Privedė trupę prie ribos
„Faustas“ VCO kolektyvui yra ypatingas, labai svarbus, net kertinis pastatymas, emociškai prilygstantis pirmajai „Bohemai“. 10 metų teatrinio kolektyvo intensyviame gyvavime yra daug, todėl norėjosi tą pirmąjį dešimtmetį atšvęsti su tokiu kūriniu, kuris taptų didžiausiu iššūkiu ir atvestų kolektyvą prie visapusiškos ribos: galimybių, emocinių ir materialinių resursų... Kitaip tariant, būtų išbandymu, taptų aukščiausia profesionalumo kartele tiek mūsų solistams, tiek ir kūrybiniam kolektyvui.
Maža to – opera su baletu! Kas galėjo pagalvoti kad Kongresų rūmų scenoje įmanoma sutalpinti baletą? Pasirodo, kai labai nori – viskas įmanoma...“, – pasakoja D. Ibelhauptaitė, dažnai mėgstanti išbandyti ne tik naujoves, netikėtus sprendimus, bet ir negailinti tam nei jėgų, nei išteklių. O juk pastarieji operos mene – itin svarbūs. Ne veltui ilgą laiką būtent ši meno šaka atspindėdavo valstybės turtus, – juk čia susijungia visi menai: muzika, teatras, dailė, scenografija, kostiumo dizainas, šviesos, choreografija... Kaip sako pati VCO meno vadovė, „čia už kiekvieno scenoje matomo žmogaus yra dar bent 2, kurių jūs nematote, bet kurie įgalina visą sceninį vyksmą“. Ir būtent „Fausto“ skaičiai čia yra įspūdingi!
200 kostiumų ir 30 sekundžių persirengimui
„Faustas“ yra brangiausias VCO pastatymas, kurio niekada nebūtumėme įgyvendinę be ilgame
ių, nuostabią, dosnią širdį ir tikrą meno mecenatystės supratimą turinčių rėmėjų ir be didžiulio Lietuvos žiūrovų palaikymo. Šio pastatymo kūrime ir gamyboje dalyvavo virš 300 žmonių.
Vien britų scenografo Dick Bird sudėtinga dekoracija keičiasi 6 kartus. Ir tai vyksta scenoje, kuri neturi jokių techninių galimybių, o tą daro net 8 scenos darbuotojų komanda ir du spektaklio vedėjos asistentai, kurie dar ir nematomai darbuojasi neegzistuojančiuose Kongresu rūmų užkulisiuose. Scenose yra tūkstančiai smulkiausių rekvizito detalių, ir visos jos kiekviename spektaklyje yra atkuriamos taip tiksliai, kaip tapytame paveiksle“, – neregimus operos užkulisius praveria režisierė.
Tačiau tai – dar ne viskas! Kiekviename „Fausto“ spektaklyje dalyvauja 12 tarptautinės klasės solistų, kurių dauguma specialiai skrenda į Lietuvą būtent šiems spektakliams, taip pat – 58 choro artistai iš Kauno Valstybinio choro ir VCO ansamblio, net 12 baleto artistų... Ir visi jie turi net ne po vieną kostiumą, kurio autorius – geriausiu Britanijos teatro dizaineriu pripažintas Jonas Morrellis!
Tad beveik 200 kostiumų scenoje ir už jos keičiasi stebuklingu greičiu, o visus įvaizdžių pasikeitimus įgyvendinti skuba daugybė grimo meistrų ir kostiumininkių. Ir net ne todėl, kad atlikėjai čia elgiasi „žvaigždiškai“, – tiesiog daugelis kostiumų yra tokios sudėtingos konstrukcijos, kad ir lėčiausiu greičiu pats vienas jo neužsidėsi... O ką jau kalbėti apie momentus, kuomet pilnam kostiumo pakeitimui yra skirtos tik 30 sekundžių?
Derėtų nepamiršti ir ryškiausios, tačiau dažnai neįvertinamos šviesų komandos, kuri turi sekundžių tikslumu idealiai išpildyti vieno geriausių pasaulyje teatro šviesų dailininko Peterio Mumfordo kurtą šviesų partitūrą, sudarytą iš poros šimtų skirtingų pozicijų. Na, ir žinoma, net 70-ies atlikėjų Lietuvos Valstybinis simfoninis orkestras, kurio muzikavimas ir aukšto profesionalumo darbas sudėtingose Kongresų rūmų „buitinėse“ sąlygose jau yra tapęs visų VCO pastatymų ašimi.
Opera Lietuvoje prieinama kelis kartus pigiau
Opera nuo dramos teatro skiriasi tuo, kad kažkam scenoje nepavykus, atsitikus netikėtai kliūčiai, dramoje visuomet galima improvizuoti, nes nėra laiko limito, išreikšto muzika. Operoje viskas turi veikti šveicariško laikrodžio tikslumu, – prieš kelis šimtmečius parašyta kompozitoriaus muzika turi savo ritmą ir išsidėstymą laike, kurio niekas nebepakeis. „Todėl man operos spektakliai prilygsta lėktuvo skrydžiui per Atlantą. Durims užsidarius, spektaklis prasideda ir bandyti atidaryti langą, duris ar kaišioti kojas nėra patartina“, – juokiasi D. Ibelhauptaitė.
Daugybė operos žanro dėmenų, specifiniai reikalavimai ir tradicijos, apie ką kalbėti galima būtų dar ilgai, sudaro visumą, kuri ir paverčia ją brangiausiu pasaulyje menu. Ir vis dėlto kai kas šiame „klasikos“ vardo neatsikratančiame pasaulyje, keičiasi.
Per paskutiniuosius 20-30 metų, ilgai besididžiavusi savo prabanga, opera ėmė suktis į platesnį žiūrovų ratą. Ilgą laiką didžiulės pastatymų sąnaudos ir kainos automatiškai versdavo operą tik turtingųjų privilegija, – spektakliai turėjo atsipirkti, tad bilietai būdavo itin brangūs. Šiandien, tiek išmaniųjų technologijų, tiek patogesnio susisiekimo (galimybė atlikėjams laisvai keliauti) dėka, opera gali ir siekia priartėti prie savosios publikos. Kiekvieno, net ir paties žymiausio operos teatro svajonė yra nebūti elitiniu, juk ir Londono Covent Gardenas, ir Niujorko Metropolitenas savo operas imasi net transliuoti kino teatruose, pagrindinėse miestų aikštėse, taip pat organizuoja gatvės pasirodymus, edukacinius projektus ir t.t., bandant sukurti kuo daugiau pigesnės, lengviau prieinamos kainos bilietų. Visgi Vakarų Europoje ir šiandien bilietai į operą kainuoja bene 5 kartus daugiau, nei Lietuvoje.
Kiekvieno spektaklio brangiausi dėmenys – neįkainojami solistai
Dar daug operos detalių liko neaptarta, nes tai užimtų begales laiko... Tačiau visi prodiuseriai ir vadybininkai palinksėtų galvomis, jog ne ką mažiau resursų atsieina ir tobulos solistų sudėties parengimas, ypatingai dirbant su tarptautiniais vardais. Taip darbas vyksta ir VCO kolektyve prieš „Fausto“ spektaklius. Čia nenutrūkstamai diskutuojama apie persipinančius tvarkaraščius, sprendžiami aukštosios matematikos uždavinių verti rebusai, kuriuose dalyvauja savo darbovietes nuo Vilniaus iki Niujorko Metropoliteno operos žymintys solistai. Jų skrydžiai, apgyvendinimas, repeticijos ir patys pasirodymai scenoje kainuoja nemažai, tačiau visuomet suteikia tik aukščiausius rezultatus. Be to, VCO trupė visuomet pirmenybę taiko dovanai, galimybei kurti kartu ir kas kartą visiems susirinkti lyg į šeimos susitikimą.
„Labai didžiuojamės, kad scenoje galime turėti tokius solistus, kaip Edgaras Montvidas, Almas Švilpa, Laimonas Pautienius, kurie dirba ir gyvena užsienyje, o kartu su jais: Ieva Prudnikovaitę, Tadą Girininką, Sankt Peterburgo Marijos teatro solistę Ekateriną Goncharovą ir jau trečią kartą grįžtantį Faustą – Diego Silvą – jauną tenorą, jau debiutavusį Metropolitene. Džiugu bus išvysti ir nepakartojamą Vidą Miknevičiūtę, atvyksiančią vieninteliam vakarui, – paskutinį kartą su ja matėmės Onegino spektakliuose, kur ji nepriekaištingai atliko Tatjanos rolę, o visai neseniai sėkmingai pasirodė kaip Margarita Rygos operoje“, – kaip visuomet pasididžiavimo būriu puikių atlikėjų neslėpė D. Ibelhauptaitė.
