Čia jis sukūrė jau šešių Vilnius City Operos spektaklių scenografiją, tarp jų – ir spalio 12-15 d. į Kongresų rūmus grįžtančio Ch. Gounod „Fausto“. Šį kartą su D. Birdu, kurio išradinga scenografija stebina „bohemiečių“ spektakliuose, bendraujame, jam ruošiantis naujos operos premjerai „LA Operoje“ Los Andžele. „Perlų žvejai“ - bendras Metropolitan ir English National Opera projektas bus diriguojamas paties Placido Domingo.
Na, o mes kalbamės apie dešimtmečio bendradarbiavimą su „bohemiečiais“, įspūdžius Lietuvoje, projektą su žymiąja Kate Bush, scenografijos idėjas bei tai, kaip pasisemti įkvėpimo kasdienybėje.
– Ar prisimenate savo reakciją, pirmąkart pamačius Kongresų rūmų salę ir supratus, kad čia reikės kurti operą?
– Žinoma. Šios dienos niekada nepamiršiu, nors tai buvo prieš dešimt metų (juokiasi). Buvau šokiruotas ir visiškai apstulbęs! Buvo saulėta diena ir Kongresų rūmų scena atrodė dar šviesesnė, o aš buvau visiškai sutrikęs, mąstydamas, kaip galėsiu čia sukurti paslaptingą teatro pasaulį.
Juk teatro scena paprastai būna juoda, tamsi, su daugybe teatrinių mechanizmų, kad būtų galima viską paslėpti. O čia nėra nieko: jokios technikos, jokių užkulisių, tik šviesios sienos ir grindys. Vis dėl to manau, jog problematiškos vietos veda į įdomius sprendimus. Dabar jau tikiu, kad vienais ar kitais būdais teatro stebuklą įmanoma sukurti beveik visur. Be jokios abejonės, ir Kongresų rūmuose (juokiasi). Pati erdvė pažėrė netikėtų siurprizų. Kaskart stengiuosi Vilniaus žiūrovams sukurti kažką naujo.
– „Faustas“ – stambaus masto, masinė opera, vienu metu scenoje būna net apie 80 atlikėjų. Ar sunkiau kurti scenografiją tokios didelės apimties kūriniams?
– Ne, man tai be galo įdomu. Sakyčiau, niekas nepapuošia scenos geriau, nei didelis skaičius nuostabiai aprengtų žmonių. O Jonas Morrellis „Faustui“ sukūrė išties nuostabius kostiumus. Tikrai labai malonu, kai galima „žaisti“ dideliu masteliu. Džiugu tai, kad Kongresų rūmų scena yra labai plati, nes kartais operos teatruose, esant 80 atlikėjų, kažkaip sukamės, kad jie visi matytųsi, vienus pakeliam, kitus nuleidžiam, konstruojam laiptelius, tai čia bent jau galima visus gražiai išskleisti per be galo plačią sceną. Visur yra pliusų ir minusų (šypsosi).
– Kaip atrodo jūsų darbo procesas?
– Pirmiausia greit papaišau labai baisius eskizus ir galvoju schemas, kokios erdvės reikalingos vienai ir kitai scenai, kokios atrodytų patraukliausiai. Po to pasidarau visų scenų sąrašą ir galvoju apie jų apimtis bei kaip jos galėtų kontrastuoti. Tuomet greitai sėdu prie kompiuterio ir paišau kompiuterinius eskizus, kaip vienos formos sąveikaus su kitomis, kaip jos fiziškai judės viena kitoje ir aplinkui, kad gražiai sukurtų visas spektakliui reikalingas erdves. Tuomet jau gaminu 1:50 mastelio modelį – miniatiūrinį realų scenografijos variantą, vėliau jį išdirbu ir detalų 1:25 mastelio modelį perduodu gamintojams.
– Kas jums įdomiausia, kuriant scenografiją? Ar labiau mėgstate tiksliai atvaizduoti konkretų laikotarpį, ar įgyvendinti konceptualias idėjas?
– Įdomiausias dalykas man yra žiūrovo ir atlikėjo susidūrimas su pačiu spektakliu. Mane domina, kaip perkelti žiūrovą į pasakojimo erdvę, jį įtikinti. Kai kurie kūriniai gali reikalauti realistiškesnio požiūrio, kiti – konceptualaus, bet aš neturiu jokio išankstinio nusistatymo. Svarbu, kad scenografija neleistų žiūrovui užmigti, jį jaudintų, kad jis įsitrauktų ir matytų, kad čia yra kažkas įdomaus. Abu keliai, tiek realistinis, tiek konceptualusis, yra nuostabūs.
– Kokių savybių reikia scenografui?
– Ko gero, jausti erdvę. Taip pat – begalinės kantrybės kuriant tuos mažo formato detalius scenografijos modeliukus, sugebėti bendrauti su daugybe skirtingų žmonių ir kažkaip galėti žongliruoti daugybe skirtingų dalykų savo galvoje vienu metu. Bet, ko gero, svarbiausias dalykas – tai noras savo idėjas paversti realybe.
– Kokia yra sunkiausia jūsų darbo dalis?
– Terminai. Tas siaubingas greitis, kuriuo kartais tenka dirbti, kad spėtum viską padaryti. Bet, apskritai, tai toks puikus darbas! Niekaip negalėčiau pasakyti, kad kuri nors jo dalis man nėra maloni. Kartais norėtųsi viską daryti lėčiau, bet ne visada pavyksta (juokiasi).
– Esate sukūręs scenografiją virš 100 spektaklių – operų, dramos, baletų visame pasaulyje. Koks projektas jums sukėlė daugiausiai iššūkių?
– Kate Bush roko koncertų koncertinis turas. Prieš porą metų sukūriau jam scenografiją. Tai buvo vienas didelis iššūkis. Pirmiausia dėl to, jog Kate Bush – tokia nuostabi ir dinamiška figūra. Ji tiesiog nuostabi kūrėja be jokios patirties darant tokio tipo šou, ar noro daryti ką nors taip, kaip jau kada nors darė kiti. Taigi, pusantrų metų mes tiesiog beveik išradinėjome teatrą nuo pamatinių jo principų. Iš vienos pusės, tai buvo labai įdomu, iš kitos pusės – sunku, nes šiaip teatre gali pasakyti, kad šią situaciją mes paprastai sprendžiame vienaip ar kitaip, o čia reikėjo pamiršti visus įsitikinimus. Bet, žinoma, visa tai buvo nuostabu, nes kuo labiau kvestionuoji savo praktiką, tuo rečiau įkrenti į eilinius, tradicinius sprendimus. Tai buvo labai įdomus iššūkis.
– Iš ko semiatės įkvėpimo?
– O, koks sunkus klausimas… Tiesiog žiūriu aplinkui ir kartais tai, ką pamatau, išsisaugau savo galvoje (šypsosi). Galbūt skamba keistai, bet mano įkvėpimas tai – begaliniai, begaliniai vaizdai. Kartais įkvėpimu tampa nuostabi architektūros detalė, gražus interjeras. Bet labiausiai mane jaudina žmogaus gerumas ir aistra kūrybai, kad ir kaip jis begyventų.
Pavyzdžiui net vargingiausiai gyvenančiam namely, žmonės taip pasistengė suderinti užuolaidas, pasodinti gėles ar panašiai. Manau, kad kaip žmonės, mes turime prigimtinę aistrą kūrybai, visa ko gražinimui ir tobulinimui. Žinote, aš tiesiog dievinu įvairiausius objektus. Ir tai, kaip jie su manim kalba, ką jie nori pasakyti.
– Kada suprantate, kad jūsų scenografija pavykusi?
– Kai matau žiūrovų reakcijas iš salės galo. Premjeros vakarą spektaklį visada žiūriu iš pačios paskutinės teatro eilės. Jei sėdėčiau priekyje, nematyčiau žmonių emocijų. Taigi tai yra momentas, kai matau scenografiją su žmonėmis, joje vaidinančiais, ir žmonėmis, į ją žiūrinčiais. Visada jaudinuosi premjeros vakarą.
– Šiemet „bohemiečiai“ atšventė veiklos dešimtmetį. Jūs buvote kartu nuo pat pradžių. Kokius per šiuos 10 metų matote pokyčius?
– Šiandien važiavau taksi ir vairuotojas manęs paklausė, ką gi aš veikiu Vilniuje. Aš sakau, dirbu operoje, rodysim „Faustą“. Ir jis sako… „o, aš mačiau viską, ką Dalia yra sukūrusi čia, aš tiesiog dievinu tai, ką ji daro, nes tai nėra tik menas vardan meno“. Tai buvo jo žodžiai. Argi ne nuostabu? Pradžioje jautėmės kaip pabėgėliai, ropinėjantys ant kelių su savo scenografijomis ir idėjomis keistame pastate kitoje Operos ir baleto teatro gatvės pusėje, o šiandien tai – kolektyvas, turintis aiškų identitetą, tikrai aukštą kokybės lygį ir darbus, kurie nėra tik pastatymai dėl pastatymų. Tai – visa idėja kurti meną šioje visuomenėje, - tokį reikiamą šiai visuomenei.
Ch. Gounod opera ,,Faustas” spalio 12 – 15 d. grįžta į Vilniaus Kongresų rūmus. Dirigentas – Gintaras Rinkevičius, režisierė - Dalia Ibelhauptaitė, kostiumai - Jonas Morrellis (D. Britanija), scenografija – Dickas Birdas (D. Britanija), šviesų dailininkas – Peteris Mumfordas (D. Britanija). Groja Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.
