2014 metais sukurtas darbų ciklas buvo eksponuotas personalinėse menininkės parodose Vilniuje, Panevėžyje, Gdanske (Lenkija), o mugėje „ArtVilnius'14“ už šį darbų ciklą E. Ridikaitė meno kritikų buvo pripažinta geriausia menininke.
Į gimtinę savo kūrybą E. Ridikaitė veža pirmą kartą. Tai menininkė daro neatsitiktinai – septyniolikos darbų ciklas „Palikimas. Bobutas skaralas“ – menininkės duoklė savo gimtinei, o šį kartą skaralos papuoš muziejaus, esančio netoli buvusių bobutas namų, sienas.
Labai tikėtina, kad vietos kritikai į šiuos darbus žiūrės dar atidžiau, nei tai darė tarptautinės meno mugės vertinimo komisija. Gal kas nors ir prisimins bobutas ryšėtą kazdiena mylimiausia, vasarina ar žėminą sustraukusią nuo skalbimo meno kūriniu į Kupiškį sugrįžusią skaralą. Taip, drobėse dažų dulkėmis nugulęs palikimas jau nėra tik tam tikro regiono papročių ar to laikmečio mados refleksija. Tai – Lietuvos tapybos istorija.
1966 metais gimusi Kupiškyje, nuo 1986 metų tapytoja E. Ridikaitė gyvena ir kuria Vilniuje. Jos darbai eksponuoti daugiau nei 80 grupinių parodų, menininkė yra surengusi 11 asmeninių parodų. 1997 metais baigusi tapybą Vilniaus dailės akademijoje, ji praturtina Lietuvos meno lauką itin ambicingais sumanymais, užvaldančiais jos mintis ir laiką ne vienus metus.
Dauguma Eglės kūrinių, nutapytų nuo jos kūrybinio kelio pradžios iki dabar, sudaro ciklus: štai ciklą „Žiedų 50“ sudaro 4 kūriniai, „Dievo spalva“ – 20, „Europa“ – 4, „Palikimas. Bobutas skaralas“ – 17 kūrinių, šių metų pradžioje VDA parodų salėse pristatytą Vilniaus grindų grožį įamžinantį ciklą „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ – net 23 įspūdingų formatų kūriniai.
E. Ridikaitė tapyboje naudoja sudėtingą, išskirtinę, pačios susikurtą techniką: pridengusi drobę iš anksto paruoštais rankų darbo trafaretais, ji ne tapo, o keliais sluoksniais purškia aerozolinius dažus, kol išgauna tinkamus atspalvius ir faktūrą.
