Kaip tvirtina pati atlikėja, įrašyti albumui reikia daugiau nei 5 minučių. Kūrinių interpretaciją prieš įrašą būtina savyje „auginti“ ilgą laiką.
Repertuaras – įvairaus skonio klausytojui
Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Schumannų šeimos muzika – pianistės ir kompozitorės Claros Schumann „Variacijos Roberto Schumanno tema“ bei mėgstamo pianistės kompozitoriaus Roberto Schumanno „Davidsbiundlerių šokiai“ op.6, kuriuose panaudota Claros Schumann mazurkos tema.
Antroje dalyje skambėjo ispanų kompozitoriaus Manuelio de Fallos „Fantasia Baetica”, Sergejaus Prokofjevo Keturios pjesės op.12 bei Sonata Nr.3. Kalbėdama apie repertuarą E. Puzaitė džiaugėsi: „Manau, kad šis koncertas buvo įvairių skonių klausytojui. Kiek teko po koncerto kalbėti su apsilankiusiais jame, žmonėms patiko skirtingi koncerte atlikti kūriniai. Besirinkdama programą visuomet atlieku tai, kas man patinka, stengiuosi, jog atliekama muzika būtų suprantama klausytojams”.
Koncerte apsilankė ir ambasadorius
Beveik pilnoje Wigmore salėje netilo aplodismentai. Žiūrovai kelis kartus kvietė atlikėją groti “bisui”. Pasigėrėti pianistės muzika atvyko ir Lietuvos Respublikos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje Vygaudas Ušackas, kuris įteikė jaunajai atlikėjai gėlių. Po koncerto visi norintys galėjo pabendrauti su pačia Evelina ir gauti jos autografą. Paprašyta įvertinti pasirodymą, atlikėja išliko kukli: „Labai sunku pasakyti, tai turėtų nuspręsti publika. Aš jaučiuosi gerai, nors esu iš tų žmonių, kurie savo darbu iki galo niekada patenkinti nebūna – visuomet randu priekaištų sau . Buvo geras pasirodymas, esu tikra, kad ateityje bus dar geresnių“.
Kitą dieną po koncerto Evelina Puzaitė sutiko pasikalbėti su laikraščiu „Lietuva UK“.
- Kaip vertinti pianisto gerą ir blogą pasirodymą? Nepakanka to, kad kūrinys buvo sugrotas be klaidų?
- Svarbiausia priversti žmones klausyti. Jeigu atlikėjas groja, o klausytojas galvoja apie tai, kada gi tas koncertas baigsis, vadinasi, atlikėjas neprivertė žmogaus klausytis, savo grojimu nepaaiškino muzikos, nemokėjo išreikšti muzikinės kalbos arba ta kalba buvo pernelyg sudėtinga klausytojui. Svarbu, kad atlikėjas grotų įdomiai, techniškai tiksliai bei spalvingai. Jeigu atlikėjas tik tiksliai sugros visas natas, dar nereiškia, jog pasirodymas bus geras. Viskas priklauso nuo to, ką po koncerto išsineša klausytojas savo širdyje.
- Ar nėra paprasčiau žengti lengvesniu keliu – pasirinkti visiem gerai žinomą repertuarą, pvz. Beethoveno “Elizai”, “Mėnesienos sonatą”, Ravelio “Bolero”, Mozarto “Turkų maršą”? Tuomet klausytojas ne tik klausys, bet dar ir pritariamai plos?
- Juk yra tiek daug gražaus repertuaro! Jei visi atliktų vien tik tai, kas yra populiaru – mes iki šiol nebūtume girdėję Ravelio, Čiurlionio, Bartoko ir begalės kitų nuostabių kompozitorių muzikos. Be abejo, gerai žinomos pjesės pritrauks nemažai klausytojų, tačiau nereikia pamiršti, jog dauguma jų taip pat turi daugybę „Mėnesienos sonatos“ įrašų, kurių su malonumu pasiklausytų namuose.
- Kokia yra Jūsų diena prieš koncertą?
- Prieš koncertą man svarbiausia gerai pailsėti. Mėgstu koncerto dieną pabūti gamtoje, nueiti į parką, pasėdėti prie upės, tą dieną paversti išskirtine.
- Kas gali išmušti iš vėžių koncerto metu?
- Koncertuose nelabai pastebiu, jeigu kas nors kosti, čiaudi ar vaikšto, tačiau jeigu koncerto metu kas nors užliptų ant scenos, mojuotų rankomis, kviestų vardu ir sakytų: “Sustok”, ko gero, sustočiau (juokiasi).
- Aktyviai koncertuojate jau dvidešimt metų, kodėl pirmoji kompaktinė plokštelė pasirodė tik pernai?
- Mano pirmas albumas pasirodė tik baigus Čiurlionio menų gimnaziją 2001 m., tačiau jį buvo galima įsigyti tik Lietuvoje. O “Moments Musicaux” - pirmasis tarptautinis albumas, kurį galima įsigyti Prancūzijoje, Belgijoje, Japonijoje, JAV, D. Britanijoje (HMV parduotuvėse – V.K. pastaba).
- Kaip fortepijonas tapo Jūsų instrumentu?
- Fortepijonas visada buvo mano namuose ir niekada net nekilo minties rinktis kito kelio. Mano mama (Irena Puzienė - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorė – V. K. pastaba) pamatė, jog man tas instrumentas patinka ir nuvedė pas gerą mokytoją.
- Kuris iš mokytojų padarė didžiausią įtaką?
- Turėjau tris mokytojus: Jūratę Karosaitę, Petrą Geniušą ir Joan Havill. Visi trys labai padėjo, todėl nenorėčiau išskirti nė vieno iš jų, nes visi trys man vienodai svarbūs.
- Niekada nesigailėjote, jog pasirinkote šį kelią?
- Buvo akimirkų, kai galvojau, jog nenoriu muzikuoti. Vaikystėje būdavo liūdna, kai visi draugai žaidžia kieme, kapstosi smėlio dėžėje, o aš turiu groti po 5 valandas per dieną. Todėl nusprendžiau, jog reikia mesti grojimą fortepijonu, tačiau pabuvau porą dienų negrojusi ir supratau, jog be to negaliu (juokiasi)
- Kokie Jūsų tikslai muzikoje?
- Kuo daugiau koncertuoti ir ne vien tik Europoje. Taip pat norėčiau atidaryti savo muzikos mokyklą.
- Kada pianistas gali pasakyti, jog jis jau moka groti?
- Daug pianistų gali pasakyti, kad jie moka groti, tačiau svarbiausia, kokius kriterijus ir tikslus sau iškeli.
- Evelina Puzaitė jau moka groti?
- (juokiasi) Žiūrint ką. Mano visi mokiniai sako, kad jie moka groti, tad žvelgiant iš šios pusės, lyg ir moku. Jeigu kalbėtumėme apie fizinį veiksmą, pavyzdžiui, sugroti gamą, kūrinį, tai be abejo, kad taip, bet jeigu kalbama apie tobulą instrumento valdymą, tuomet, aišku, tobulėti visuomet yra kur.
- Gal pamenate koks buvo pirmas Jūsų kūrinys, kurį išmokote skambinti pianinu?
- Tai buvo mano kūryba, improvizacija.
- Dainininkai kartais pamiršta žodžius. Jums nepasitaikė pamiršti natų?
- Būna visko, tačiau svarbiausia- sugebėti išsisukti taip, jog klausytojas nepastebėtų.
- Kompozitorius, kurdamas muziką, stengiasi ta muzika perduoti kažkokią žinutę. Ar visuomet atlikėjas, atlikdamas kūrinį supranta tą žinutę?
- Kai kada kompozitorius net pats nelabai žino, ko jis nori. Yra kompozitorių, pavyzdžiui, Liudvikas van Beethovenas, Sergejus Prokofjevas ar Robertas Schumannas kurie tiksliai žinojo, kaip ta muzika turi skambėti, viską tiksliai užrašė. Tačiau nemažai kompozitorių aiškiai nenurodė, kaip jų sukurta muzika turėtų pasiekti klausytoją.
Kai pati kūriau muziką, puikiai žinodavau, kaip ji turėtų skambėti, tačiau viename koncerte ją sugrojome visai kitaip, nei aš įsivaizdavau ir tai buvo labai įdomu. Juk visada smalsu kaip tavo kūrinį įsivaizduoja kiti žmonės. Laikausi nuomonės: turi išmokti taip, kaip parašyta, bet scenoje vis tiek įdedu dalį savęs. Kitaip koks skirtumas - ar eiti į Evelinos, ar į dar kieno nors koncertą, jeigu viskas, ką išgirsite, skambės taip pat.
- Jūs grojate kompozitorių kūrinius, įdedate į juos kažką savo, tačiau iki galo tai nėra Jūsų kūrinys. Ar laikote save kūrėja?
- Taip. Kiekviename koncerte įdedu dalelę savęs, todėl laikau save kūrėja. Atlikėjas - tai žmogus, kuris perteikia muziką, užrašytą kompozitoriaus. Jeigu jis sugeba perteikti muziką taip, kad ją kiti išgirstų, tuomet jau galima jį vadinti kūrėju. Ar patiko, ar ne – čia jau kitas klausimas, bet svarbu, kad žmogus išgirstų, ką aš jam noriu pasakyti.
- Vienas smuikininkas yra pasakęs, jog rankos – tai pagrindinis muzikanto instrumentas, kurį reikia ypač saugoti. Kada paskutinį kartą skutote bulves?
- (Juokiasi) Geras klausimas…Hmmm…Negaliu pasakyti.
- Kokių dar dalykų negalima daryti pianistui?
- Morkų skusti, todėl morkų nevalgau (juokiasi). Taip pat dirbti lauko darbų, nes tuomet rankos tampa grubios. Šaltu oru privaloma mūvėti pirštines. Žinoma, gerai būtų rankas apdrausti. Nors to dar nepadariau, bet daug kas rekomenduoja.
- Kokiame paskutiniame koncerte, kuriame pati negrojote, apsilankėte?
- Tai buvo Richardo Goode ir Jonathano Biss koncertas. Jie grojo dviem fortepijonais. Tai buvo įdomu ir iš profesinės pusės, kadangi mes taip pat ruošiame vieną pjesę dviems fortepijonams. Taipogi labai patinka naujovės, tačiau ne naujovės vardan naujovių, o tos, kurios turi meninę vertę.
- Kokio kompozitoriaus kūrinius groti mieliausia širdžiai?
- Jeigu jau groju kūrinius, tai jie visi mieli, nes kitu atveju jų negročiau. Man be galo patinka impresionistai: Ravelis, Debussy, iš romantikų – Lisztas, Schumannas.
- Jauna Rumunijos – Austrijos pianistė Mihaela Ursuleasa yra sakiusi, jog jeigu organizatorių pageidavimu jai tenka groti kompozitorių, su kuriais ji neturi jungties, kūrinius, ji daro viską, kad repertuaras būtų pakeistas. Kaip Jūs tvarkotės su tuo?
- Pasitaiko, kad esu priversta groti kūrinius, kurie man nelabai patinka, bet jie įtraukti į repertuarą. Jeigu nėra galimybės atsisakyti, tuomet stengiuosi tuose kūriniuose surasti kažką, kas man patiktų, arba apskritai tą kūrinį paverčiu savo interpretacija, kad man tai būtų priimtina. Tai galima pavadinti kūrybiniu procesu: kūrinį, kuris nėra artimas širdžiai paversti mielu.
- Į kokius pianistus lygiuojatės?
- Nesilygiuoju į nieką. Tiesiog po daugybės valandų, praleistų prie pianino, norisi pakeisti tiek aplinką, tiek muzikos stilių - tad mieliau renkuosi simfoninės muzikos ar džiazo koncertus.
Iš pianistų man labai patinka Martha Argerich (Argentinos pianistė, pripažinto ir vienu geriausių XX a. pianistu laikomo Arturo Michelangeli mokinė – V.K. pastaba).
- Kiek laiko per dieną skiriate pianinui?
- Labai įvairiai. Šiuo metu ir dėstau, ir groju, todėl valandų skaičius kasdien yra skirtingas. Prieš svarbius pasirodymus tai būna ir 7-8 valandos, pagal laisvesnį grafiką 3-4.
- Ar vis dar sugebate mėgautis muzika, o galbūt į ją žiūrite jau tik iš profesionalės pusės?
- Jeigu tai yra klasikinė ir fortepijoninė muzika, be abejo, daug sunkiau būti paprasta klausytoja, tačiau jeigu tai džiazo koncertas ir jame kas nors ką nors daro ne taip, aš to nesuprantu, todėl ten man lengviau būti paprasta klausytoja.
- Su kuriuo muzikantu būtų garbė koncertuoti vienoje scenoje?
- Galbūt netgi ne su muzikantu, bet su orkestru. Dauguma mano koncertų yra soliniai, koncertuoti su orkestru yra visai kitoks jausmas, kurį norėčiau patirti dažniau.
- Kuo dar domitės be muzikos?
- Man patinka eiti į parodas, patinka skaityti knygas, eiti į kiną, piešti, bėgioti.
- Ko palinkėtumėte jauniems žmonėms, žiūrintiems į Jus kaip į pavyzdį ir norintiems siekti tokių aukštumų, kokių pasiekėte Jūs?
- Jeigu esate pasiryžę tokiam rimtam darbui, tuomet palinkėsiu ištvermės, sėkmės bei tikėjimo jog viskas bus gerai.