Metu iššūkį daugeliui vilniečių, gyvenančių A. Domaševičiaus, A. Jakšto, A. Tumėno ar J. Treinio gatvėse, kviesdamas pasakyti, kas buvo tie, kurie nusipelnė tokios garbės.
Ernestas Parulskis
© DELFI / Karolina Pansevič

Nedelsiant patikrinau, ar iššūkis yra rezultatyvus. Paklausiau gal dvidešimties žmonių ir niekas (išskyrus vieną politologą) negalėjo man teisingai atsakyti, kas buvo tie gatvėms pavardes suteikę žmonės. Aš, be abejo, prieš apklausdamas užtrukau kelias sekundes paieškoms ir šviežiomis žiniomis su apklaustaisiais globėjiškai pasidalinau, tad dabar keliolika papildomų žmonių Vilniuje žino: A. Tumėnas nėra karininkas, A. Jakštas nebuvo režisieriumi, o A. Domaševičius – tarpukario lakūnu. O štai su J. Treinio gatve man nepavyko.

Surinkus paieškos lauke ką nors apie Vilniaus gatves, aukščiausius rezultatus užima tinklapis „Vilniaus katalogas“, kuriame jo administratoriai sudeda galybę informacijos – gatvės vietą mieste, kas įdomaus ar naudingo joje stovi, paaiškina pavadinimą ir net nurodo, kur dar yra tokiu pačiu vardu pavadintų gatvių. Puikus tinklapis, bet apie J. Treinį ten teparašyta, kad jo vardas – Juozas.

Aš dirbau gal pusvalandį ir internete radau kelis Juozus Treinius, bet nei vieno iš jų biografija neatrodė verta gatvės vardo („...1928 ar 1929 m. Juozas Treinys išarė puodą su daugiau nei 3 kg monetų, kurios buvo dviejų rūšių – greičiausiai taleriai. Monetos muziejų nepasiekė.“ Arba žinutė apie Juozą Treinį, kuris 1936-1940 metais buvo geležinkelio tarnautojų laikraščio redaktorius).

Galiausiai pasidaviau ir pasielgiau kaip visi – paprašiau feisbuko draugų pagalbos ir gana greitai ją gavau – žurnalistas Gytis Oganauskas parašė, kad J. Treinys yra ne Juozas, o Jonas bei įmetė nuorodą į laikraščio „Karys“ numerį (1940, Nr. 24) su žinute „Garbingo eilinio gatvė sostinėje“. Joje aprašytas Jono Treinio narsumas, 1920 m. kovojant su lenkų būriu dėl tilto kažkur šalia Vievio ir Lentvario. Karys atakų metu buvo du kartus sužeistas ir nuo žaizdų mirė. Tiltas buvo užimtas. 1940 metais, kai mes atgavom Vilnių, sostinėje eilinio vardu pavadinta gatvė. O kai po kelių minučių menotyrininkas Vidas Poškus mestelėjo intriguojančią hipotezę, kad tas 1920 m. iš lenkų atkovotas tiltas gali būti 1994-ais susprogdintu Bražuolės tiltu (jis yra akurat tarp Vievio ir Lentvario), supratau beneriantis į visai kitą pasakojimą ir grįžau prie šio straipsnio pirmo sakinio.

Tą sakinį derėtų dėti į kabutes, nes jis yra beveik pažodinė citata iš Umberto Eco ese „Šalin gatves“ iš rinkinio „Pape Satan aleppe. Takios visuomenės kronikos” (2017, Tyto alba), tik vietoj „vilniečių“ buvo parašyta „milaniečių“, ir, atitinkamai, gatvių pavadinimuose mūsų veikėjus reikėtų pakeisti nežinomais Italijos herojais. U. Eco tekstą parašė susierzinęs dėl chaoso ir ginčų teikiant vardus Italijos miestų gatvėms ir pasiūlo vienintelį būdą problemai išspręsti – išleisti įstatymą, kuris uždraustų pavadinti gatvę vardu asmens, mirusio anksčiau nei prieš šimtą metų.

Šis U. Eco pasiūlymas yra ne tik racionalus, bet ir universalus, tinkantis, su šiokiomis tokiomis korekcijomis, ir Lietuvai – mes, neturėdami ypatingų problemų su gatvių pavadinimais, esame smarkiai įklimpę į memorialinį žanrą - nevaldomą šalies skulptūrinimą. Arba, prisimenant devyniolikto amžiaus Paryžių, stebime statulomaniją. Štai, vien per pastaruosius dvylika mėnesių atsirado mažiausiai dvidešimt dvi įvairios kokybės (nuo „nu nežinau... gal ir gali būti“ iki „koks košmaras“) viešos skulptūros (vardinu jas atsitiktine tvarka, nereitinguodamas): didelis paminklas golfui kažkur laukuose, burmistro skulptūra Kaune, ugniagesio statula, dvi grafų skulptūros Palangoje, nedidelis metalinis angelas Klaipėdoje, daug mažų, bet bronzinių angelų „Angelų medyje“ Ilzenbergo dvare, vidutinio dydžio medinis angelas Miežiškiuose ir didelis plastikinis – Vilniuje, šalia VCUP, metalinis teptukas Šiauliuose, penkios plenerinės skulptūros Kaunatavoje, bronzinė banga Gargžduose, paminklas kelininkui Antalksnėje, granitinė Vytauto statula šalia Šatrijos kalno, didelis paminklas motociklui ir motociklininkui Klaipėdoje, „Šiaulių plento“ Rūpintojėlis Šiauliuose, kalva su ketaus knygomis Radviliškyje ir surūdijusi moneta su „Swedbanko“ logotipu Konstitucijos prospekte Vilniuje. Taip pat į sąrašą reikia įkalkuliuoti dviejų naujų skulptūrų parkų Palangoje ir Kalnėnuose atsiradimą, bei naujų skulptūrų atsiradimus senuose skulptūrų parkuose.

Jei toks tempas bus išlaikytas, Lietuvoje per ketverius metus atsiras daugiau skulptūrų, nei jų pastatyta Vilniuje per visą miesto istoriją (sostinėje tendencija net atvirkštinė – čia statulų skaičius sumažėjo).

Nors, pasvarstęs, nusprendžiau, kad naujos skulptūros manęs beveik neerzina – pirma, jos yra puikūs kasdienybės dizaino artefaktai, antra, skulptūra priverčia sutvarkyti aplinką, sudėti plyteles, pasodinti tujas ir krūmus, ir, staiga, buvęs šiukšlynas tampa regioninio TIC tinklapio tituline nuotrauka. Sunkiausia susitaikyti su plenerinės produkcijos eksponavimu šviežiai sutvarkytose miestelių upių ir ežerų krantinėse ar tuose pačiuose skulptūrų parkuose. Ką padoraus gali padaryti menininkas per kelias vasaros savaites? Šiek tiek padaužyti gautą akmenį, vietomis papoliruoti ir pritvirtinti prie jo greitosiomis suvirintą plieno konstrukciją. Arba energingai išskaptuoti kokią nors medžio figūrą. Arba - ant šiek tiek kitokios plieno konstrukcijos suverti pragręžtus akmenis. Vėlgi, plenerai yra nereikalingi, bet visiškai nekalti užsiėmimai, kurie pradeda kenkti aplinkai tik tuomet, kai plenerinius kūrinius miestas nusprendžia (išmesti gaila) kur nors gražiai padėlioti – tuomet ir atsiranda įkyrus vaizdo triukšmas.

Na, o trečias žvilgsnis, žvilgsnis į ateitį, parodo, kad paminklų su paminkliukais veisimas yra labai egoistinis veiksmas, stipriai apribojantis būsimų kartų paminklines iniciatyvas – geriausios vietos jau užimtos, versti negražias skulptūras bus sunku ir ateityje, o blogiausia – nebeliks paminklų vertų asmenybių.
Ernestas Parulskis

Iš kitos pusės žiūrint, viešų paminklų, memorialinių ar dekoratyvinių skulptūrų statyba yra pigiausias ir paprasčiausias būdas patenkinti natūralų pagyvenusių ir šio bei to šen bei ten pasiekusių vyrų norą į gyvenimo pabaigą padaryti ką nors gero šaliai, rajonui, miestui ar miesteliui. Aritmetika paprasta – sumecenuoti baseiną, muziejų, bažnyčią ar laisvalaikio centrą kainuotų brangiai, savivaldybės netikėtai išdygusių objektų kratytųsi, galiausiai tektų juos ir išlaikyti. Suoliukas su atminimo lentele parke būtų pigus, bet visuomenei nematomas variantas, o štai viešoms skulptūroms leidimus valdžia duoda lengvai, keliasdešimt tūkstančių eurų surenkami nesunkiai ir jau galima vesti anūkus – „štai, šitą paminklą pastatė tavo senelis“.

Na, o trečias žvilgsnis, žvilgsnis į ateitį, parodo, kad paminklų su paminkliukais veisimas yra labai egoistinis veiksmas, stipriai apribojantis būsimų kartų paminklines iniciatyvas – geriausios vietos jau užimtos, versti negražias skulptūras bus sunku ir ateityje, o blogiausia – nebeliks paminklų vertų asmenybių. Šitaip bedėliojant tampa aišku, kad U. Eco idėja duoti šimtmečio pauzę po herojaus mirties ir tik tuomet jį įamžinti (jei herojus atlaikys šimtmečio išbandymą) yra nebloga.

Įsivaizduokim, kad 1990-ais metais būtų buvęs priimtas įstatymas, skelbiantis privalomą paminklų statybos moratoriumą. Tas įstatymas nebūtų primityviai tiesmukas – jo rengėjai, žinodami žmonių norą statyti paminklus, specialiai pabrėžtų galimybę kurti atminimo memorialus nelaukiant šimto pomirtinių metų. Juos leistų statyti specialiai memorialams skirtose vietose – kapinėse. Ten – galima statyti nedelsiant, dar neataušus pakasynų valgiams, o pakelėse, aikštėse, skveruose, bulvaruose, privačiose žemėse, nuosavose kiemuose – negalima. Tik po šimto metų.

Kaip atrodytų galima Vilniaus realybė su tokiu įstatymu? Kai kas liktų nepakitę - Lukiškių Leninas ir Rotušės aikštės Kapsukas būtų nuimti be jokių įstatymų. Savo vietose tebestovėtų visi trys Stanislovo Moniuškos biustai, Juliaus Slovackio biustas, Donelaičio, Adomo Mickevičiaus, ir Lauryno Gucevičiaus paminklai. Žemaitės ir Petro Cvirkos statulos būtų perkeltos (laikinai, iki 2021 ir 2047 metų. O tuomet, sulaukus įstatymo numatyto pomirtinio šimtmečio, paminklų likimą jau spręs kita valdžia, kiti visuomenininkai ar dar kas nors kiti) prie palaikų, į Marijampolės ir Rasų kapines. Kipro Petrausko skulptūra, kadangi kapinėse jau yra suformuotas visos šeimos memorialas, perkeliama į tą vietą, kuriai ji ir buvo skirta – į Operos teatro vestibiulį.

Nedidelę sumaištį sukeltų paminklas Salomėjai Neriai šalia jos vardo mokyklos. Visi žino, kad alternatyvioje istorijoje dalis įvykių dubliuoja originaliosios realybės epizodus, todėl 1994-ų metų poetės palaikų ir paminklo perkėlimas iš Kauno Istorijos muziejaus sodelio į Petrašiūnų kapines įvyko abejose realybėse, bet alternatyviojoje grupė meno profesionalų bandė paminklus sukeisti, romantiškai dekoratyvų vilnietišką biustą pastatant vietoj socrealistinės Bernardo Bučo nulipdytos žmonos figūros. Planas nepavyko, biustas buvo atiduotas į muziejaus saugyklas.

Šiek tiek sudėtingiau teko nuiminėti Žaliojo tilto skulptūras. 1993-iais metais sukvietus istorikų, antropologų ir medikų komisiją konstatuota, kad studentų, darbininkų, karių ir žemdirbių figūros yra nepersonifikuotų asmenybių skulptūros, todėl joms irgi galioja „Šimtmečio pauzės įstatymas“. Komisija, įdėmiai išnagrinėjusi fizinius duomenis, nusprendė, kad 1952 metais pastatytų personažų amžius buvo tarp 22-jų ir 31-ių metų, todėl, įvertinus statistinius vidutinės gyvenimo trukmės rodiklius, komisijos posėdžiavimo dieną jie visi formaliai tebebuvo gyvi, o jų paminklai pažeidžia įstatymą, todėl turi būti nukelti ir deponuoti muziejuje. Vienas iš komisijos narių niūriai pasvarstė, kad skulptūrų avatarai statistiškai mirs maždaug 2007 metais ir dar nežinia, ar 2107-ų metų valdžia jų negražins atgal ant tilto, todėl, apsidraudžiant, verta nugriauti ir postamentus.

Kol miestą tvarkė pagal naujojo įstatymo reikalavimus, alternatyvieji paminklų statytojai griebė kalendorius ir puolė ieškoti tinkamų herojų įamžinimui. Ir smarkiai nuliūdo – herojų nebuvo. Visiems iki pomirtinio šimtmečio ribos trūko nemenkai metų, todėl net negalvota apie paminklus Romenui Gary, daktarui Aiskaudai, Frankui Zapai, Jurgai Ivanauskaitei, generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui, Jonui Basanavičiui ar broliams Vileišiams. Skulptūrinės abstinencijos išvargintiems entuziastams teko atsigriebti su kunigaikščiais ir susikoncentruoti į ateitį, kurioje buvo Vinco Kudirkos (1858-1899) ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875-1911) mirties šimtmečiai. V. Kudirkos paminklas buvo pastatytas gana operatyviai, praėjus tik trejiems metams po mirties metinių. Alternatyvioje realybėje jis buvo visiškai toks pats, kaip ir mūsiškėje. Anksčiau būčiau arogantiškai pridėjęs „..deja, visiškai toks pats“, bet dabar, kai atradau šio kūrinio neafišuojamus sluoksnius, esu juo visiškai patenkintas.

Paminklas V. Kudirkai, pasirodo, suakumuliavo visų anksčiau toje pačioje vietoje stovėjusių memorialinių statinių bruožus ir funkcijas. Kaip viskas atrodo laiko juostoje? Pirmasis vietą paženklino generalgubernatorius Michailas Muravjovas, 1863 metais pastatęs Aleksandro Nėviškio koplyčią – per sukilimą žuvusių rusų kareivių atminimui. Lenkai tarpukariu skverą pavadino Elzės Ožeškienės vardu ir nugriautos koplyčios vietoje sumūrijo fontaną.

Po karo fontanas dingo, ir atsirado keistas, taisyklingo strypo formos obeliskas – vėl skirtas rusų kareiviams. Šiek tiek vėliau obeliską pakeitė ant tanko bokštelio stovinčio generolo I. Černiachovskio figūra – su priekin atmesta koja. Na, o dabar statulos fone sukonstruota obelisko ir koplyčios kompiliacija, jos apačioje spindi lėtas fontanas, V. Kudirkos figūra, atmetusi koją, stovi ant neidentifikuojamo, bet nujaučiamai fortifikacinio įrenginio.

O štai M. K. Čiurlioniui paminklą pastatė sklandžiai ir laiku, 2011-ais. Tiesa, pradžioje būta diskusijų dėl vietos – rinktasi tarp Rotušės aikštės (nes šalia ŠMC ir dailė) ir Filharmonijos automobilių stovėjimo aikštelės. Filharmonija ir muzika laimėjo, Rotušės aikštę paliekant būsimam Jono Basanavičiaus paminklui.

Šioje vietoje, kai alternatyvi istorija beveik susijungia su realybe, belieka stabtelėti ir smalsiai palaukti, kuo viskas baigsis.
Ernestas Parulskis

Tais pačiais 2011 metais alternatyvios istorijos vilniečiai pabandė išspręsti ir Lukškių aikštės rebusą. Savivaldybė nutarė artėjančio Nepriklausomybės šimtmečio proga ten įkurti memorialą pirmoms, svarbiausioms laisvės kovų aukoms, kareiviui Povilui Lukšiui ir karininkui Antanui Juozapavičiui. Planuota memorialą iškilmingai atidaryti, su karių perlaidojimu ir kariniu paradu 2018 vasario 16-ą, bet šiems planams nepaprastai aktyviai pasipriešino Alytaus ir Kėdainių savivaldybės, kurių kapinėse palaidoti didvyriai. Jie pareiškė, kad jubiliejaus proga patys įrengs naujus memorialus ir palaikų liesti neleis. Į ginčą (nerezultatyviai) įsitraukė Vyriausybė, visuomenininkai ir meno institucijos surengė privačius kūrybinius konkursus, komentatoriai tradiciškai siūlė sarkastiškus projektus.

Nekreipdamas dėmesio į kliūtis, 2017-ais metais Vilnius pradėjo aikštės rekonstrukciją, o Alytaus ir Kėdainių gyventojai susibūrė į draugoves, kurios kiaurą parą saugojo kapinių prieigas. Atrodė, kad patinė situacija taps agresyvia aklaviete, kai įvyko kruopštų mokslinį darbą vainikavęs stebuklas – archeologai Gedimino kalne atrado Lietuvos didvyrio ir kankinio Zigmanto Sierakausko palaikus. Akivaizdu, kad tinkamiausia legendinio herojaus amžino poilsio vieta yra Lukiškių aikštė, vieta, kurioje jis buvo nužudytas. Bet tuomet...

Šioje vietoje, kai alternatyvi istorija beveik susijungia su realybe, belieka stabtelėti ir smalsiai palaukti, kuo viskas baigsis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Menininkas įpučia gyvybės senoms padangoms

Marakeše gyvenantis Lahcenas Iwi mano, kad perdirbti senas padangas yra kažkas kilnaus: atliekas,...

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pristato jubiliejinio 30 sezono koncertus

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro...

Vilniuje prasideda folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“ (1)

Antradienį Vilniuje prasideda tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“.

Grafičių valymui sostinės savivaldybė šiemet skyrė beveik 130 tūkst. eurų (15)

Šiemet sostinėje nuo 22 tūkst. kv. m sienų bus nuvalytos teplionės, - ilgiu tai prilygsta trims...

Dylano gitara aukcione parduota už beveik pusę milijono dolerių (3)

Gitara , lydėjusi Bobą Dylaną svarbiu jo muzikinės karjeros etapu, aukcione Niujorke parduota...

Top naujienos

„Lonely Planet“ Vilnių pripažino viena karščiausių Europos kelionių krypčių (1)

Didžiausias pasaulyje kelionių gidų leidėjas „ Lonely Planet “ Vilnių pripažino viena iš...

Ukrainietis kreipėsi į Trumpą ir lietuvius: ar jūs žinojote apie šiuos nusikaltimus? (272)

Gerbiamas JAV prezidente, ar amerikiečių ir lietuvių kariniai patarėjai žinojo apie Ukrainos...

Skvernelis įvardijo, kas jam kiša koją pildoma (47)

Premjeras Saulius Skvernelis teigia, kad didžiausią grėsmę jo vyriausybės planuojamoms...

Moterį pašiurpino kelionė traukiniu į Kauną: esu nusivylusi, bet tylėti nebegaliu (121)

Kasdien į darbą Vilniuje iš Kauno ir atgal traukiniu Eglė (pavardė redakcijai žinoma) važiuoja...

Per karališkąsias vestuves – netikėtas vaizdas: operatorius vos negavo širdies smūgio (7)

Lėktuvas, skridęs į Hitrou oro uostą, pateko į objektyvą, bandžiusį įamžinti į...

Tūpsnis žemvaldžiams: paprasti mirtingieji apie tai galėtų nebent pasvajoti (65)

Publikavus DELFI tyrimą apie gyventojų interesus pažeidžiančias statybas Kėdainių rajono...

CSKA akys krypsta į Davidą Blattą, tačiau maskviečiai nepamiršta ir Šaro (24)

Toli nuo prieš sezoną keltų tikslų likęs Maskvos CSKA klubas žvalgosi, kas galėtų pakeisti...

Per savaitę Vilniuje – 240 pažeidimų dėl neišvežtų atliekų, skiriamos baudos (8)

Per savaitę Vilniuje užfiksuota beveik 240 pažeidimų tvarkant atliekas, daugiausia – dėl laiku...

Prieš pat svarbiausią abiturientų egzaminą – nerimą pasėjęs NEC akibrokštas (13)

Valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą vertinsiantys mokytojai sukilo prieš naują...