Tad „bohemiečiai“ pasikvietė rašytoją Gabiją Grušaitę pakalbėti apie tai, kas visgi yra ta seksualinė nuodėmė, kaip mes ją suprantame, ir kaip mes vertiname vyrus ir moteris, kurie tai nuodėmei pasiduoda?
Ar moteriai naudoti kaip įrankį savo grožį ir seksualumą, tam, kad suviliotų vyrą siekiant užsibrėžto tikslo – nuodėmė? O vyras, kuris pasinaudoja moterimi, tikėdamas, kad tą sekundę ją myli, nors buvo perspėtas, kad jis tikrai nuo to nukentės? Samsonas patenkino savo troškimus ir tuo pražudė visą tautą... Ar verta išduoti visą tautą dėl 5 minučių malonumo?
Gabija Grušaitė
Rubensas vaizduoja Dalilą kaip pusnuogę, juslingą, jausmingą, gražią moterį prabangiais rūbais, kurios glėbyje romiai ilsisi galingas vyras. Van Eikas savo versijoje Dalilą įsupa į sidabro šilką, apnuogina krūtis ir ant kelių švelniai paguldo nenugalimąjį Samsoną. Būtent šis momentas – trumpa ramybės akimirka tarp lytinio akto, patenkintos aistros ir artėjančios atomazgos, skausmo, labiausiai traukia menininkų vaizduotę. Ji turi dvejas ašmenis, kaip bet kuris peilis giliai skrodžiantis visuomenės moralinius tabu, viena vertus tai klasikinis įspėjimas visiems didvyriams (ir ne tik) – su priešo moterimi susidėjęs gero nelauk; kita vertus, tai juslinga nuodėminga seksualinė fantazija apie uždraustą ryšį. Būti suviliotam.
Neatsispirti pagundai. Fantazija apie pavojingą ir stiprią, bet labai geidžiamą moterį. Dalila yra iš biblinių laikų mus pasiekiantis sekso simbolis, visų sėkmingų Playboy zuikučių, garsių aktorių ir dainininkių pramotė, moteris, kuris supranta, kad jos seksualumas yra jėga, kuria galima naudotis, išties galinga jėga, kuriai negali atsispirti net nepalaužiami didvyriai.
Daugumoje Samsono ir Dalilos interpretacijų ji smerkiama kaip parsidavusi, išdavikė, paleistuvė. Moteris be skrupulų. Pavojinga femme fatale. Bet kuri moteris, kuri turi valią ir yra ištikima savo idealams, o ne paklūsta vyrui, peržengia visuomenės liniją, už kurios rezervuota teritorija raganoms, kekšėms ir beprotėms (na ir toms iš F raidės). Ir jei galvojame, kad viduramžiškos takoskyros liko praeityje, o aplink mus sudaužytos visos stiklinės lubos, užtenka prisiminti minią su akmenimis ir komentarais Delfi, sukilusią prieš moteris, kurios išdrįsta prabilti apie žymių vyrų seksualines manipuliacijas ir galios žaidimus. Ragana! - šnypščia visas troleibusas trumpaplaukei Vikai Ivanauskaitės „Raganoje ir Lietuje“, o ir pats romanas pasirodė visuomenei pernelyg pikantiškas (žodis pikantiškas tobulai apibrėžia 90-ųjų kepsnelius su sūriu ir ananasu, bei moralines normas). O dabar? Turime šaunią prezidentę, bet dar neperžengėme suvokimo, kad vyno taurė su vyru privačioje aplinkoje negarantuoja jam teisės į kūną. Dar ne, dar nesibaigė medžioklės, dar esame kaip visuomenė pasimetę, kur brėžti moralės ribas ir todėl Dalilos ir Samsono istorija įgauna naujus kontekstus. Ar turi teisę moteris naudoti savo seksualumą taip, kaip ji pati nori, ar tai iškart prilygsta nuodėmei?
Kodėl Dalila tokia aktuali dabar? Nes tokių veikėjų dar trūksta, moterys, nebijančios savo seksualumo jėgos yra vis demonizuojamos, ostrachuojamos ir atstumiamos. Vis dar nepripažįstami talentai tokių žvaigždžių kaip Courtney Love, nors tokį pat gyvenimo būdą demonstruojantys vyrai visuomenei atrodo just fine. O dar visos liūdnos nenaujos naujienos apie seksualinį priekabiavimą, pažeminimus ir išprievartavimus Holivude (ir arčiau mūsų daržo), bei kitose kūrybinėse, ir ne tik, industrijose. Jau daug dešimtmečių sklandantis mitas apie „prancūzišką seksualumą“ teigia, kad moteris turi būti „efortelessly chic“, kas iš principo reiškia, kad ji turi patraukliai atrodyti, nuslėpdama kiek laiko prireikė visam tam grožiui suformuoti, moteris turi transliuoti savo seksualumą, neišsiduodama, kad pati tai supranta. Nes pačios gražiausios moterys yra tos, kurios nežino, kad yra gražios. Kas taip sako? Patriarchijos spindesys ir skurdas. Ir štai – Dalila. Moteris, kuriai nusispjaut. Gaivališkai seksuali, tikrai tą žino, suvokia, supranta ir naudoja. Bloga moteris, kuriai negėda. Nenuostabu, kad tai svajonių vaidmuo.
Dalila stoja į kovą su Samsonu kaip lygi su lygiu naudodama tuos ginklus, kuriuos turi, ir tai didžiausias jos nusikaltimas – nebūti nuolankia. Nekapituliuoti. Laimėti. Jos motyvacija yra tyras kerštas žmogui besikėsinančiam į jos Tėvynę. Kerštas užkariautojui. O gal okupantui? Moraliniu atžvilgiu Dalila nėra išdavikė, nes išlieka ištikima sau. Žodžiu, jei Dalila kovotų už Lietuvą, būtų šventoji, jei už Rusiją tai... kekšė paskutinė. Istorijoje dažniau fiksuojamos pusės, o ne konflikto branduolys. Nuodėmė kaip sąvoka apibrėžia nukrypimą nuo dieviškos, universalios tvarkos. Bet, jei Dalilos dievai skelbia kitokius dėsnius nei Samsono Viešpats tai, ar ji nusidėjo? O gal nusidėjo tik Samsonas, užuot vedęs tautą į pergalę, nuėjęs pas priešo moterį?
„Visų pirma, man ši istorija yra politinė: kovos tarp tautų iki nuožmiausio galo, iki susinaikinimo, istorija, paremta skirtingu tikėjimu, tradicijomis ir požiūriu į pasaulį. Čia kovojama dėl skirtybių ir čia nėra jokios moralės, padorumo, - nėra jokių garbingos kovos normų ir yra vienintelis tikslas – laimėti ir sunaikinti kitą negarbingoje, pasalūniškoje ir net, sakyčiau, teroristinėje kovoje.“, - pasakoja režisierė Dalia Ibelhauptaitė, teigdama, jog „Samsono ir Dalilos“ istorija iš tiesų yra visiškai šiuolaikinė, pasakojanti tūkstantmečius besitęsiančių kovų tarp dviejų tautų istoriją.
Ši istorija yra šiuolaikinė dar ir tuo, kad užkabina skaudžiausią mūsų šiuolaikinio pasaulio, o ypač Europos skaudulį, tai, jog skelbdami universalias žmogaus teises ir visuotinę lygybę prieš įstatymą, kaip kad Samsonas atstovavo vienatinį Dievą ir Gėrį, visgi taikome dvigubus standartus. Kol Viduržemio jūroje tūkstančiais skęsta žmonės, visos žmogaus teisės yra vertybės tik ant popieriaus. Lyg vėliavą iškėlę žodį progresas ir technologija, garbiname savo XXI amžių, lyg tai būtų civilizacijos Olimpas, bet... kai išskleidžiame Samsono ir Dalilos istorijos branduolį, pamatome, kad vis sukamės ratais ir prabėgus tūkstantmečiams nesame labai nutolę nuo šio nuolatinio, alinančio, žūtbūtinio karo už išlikimą. Visada yra „mes“ ir „jie“. Per amžių amžius.
Samsono ir Dalilos kova yra ypatinga tuo, kad moteriai leidžiama laimėti. Ji išgauna iš Samsono paslaptį ir tas one night stand jam baigiasi tragiškai.
Suvedžiojimo ir išdavystės motyvas kartojasi daugelyje biblinių, mitinių ar tautosakos pasakojimų, tarkim Eglė Žalčių karalienė yra suviliojama žalčio, dėl jo išduoda savąjį pasaulį, kuris vėliau atkeršija, Eglė iš sielvarto kartu su vaikais virsta medžiais, o kai kuriuose pasakos variantuose vaikus pakaria ir pasikaria pati. Leitmotyvas panašus – dviejų pradų, vyriškojo ir moteriškojo susidūrimas, kurio dažniausiai pasitaikantis naratyvo sprendimas santuoka t.y. moteris palieka savo pasaulį ir nuteka į vyro pusę.
Stebuklinėse pasakose, kurios plačiai pasklidusios šiuolaikiniame gyvenime filmų, operų, baletų ar animacijos formatais, moters pasaulis arba nykus ir nuobodus (Pelenė; Gražuolė ir Pabaisa) arba klastingas ir užburtas (Miegančioji Gražuolė), iš kurio didvyris ją išvaduoja, o jei garbė išvaduoti visgi tenka moteriai, kaip kad Gražuolė atkeri Pabaisą, ji vis tiek įsikuria jo pilyje. Dalila tuo ir žavi, kad jai iš Samsono nieko nereikia, ji nenori tradiciškai moteriškų „karo grobių“: šeimos, vaikų, laimingo gyvenimo ever after. Užtenka tiesiog laimėti. Be sielvarto, be atgailos. Be skrupulų. Ji yra pilnavertė asmenybė be vyro, kaip pratęsimo. Nėra žmona, dukra ar sesuo.
O Samsonas? Saint-Saëns opera užuot pasakojusi apie Samsono žygdarbius, kurie jį išgarsino, susikoncentruoja ties pražūtingu nuodėmės ir nuopuolio momentu. Jį įspėjo, kad neatsilieptų į Dalilos kvietimą, jam sakė, kad bus blogai, bet Samsonas neklausė ir dėl gero pasidulkinimo į pražūtį nusitempė visą tautą. Po to, aišku, gailėjosi, bet buvo per vėlu. Apakęs, sukaustytas ir pavergtas jis meldžiasi Dievui ir prašo grąžinti jėgas paskutiniam kartui, atsirėmęs į šventyklos kolonas jas nugriauna, kartu pražudydamas ir visus filistiniečius. Savižudis teroristas ar didvyris?
Vėlesnės krikščioniškos interpretacijos prilygina Samsoną Jėzui – panaši jų gyvenimo istorija, stiprybė. Tiek vienas, tiek kitas buvo išduotas ir pavergtas, o Dalila – Šėtono įrankis, Judo moteriškoji versija. Ar būtų Samsonas toks garbinamas didvyris, jei jo Dievo vardas būtų Alachas? Kaip vertintume džihadisto giesmę, siūlančią Dievui savo gyvybę nuodėmės atpirkimui? Ką manome apie visus tuos didvyrius, sunkvežimiais skrodžiančius minias Kalėdinėse mugėse, visą konflikto ašį brėždami kaip „mes“ ir „jie“. Nes „mes“ taip nedarome. „Mes“ ne tokie. Tik barbarai žudo švenčiančias nekaltų žmonių minias (O Samsonas barbaras ar beveik Jėzus?). Bet gal „mes“ esame tiesiog fikcija, ir niekuo nesiskiriame nuo praėjusių kartų, vis dar kariaujame žiaurų, nuožmų karą, kur viskas pateisinama. Bet nenorime to pripažinti.
Samsono ir Dalilos istorija rekonstruoja šiandieną, suteikdama menamą nuotolį – žiūrime lyg ir į biblinę istoriją, bet kartu, labai giliai ir jautriai, patys į save.
