Kodėl mažuosius verta vestis į operą? Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Pedagogikos katedros docentė, socialinių mokslų daktarė Lolita Navickienė nedvejodama teigia, kad ankstyvasis muzikinis lavinimas turi milžiniškos reikšmės būsimam žmogaus intelektui – tai pagrįsta moksliniais tyrimais.
Tuo labiau tai pasakytina apie operą, kuri iš prigimties yra sinkretiškas menas, leidžiantis vienu metu ugdyti daugelį žmogaus intelekto tipų. Edukologė pabrėžia, kad vaikai muzikos poveikiui būna ypač imlūs iki dešimties metų amžiaus.
„Girdėdamas muziką, mažylis lavina muzikinį intelektą ir formuoja intonacinį žodyną, kuris vėliau įtakos jo, kaip asmenybės, muzikinės kultūros lygį. Be to, spektaklyje vaikas regi estetiškus vaizdus, meniškas dekoracijas ir tuo pačiu ugdo savo erdvinį-koloristinį intelektą. Šokio intarpai vaikiškoje operoje lavina jo kinestetinį intelektą. O skirdamas atskirus personažus ir juos vaidinančius atlikėjus, mažylis brandina asmenybinio intelekto užuomazgas“, – vardija edukologė L. Navickienė.
Mokslininkė pabrėžia, kad operų siužetai aktyviai ugdo vaikus doriniu požiūriu, nes veikėjai jose paprastai aukojasi dėl savo artimo ir aukštų idealų. Tokio postūmio vaikai retai sulaukia savo aplinkoje, kuri iš jų tereikalauja vieno: niekur nesikišti ir nieko bloga nedaryti.
Pagaliau keliaudamas į teatrą mažylis turi progą ilgiau pabendrauti su mama ir tėčiu, o tai ypatingai svarbu: Lietuva Europoje prastai pagarsėjusi kaip šalis, kurioje tėvai savo vaikams vidutiniškai teišgali skirti po 7 bendravimo minutes per parą.
Kad ankstyvas operų klausymas neabejotinai palieka pėdsaką vaiko sąmonėje, daugelis muzikų galėtų paliudyti savo asmenine patirtimi. Štai „Penkių Merės stebuklų“ muzikos vadovui ir dirigentui Juliui Geniušui vaikystėje operų tikrai netrūko, nes jo tėtis Rimas Geniušas irgi joms diriguodavo. Tad senajame Lietuvos operos ir baleto teatre, įsikūrusiame J. Basanavičiaus gatvėje, Julius su savo broliu pianistu Petru Geniušu praleisdavo daugybę valandų.
„Jau neprisimenu, kiek kompozitoriaus Jurgio Gaižausko „Buratino“ spektaklių išklausėme – gal tris, gal keturias dešimtis, bet tikrai mokėjome šią pirmąją savo vaikystės operą atmintinai. Būdami penkerių šešerių metukų, vaidinome klapčiukus Stanislovo Moniuškos operoje „Halka“ bei negriukus George‘o Gershwino operoje „Porgis ir Besė“. Nenusiprausę tamsaus grimo, „negriukai“ parbėgdavo ir į savo namus Čiurlionio gatvėje“, – pasakoja dirigentas.
Jo duktė Marija irgi nuo šešerių metukų vaidino scenoje – Charles'io Gounod operoje „Faustas“ ji „prieš miegą“ klausydavosi, ką vaikams dainuoja Margarita. Jau tada mergaitė išmoko vieną Zybelio arijų, kurią puikiai galėtų padainuoti ir šiandien, baigusi operinio dainavimo studijas LMTA.
O štai solistė Joana Gedmintaitė, „Penkiuose Merės stebukluose“ kurianti vaikams laiko nerandančios Ponios Ben vaidmenį, pati augo toli nuo didmiesčių – Rietave, tad maža būdama nebuvo lepinama gyvais operos spektakliais, juolab – vaikams skirtais kūriniais. Bet abi savo dukteris dainininkė nuo mažens vedė į teatrus.
J. Gedmintaitė tėvams rekomenduotų vaikus supažindinti su opera būtent mažiesiems skirtuose vaidinimuose, nes per anksti nuvedus į suaugusiųjų spektaklius, jiems gali išlikti nuobodaus, netgi emociškai traumuojančio reginio įspūdis.
„Pirmasis mano vyresnėlės Dianos matytas operos vaidinimas buvo Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Scenoje vaidinau Džuljetą, ir mano penkerių metukų dukrelė, išsigandusi, kad jos mama iš tikrųjų mirė, klykdama veržėsi į sceną manęs gelbėti. Todėl kitąkart, prieš dainuodama Ruggero Leoncavallo operoje „Pajacai“, užkulisiuose iš anksto jai parodžiau, kad peilis, kuriuo Kanijo nuduria Nedą, yra tik butaforinis, į vidų sulendančiais ašmenimis“, – prisimena operos dainininkė.
Užtat jaunesnioji J. Gedmintaitės duktė ketverių metukų Aura pažintį su teatru pradėjo būtent nuo vaikiškų spektaklių.
„Jai labai patiko Jono Tamulionio opera „Bruknelė“. Kaip mama patarčiau visiems kuo dažniau su atžalomis lankytis LNOBT, nes čia galima patrauklia forma atskleisti vaikams muzikos pasaulį. Mano Diana paūgėjusi mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir, nors vėliau pasuko į tiksliuosius mokslus, su malonumu skambina fortepijonu iki šiol. Tikiuosi, ir mažoji Aura savo noru pasirinks lankyti muzikos pamokas. Jeigu vaikas nuo mažumės įpranta girdėti gerą muziką, ji jam būna reikalinga visą tolesnį gyvenimą“, – neabejoja J. Gedmintaitė.
