Dizainerės Mažvydės Kokanauskienės sukurtame „Sengirės“ plakate dėmesį sukausto didinga kurtinio fotografija. Atidžiau įsižiūrėjus jo akyse matomas ir žmogaus atvaizdas. Filmo kūrėjai teigia, kad žmogaus linija dokumentiniame filme apie senuosius Lietuvos miškus jiems atrodė neišvengiama.
„Šiame filme tik labai mažą dalį yra rodomas žmogus. Iš pirmo žvilgsnio viską valdo miškas, tačiau „Sengirė“ yra apie žmones. Juk ją ir kūriau žmonėms, tad iš dalies žmogus filme atsirado natūraliai. Bent jau man taip atrodo“, – aiškina filmo režisierius M. Survila.
Pagrindiniu plakato herojumi kurtinys pasirinktas dėl to, kad tai vienas iš „personažų“, kuriuos M. Survila norėjo užfiksuoti tik pradėjęs galvoti apie filmo idėją. „Sengirėje“ žiūrovai išvys ir unikalius ir aistringus kurtinių tuoktuvių ritualus. Kurtiniai, kaip ir daugelis sengirių gyventojų, bijo žmogaus, todėl užfiksuoti jų veiklas buvo įmanoma tik režisieriui tampant visiškai nematomu.
„Ateidavau į tuoktavietes anksčiau nei patys kurtiniai, slėpdavausi prieš mėnesį pastatytoje palapinėje ir tiesiog kantriai laukdavau. Svarbiausia buvo nejudėti, nes bet koks garsas miško tyloje nuskambėdavo daug garsiau ir galėdavo išgąsdinti kurtinius. Nejudėdamas išgulėdavau iki 13 valandų, po to reikėdavo kuo tyliau pabandyti apsiversti“, – filmavimo ypatumus pasakoja režisierius.
Daugiau detalių apie kurtinių vestuvinius ritualus bei jų filmavimus galite sužinoti oficialioje filmo „Sengirė“ svetainėje: http://sengire.lt/2018-02_kronikos-kurtiniai
Intensyviausiai kurtinių tuoktuvių ritualai vyksta dvi savaites, tad užfiksuoti tiems vaizdams, kuriuos žiūrovai pamatys „Sengirėje“, prireikė ne vienų metų filmavimų.
Filmui „Sengirė“ kovo 29 dieną bus suteikta garbė uždaryti „Kino pavasario“ festivalį. O nuo kovo 30-osios filmas bus pradėtas rodyti daugelyje Lietuvos kino teatrų.
Trumpai apie filmą „Sengirė“:
Sengirė yra vieta, kurioje ne tik ištirpsta laiko ribos, bet ir viskas, kas egzistuoja, stiebiasi į amžinybę. Šis filmas nufilmuotas paskutiniuose išlikusiuose senosios girios plotuose Lietuvoje. Poetiškas, ne tipiškas filmas apie gamtą kviečia žiūrovus į begalinę kelionę. Pradedant nuo miško brūzgynų iki vilkų urvų, kylant aukštyn į juodųjų gandrų lizdus ir neriant gilyn į povandeninius miškus, ir sugrįžtant į miško pakraštį, kur gyvena žmogus. Nėra jokio užkadrinio balso, tik beveik apčiuopiami, stiprūs girios ir jos gyventojų garsai bei kamera užfiksuotos magiškos akimirkos.
Filmo pasaulinė premjera įvyko didžiausiame ir viename prestižiškiausių Pasaulio dokumentinių filmų festivalyje – IDFA.
