Berlyno kino festivalyje visada atsiranda intriga. Ir ne todėl, kad visus labai jaudina „Auksinio lokio“ likimas: pernai jį įteikė režisieriui Gianfranco Rossi už dokumentinį filmą apie pabėgėlius „Liepsnojanti jūrą“, bet niekas iš esmės kino pasaulyje dėl to nepasikeitė. Tačiau čia, pirmame tikrai dideliame metų kino forume – ir kino mugėje! – prodiuseriai ir režisieriai gali atrasti ir nužymėti naująsias tendencijas. Būtent todėl Berlinalė įdomesnė už artėjančius „Oskarus“: niekada nežinai ko tikėtis.
Štai ir dabar tarp besivaržančių filmų sudėtinga vienareikšmiškai įvardyti favoritus. Viena vertus, kaip ir dera vienam seniausių Europos kino festivalių, konkurso branduolį sudaro virtinė gyvų klasikų.
Antai po ilgos kūrybinės pertraukos į kino ekranus Berlyne sugrįš suomis A. Kaurismakis su filmu „Kita vilties pusė“ („The Other Side of Hope“) – istorija apie pabėgėlį iš Sirijos ir keliaujantį prekeivį, kuriuos suveda likimas. Vargu ar režisieriui pavyks pasiekti savo klasikinių kūrinių aukštumas, tačiau žmonės, nelaukiantys naujo A. Kaurismakio filmo, neturi širdies.
Šalia žymaus suomio – nemažiau iškili lenkų režisierė A. Holland su žanrų rėmus ignoruojančiu feministiniu ekotrileriu „Pėdsakas“ („Spoor“). Į pensiją išėjusi inžinierė gyvena atokiame kalnų kaimelyje. Vieną dieną dingsta jos šunys. Vėliau ji randa savo kaimyno lavoną, šalia jo – elnių pėdsakai. Panašiomis aplinkybėmis dingsta ir daugiau kaimelio vyrų. Visi jie – medžiotojai. Panašu, kad kitaip nei filmo pagrindinės herojės, A. Holland į pensiją dar nesirengia.
Gyvūnų ir žmonių priešprieša išnaudojama ir naujajame vengrės Ildikó Enyedi filme „Apie kūną ir dvasią“ („On Body and Soul“). Jo veiksmas vyksta skerdykloje, kurioje dirbantys Marija ir Endre atranda juos siejantį ypatingą dvasinį ryšį: jie net sapnuoja tuos pačius sapnus ir mėgina paversti juos tikrove. Ši jautri ir įspūdingai kinematografiška istorija apie jausmų ir kūniško geismo atradimą turėtų pasirodyti dar ne viename festivalyje.
Dėmesio sulauks puikių aktorių ansambliu viliojantis britės Sally Potter „Vakarėlis“, žadantis kamerinę komediją, subtiliai virstančią tragedija. Nustebinti gali ir senokai nestebinusio Naujosios vokiečių bangos vėliavnešio Volkerio Schlöndorffo „Grįžimas į Montauką“ („Return to Montauk“).
Matant tokį sąrašą, galima būtų priekaištauti, kad didieji festivaliai visada stato ant tų pačių žirgų. Tačiau ar tokios pretenzijos tikrai pagrįstos? Garsūs vardai reikalingi žurnalistams ir minioms pritraukti: vien tik į „Traukinių žymėjimo“ antrą dalį („T2 Trainspotting“) susirinks tūkstančiai svečių.
Nieko nuostabaus, juk čia būtų tas pat, jei Quentinas Tarantino nufilmuotų „Bulvarinio skaitalo“ tęsinį. Tačiau šių metų žiuri pirmininkas, pernai su trenksmu į festivalinį kiną grįžęs olandas Paulas Verhoevenas yra nenuspėjamas, ir apdovanojimus gali gauti tie, kurie dabar atrodo autsaideriai.
Tarp jų – sąlyginai jaunų kūrėjų filmų – tikrai yra galinčių pasižymėti: ir čiliečio Sebastiano Lelio istorija apie naktinio klubo dainininkę trans-moterį Mariną „Fantastinė moteris“ („A Fantastic Woman“), ir 2013-ųjų Berlinalės nugalėtojo Călino Petero Netzerio „Ana, mano meilė“ („Ana, mon amour“), ir net kino Liu Jiano animacinė juodoji komedija „Geros dienos“ („Have a Nice Day“). O ką jau kalbėti apie debiutais mirgančias „Panoramos“ ir „Forumo“ programas.
Pernai festivalio leitmotyvu akivaizdžiai tapo Europos saulėlydžio nuotaikos su migrantų problematika priešakyje: iš čia – ne tik speciali programa „Atsivesk pabėgėlį į kiną“, bet ir filmo-nugalėtojo pagrindinis konfliktas. Šiemet nuotaikos atrodo viltingos: politinės tikrovės melancholijai priešpriešą brėžia retrospektyvos programa, kiek paradoksaliai skirta ateičiai – fantastiniams filmams. Belieka tikėtis, kad būtent šis vektorius dominuos ir naujajame kine.
