Ono ir Andy Warholą filmuoti legenda Londone yra gyva.

Po to, kai žiūrovai pamatė 2000-ųjų Meko filmą „As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty“, jį kalbino Londono „Serpentine Galleries“ galerijos meno vadovas Hansas-Ulrichas Obristas. Senas bičiulis žinojo kaip Meką atskleisti geriausiai: užduodant jam atviriausius įmanomus klausimus.

„Kas yra laikas?“ Mekas pagalvojęs tarė: „Laiko nėra.“ Matant režisieriaus aktyvumą ir šarmingumą gali patikėti, kad jis atrado paslaptį gyventi už laiko ribų. Interviu metu jis išsitraukė šuns kaukę, užsidėjo ją ir pasakojo apie savo sapną – dialogą su šuniu apie tai, kas šiam – šuniui – nepatinka šiandieninėse galerijose. Ilgas pasakojimas virto kritika, anot Meko, bedvasėms dabartinėms meno galerijoms.

„Kas yra laimė?“, – toliau tardė Obristas. „Štai, esu čia kino salėje ir matau 200 draugų – nes jeigu jūs visi žiūrėjot mano filmą, tai reiškia, kad esat mano draugai. Esu laimingas čia būdamas.“ Nacių ir sovietų okupacijas Lietuvoje patyręs, būdamas 22-iejų pabėgęs Mekas šiandien atrodo radęs visišką gyvenimo ramybę. „Reikia būti kaip kameros lęšiui. Jis visada mato tai, kas dedasi dabar. Man irgi rūpi tik tai, kas dedasi dabar. Bet kad tai pasiekčiau turėjau patirti daug nervinių priepuolių. Dabar praeitis man visai neįdomi.“

Plojimais po daugelio pasisakymų palydėtas Mekas juokėsi iš dabartinio pasaulio. „Darbas… Pinigai… Ši civilizacija yra prastas pokštas.“ Tačiau jis siūlė publikai būti optimistais. „Tai praeis. Nesvarbu kiek diktatorių, kiek Trumpų ir Putinų šiandien pasaulyje yra – nesijaudinkit. Šiandien jie čia. Rytoj jų nebus.“

Nors po susitikimo bene visi dalyvavusieji stojo į eilę įsigyti „Coversations With Film-Makers“, apie knygą Mekas kalbėjo nedaug – susitikimas su juo visų pirma buvo it terapija pas išminčių.

Be to, kad išleido knygą, Mekas šiuo metu renka lėšas užbaigti „Anthology Film Archives“, Niujorke jo įkurtą kino teatrą ir avangardinio kino muziejų. „Kaip jūs niekada nepavargstat?“, – Meko paklausė Obristas. „Nes aš judu“, – atsakė. „Energijai patinka, kai ją naudoja. O naudojama energija sukuria naują energiją.“

Ši Meko mintis yra metafora visai šių metų Londono knygų mugei. Lietuvos knygų leidybai šios trys dienos davė energijos eiti plačiau už savo šalies ribų – ir įkvėpti naują energiją į Baltijos literatūros ekosistemą. Kad ir kas gi toji „Baltijos literatūra“ būtų.

Į Londono knygų mugę žurnalistas vyko Lietuvos kultūros instituto lėšomis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Venecijos bienalėje Lietuvos paviljonas virs dainuojančiu paplūdimiu

Kitąmet vyksiančioje 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje Lietuvos paviljonas keliems...

Kompozitorė, kuri kuria muziką popiežiui (5)

Kompozitorė Zita Bružaitė, paklausta apie iššūkius kuriant liturginę muziką, sako, kad jai...

Tiems, kurie gali matyti, bet nemato

Viskam nejautri, šalta XXI amžiaus žmonija, stačia galva nėrusi į virtualybę, narcisizmą ir...

Smuiko žvaigždė Vadimas Repinas: savintis meną – tai lyg savintis žmogų

Nors šiandien epitetas „žvaigždė“ vartojamas pernelyg dažnai, kai pasisuka kalba apie šią...

Evgenijaus Bozhanovo sugrįžimas bus paženklintas „Mėnesienos sonata“ (2)

L. van Beethoveno „Mėnesienos sonata“ bus paženklintas pianisto Evgenijaus Bozhanovo...

Top naujienos

Šimonytė apsisprendė dėl Prezidento rinkimų – apie abejones kalba būtuoju laiku (36)

Artėjančių prezidento rinkimų lygtyje lieka vis mažiau nežinomųjų. Bet tie nežinomieji yra...

Neįvykus koncertui pasijuto maitinama pažadais: kiek galima laukti savų pinigų?

Į DELFI kreipėsi skaitytoja Kristina, kuri neįvykus koncertui jau daugiau nei mėnesį laukia savo...

Numuštas Rusijos lėktuvas: kas tai per orlaivis ir ką jis veikė šalia Lietuvos (491)

Po to, kai Sirijos priešlėktuvinės pajėgos virš Viduržemio jūros numušė Rusijos lėktuvą...

Kokių paltų galima įsigyti Gariūnų turguje: vilioja įvairove, bet gali tekti pakloti net 400 eurų balsavimas (100)

Paltas – vienas būtiniausių šaltojo sezono atributų, tad jo paieškomis reikėtų pradėti...

Aktualu tūkstančiams: imigrantai iš ES po „Brexit“ gali prarasti visas privilegijas (32)

Jei Didžioji Britanija laisva valia sprendžia migracijos klausimus, ji neturėtų teikti...

Kaip iš lūšnyno legendinis Kauno kvartalas pamažu tampa prestižiniu: anksčiau net elektrą turėti buvo prabanga (7)

Sparčiai nyksta legendinio Žaliakalnio kvartalo, praminto „Brazilka“, autentika. Pirmosios...

Esė „Kaip nužudyti savo vyrą“ autorė įtariama nužudžiusi savo vyrą

Įtempto siužeto romanų autorė Nancy Crampton-Brophy, kai kuriems galbūt pažįstama iš tokių...

Rodo salos kaimynę aplankę lietuviai: neveltui ji tituluojamą kaip vieną gražiausių salų (3)

Viena mažiausių Dodekaneso salyno salų – Symi sala – nuo Rodo salos nutolusi apie 40-45...

Po numušto Rusijos lėktuvo tragedijos – pirmasis JAV atsakas (2)

JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo antradienį išreiškė apgailestavimą dėl Sirijoje...

Skyrybų įkarštyje naują konfliktą Martinavičiai malšino smurtaudami vienas prieš kitą – abu atsidūrė policijos komisariate (34)

Šiuo metu besiskiriantys Sigitas ir Natalija Martinavičiai išgyvena ne pačius geriausius laikus....