Artėjant rugsėjo 17-ąjai Marijaus Adomaičio (Ten Walls) ir Vilnius City Operos premjerai „e-Carmen“, pristatome kartu su Justina Gringyte elektroninį iššūkį priėmusius solistus: šįkart – pirmąją Don Chosė meilę – Mikaelą. Lyriškąją atsvarą ugningajai „Karmen“ elektroninėje operoje kurs jauna vokalistė Aistė Pilibavičiūtė.
Aistė Pilibavičiūtė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kažkada seniai buvusi viena VCO ansamblio narių, vėliau sužibusi Fėjos vaidmeniu „Jone & Gretoje“, šią vasarą ji debiutavo legendinės „Bohemos“ pajūrio atgimime, atlikdama Miuzetės rolę. Šiandien ji jau pakeliui į dar vieną didelį ir kitokį vaidmenį. Bet kaip viskas prasidėjo?

„Mama pasakodavo istoriją, jog nuo pat gimimo, pirmųjų riksmų, net gimdymo namuose girdėdavausi geriausiai. Visi iš karto sakė: šita bus dainininkė. Mane visuomet imdavo dainuoti, vaidinti, šokti – visą gyvenimą tai vyko labai natūraliai, tik ne visuomet buvo aišku, kurią iš tų sričių pasirinksiu. Manau, jog opera yra puiki viso to sintezė!“ – likimu neatsidžiaugia Aistė.

Atrodytų, užprogramuotas dainavimui, merginos gyvenimas galėjo susiklostyti visiškai kitaip.
Aistės giminėje visos moterys buvo ypatingai muzikalios. Uždainavus prosenelei skambėdavo laukai, chorinį dirigavimą baigusi močiutė pergalei „Dainų dainelėje“ paruošė mamą ir tetą, o pačią Aistę vasaromis mokė groti ir dainuoti. Mergaitė dainavo ir bažnyčios chore, o vėliau, nuo 5 klasės buvo priimta į muzikos mokyklą, chorinį dainavimą. Tačiau praėjus penkiems metams viskas nutrūko...

„Iš tiesų manęs buvo daug ir visur, dalyvaudavau konkursuose, važinėdavome su mokytojais. Būdama antrokė, gal 9 metų, Plungėje laimėjau Pelenės titulą „Prince ir Pelenėje“. Be manęs neapsieidavo nė vienas renginys. Tuo metu buvau išdainavusi tikriausiai visą Neringos Nekrašiūtės ir Monikos Sakalauskaitės repertuarą. Bet aš niekada negalėjau pagalvoti, kad muzika mano gyvenime galės būti daugiau, nei hobis. Todėl, po 9 klasės atsisakiau muzikos mokslų ir koncentravausi į praktiškesnius dalykus. Vyresnėse klasėse mane domino anglų filologija“, – pasakoja mergina.

Aistė Pilibavičiūtė - Miuzetė
Aistė Pilibavičiūtė - Miuzetė
© Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro arch. nuotr.

Užaugusi Plungės rajone, Aistė sunkiai įsivaizdavo ne tik galimybę profesionaliai užsiimti muzika, bet ir tai, jog vieną dieną ji galėtų išsikraustyti į tokį tolimą ir nepažintą Vilnių, ar tuo labiau – pasinerti į jai nepažintą klasikinės operos pasaulį. Metusi muzikos mokslus, dvejus metus ji visiškai nedainavo. Bet...

„Niekada nepamiršiu: buvo labai graži, saulėta ir šilta rudens diena, ėjau į mokyklą ir galvojau apie tai, kaip aš išsiilgau dainavimo. Net fiziškai visa tirtėjau, bet buvau kukli ir niekam nieko nesakiau, kol mano draugė neprigyrė manęs naujai atvykusiai muzikos mokytojai, kuri buvo baigusi muzikos ir teatro akademiją. Susitikome, padainavau jai, o ji mane išgirdusi pradėjo aikčioti ir pasakoti, kokias programas dabar ruošime ir keliausime.

Po kiek laiko V. A. Mocarto jubiliejaus proga į mūsų mokyklą su edukacine programa atvyko operos atlikėjai iš Vilniaus. To niekada anksčiau nebuvo buvę! Jie girdėjo ir kaip aš dainavau, nes šiai progai su mokytoja buvome paruošusios vieną Mocarto kūrinėlį. Žinoma, jog norėjau, kad kas nors mane išgirstų, pastebėtų... Ir, neįtikėtina, bet po koncerto mane iškvietė pas direktorių. Ten sėdėjo mano būsimoji dėstytoja Julija Stupnianek ir sakė man: tu turi stoti į akademiją, viskas, ruoškis į Vilnių!“ – prisimena Aistė.

Merginai sunku atsiminti, ką ji tuomet, apimta euforijos, telefonu pasakojo mamai, kuri visų pirma paprašė dukros apie viską ramiai pasikalbėti namie. „Niekada nenutuokiau, kaip tokie dalykai vyksta, kaip papuolama į akademiją, ir štai... Matyt mano norai pritraukė galimybes. Tėvai mane visuomet palaikė, net labiau nei jie, mane varžė mano dėstytojai! Tėvai pasitikėjo ir leido man daryti viską, ką norėjau. Šiandien tėtis yra pats didžiausias mano gerbėjas“, – sako Aistė.

Beje, būtent tą kartą mokykloje ji pirmą kartą išgirdo operiniu balsu atliekamą muzikos kūrinį: „Žinoma, man, kaip ir kitiems vaikams buvo kiek juokingi tokie pastatyti, vibruojantys balsai, bet kai aš tuomet klausiausi savo būsimos dėstytojos, negalėjau suprasti, kaip tai įmanoma. Jau po 5 metų aš pati dainavau tą pačią ariją. Ji iš tiesų sudėtinga, bet įveikiama“, – šypsosi mergina, kurios didžiulės energijos ir noro pažinti viską aplink nepajusti bendraujant – neįmanoma.

– Įdomu, kokios tuomet muzikos pati klauseisi paauglystėje?

– Lietuviškos scenos nelabai mėgau, kartais pasiklausydavau Lino Adomaičio ar „Saulės kliošo“. Šiaip labai mėgau ritmenbliuzą, lyriką, man patiko romantiška muzika. Be to, vienu metu buvau be galo pamėgusi indišką muziką.

– O kokie tavo ir elektroninės muzikos ryšiai?

– Iš tiesų, su elektronika esu susidūrusi tiek, kiek jos kada nors buvo mano aplinkoje. Nesu nei žinovė, nei fanė, nors visiškai neprieštarauju ir pasidomėjus galbūt ji man net patiktų. Žinoma, esu klausius Ten Walls „Walking With Elephants“, kuris mane labai sužavėjo.

Man labai patiko „XYZ“ projektas. Koncerte nebuvau, bet teko girdėti arijų įrašus. Man labai patiko faktas, kad opera yra pateikiama ir išpildoma kitaip, kuriamas siužetas. Buvau sužavėta.
Šiandien susiduriant su elektronika, ji man labai patinka. Ypatingai klausant „e-Carmen“, čia taip gražiai jungiasi elektronikos skambesys ir operinis vokalas... Gražu, kai opera yra perkeliama į kitą muzikinę erdvę ir man tai puikiai skamba. Dažnai klausausi Mikaelos epizodo ir tiesiog kaifuoju.

– Ar anksčiau esi susidūrusi su Mikaelos personažu?

– Taip. Mano pirmasis tikras susidūrimas su ja buvo Erasmus mainų programos metu, Vienoje, Austrijoje. Čia, operos studijoje statėme „Karmen“. Darbas buvo labai įdomus ir įtemptas, visai nepanašus į studentišką pastatymą, manau, jog dirbome net daugiau, nei kartais tenka darbuotis teatre.

Tą pačią rolę repetavo daug skirtingų žmonių, be to buvo keli režisieriai, dirbę sus skirtingomis interpretacijomis. Manojoje Mikaela buvo nėščia. Ir nors dėl jo ji gali susilaukti dar daugiau užuojautos, ji tikrai nebuvo vargšė mergaitė. Atvirkščiai, – tai buvo labai ryžtinga moteris. Apskritai su mumis dirbusi režisierė nemėgo princesių scenoje, todėl labai valdė mūsų fiziką bei davė daug kitokių požiūrių į mūsų personažus. Būtent tada Mikaela man tapo įdomesnė, įvairesnė: pasiaukojanti, stipri, empatiška, mylinti, atleidžianti. Be to, operoje, ji leidžia atsiskleisti ir lyriškam Chosė charakteriui. Visgi ne veltui ji pati sako, esanti „iš kaimo“, tai – žymiai atviresnio, paprastesnio žmogaus tipas.

– Ar sopranai pavydi mecosopranams Karmen?

– Nenoriu to žodžio naudoti...

– Tuomet baltas pavydas?

– (Juokiasi.) Taip, iš tiesų Karmen muzika – fantastiška, be proto graži, bet ko aš iš tiesų pavydėčiau, tai – charakterio, personažo ryškumo. Galimybės suvaidinti tokią bohemišką moterį. Iš tiesų, mano balsui (lyriniam sopranui) beveik visada kliūna gražios, geros, vargšės mergaitės. Po kiek laiko tai gali pasidaryti nuobodu. Tikrai norisi tokio žvėriško charakterio. Būtent tai, ir pats personažas mane labiausiai domina rolėje.

Aistė Pilibavičiūtė - Miuzetė
Aistė Pilibavičiūtė - Miuzetė
© Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro arch. nuotr.

– Šią vasarą turėjai tokią galimybę su Miuzete Klaipėdos muzikiniame teatre atgimusioje VCO „Bohemoje“?

– Iš tiesų labai džiaugiausi šia proga. Kai man pranešė, jog gavau vaidmenį, tikrai šokinėjau iš džiaugsmo ir važiavau gerti šampano! Tikrai! Visų pirma tai – „bohemiečiai“, apie kuriuos svajoja visi vokalistai, nes čia į operą žiūrima kitu kampu – šiuolaikiškai. O būtent šis pastatymas, – jis legendinis! Man ir pačiai jį teko matyti, kai Miuzetę dainavo Asmik Grigorian. Atsimenu tik nuotrupas, bet kavinės scena, kuomet ji reikalauja nuimti jai batą yra nepakartojama. Atsimenu tada buvau gal pirmam kurse. Sėdėjau, žiūrėjau ir pasvajojau, kad kada nors galėčiau aš taip...

– Atrodo, kad labai daug Aistės svajonių pildosi... Ir vis dėlto joms realizuotis reikia daug darbo, kurio solistė negaili...

– Miuzetė irgi yra įdomi, valiūkiška, žavinga, gali maivytis, koketuoti, bet ir jai reikia rasti spalvų, tada šis personažas taps įdomiu. Stengiausi net psichologiškai analizuoti, kodėl Miuzetė yra tokia, kas jai galėjo atsitikti, jog dabar ji reikalauja tiek daug dėmesio. Juk tikri psichologai čia galbūt atrastų ir vaikystės bėdų, galbūt tuomet ji buvo ignoruojama, o gal ji užaugo labai vargingai ir daug kovojo, kibosi į gyvenimą, todėl dabar, turėdama daug, ji nebijo tuo džiaugtis?

Labai džiaugiuosi, kad Gedminas Šeduikis sąmoningai mums nedavė spektaklio įrašo. Taip mes visi siekėme kurti savo personažus. Mūsų variantas turėjo būti kitoks ir mes turėjome išnaudoti savo pliusus ir minusus jam įgyvendinti.

Prisimenu, kaip Dalia Ibelhauptaitė man sakė, jog savo pirmojo, labai trumpo pasirodymo scenoje metu aš turiu eiti taip, kad visi vyrai būtų mano. Na, gerai, gal dvi pirmas eiles ir paimsiu, bet kiek daug reikia padaryti ir atiduoti, kad pagriebtum visą salę?! Manau, jog daugelį sunkių užduočių mes įveikėme, jau vien publikos atsakas ko vertas... Labai džiaugiuosi, kad giminės, pažįstami buvo, matė ir liko sužavėti. Žmonėms, kurie pirmą kartą buvo operoje, ji patiko labiau, nei bet koks filmas. Tai ir yra didžiausias įvertinimas.

– O ar lengvai sutikai dalyvauti „e-Carmen“ projekte?

– Visiškai paprastai, ir vėl džiaugiausi, striksėjau...

– Šampanas?

– Ne, nebent vėliau. (Juokiasi.) Mane iš karto sudomino projektas. Visuomet bijojau, jog būnant operoje mane vers būti senamadiška, užstrigusia.. nesakau, jog šis žanras turi staiga pavirsti į tai, kas vyksta klubuose, bet tokie operos eksperimentai yra puiku. Atsimenu VCO ROCK koncerto metu klausiausi Asmik atliekant Rusalkos ariją, kurią pati seniai dainuoju ir tai buvo taip gražu ir kitaip! Vėl svajojau, kad ir aš galėčiau dalyvauti tokiame projekte. Tikrai nesu iš tų solistų, kurie apsiriboja tik opera.

Kitas dalykas – dalyvauti tokiame eksperimente ir su tokio lygio solistais, tu tik augini ir pranoksti save. Kaip pradedanti solistė turiu griebti šias visas galimybes.

– Tavo svajonės taip gražiai pildosi... O kokie su scena susiję košmarai tave persekioja?

– Sapnuoju, kaip ir visi, baisiausią sapną, jog mane kviečia į sceną ir liepia atlikti kūrinį, kurio visiškai nežinau ir niekad nesimokiau! O baisiausia tai įkalbėta baimė, kurios niekad neturėjau – pamiršti tekstą. Niekada neturėjau tokios bėdos, net apie tai negalvodavau, bet... Buvo kursiokai, kurie vis pamiršdavo ir labai jaudindavosi dėl to prieš einant į sceną, – taip jie perteikė tą baimę. Tada grįžti namo ir močiutė klausia: kaip jūs tiek teksto išmokstat ir nepamirštat? Štai, ką reiškia savitaiga... Dabar bijau!

– Kokie šiandien yra tavo profesiniai tikslai, ambicijos?

– Visų pirma noriu siekti garso kokybės tokios, kuri skamba mano galvoje (šypsosi). Norėčiau papulti pas gerą pedagogą, o kaip žinia, geras pedagogas nebūtinai yra geras dainininkas, arba ne kiekvienas pedagogas tau tinka... Atrasti tikslią kombinaciją yra sudėtinga. Tačiau tobulintis, ypatingai mums, dainininkams, labai reikia, tai – ne vaikiška profesija, ne veltui čia karjera pradedama vėliau ir pasiekimai ateina su branda. Noriu, kad mano balsas skleistųsi toliau, gražėtų ir švarėtų, tobulėtų technika. Kai pasieksiu visa tai, ateis ir kiti dalykai.

– Ar turi savo idealą?

– Mane supranta ne visi kolegos, bet labai žaviuosi Anna Netrebko. Būtent jos mokėjimu viską padaryti labai paprastai, – lyg piršto spragtelėjimu viskas ima žybsėti. Ji tokia temperamentinga, charizmatiška, šiuolaikiška. Iš tiesų, mane labiausiai žavi paprasti ir žmogiški žmonės, kurie daug pasiekia, bet jų vertybės ir moralės principai yra nepajudinami. Taip savo tikslų siekti noriu ir pati. Labai vertinu paprastumą, nuoširdumą, meilę darbui ir gyvenimui.

– Iš ko susideda tavo laisvalaikis?

– Mano profesija labai dėkinga, nes joje telpa daug dalykų, kuriuos mėgstu daryti: užsiimti savišvieta, domėtis kitomis meno šakomis, psichologija, kelionės, kalbos... Labai mėgstu vandenį, plaukioti, o neseniai ir akvariumą įsigijau.

– Šiemet „bohemiečiai“ švenčia jubiliejų, ką, tavo nuomone, jie davė operai ir ko jiems palinkėtum?

– Iš tiesų, per tuos metus jie visų pirma įnešė sveiką konkurenciją, kuriai esant yra galimas augimas, visi ima labiau stengtis dėl žiūrovo. Džiaugiuosi, jog yra „boemiečiai“, kurie siūlo alternatyvą, ir jog už tai susilaukia publikos dėmesio. Jie įnešė nestandartinį požiūrį, pas juos apsilankė tie, kas niekad neplanavo eiti į operą. „Bohemiečiai“ viską pateikia šiuolaikine kalba ir dalyvauja šiandienos pasaulyje, priartindami operos žanrą prie paprastų žmonių ir ypatingai jaunimo. Todėl palinkėčiau daug naujų projektų ir gyvuoti, niekada nesustoti!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kaune pagerbtas „Poezijos pavasario“ laureatas poetas ir vertėjas Almis Grybauskas

Kaune penktadienio vakarą vainikuotas „Poezijos pavasario“ laureatas poetas ir vertėjas Almis...

Apie emigrantus romaną parašęs ukrainietis turi patarimą išvažiuojantiems iš Lietuvos (55)

Asimiliuotis taip, kad niekas nesuprastų tavo kilmės, ar integruotis išliekant lietuviu? Užsienyje...

„Deganti čelė” sekmadienį virpins Užutrakio dvarą (1)

Prestižinės Sibeliaus akademijos studentas, jaunosios kartos Lietuvos talentas Augustas Gocentas...

Parodoje Kaune – „nuogi“ įžymybių veidai: tokias jas mato tik artimiausi (32)

Ketvirtadienį fotomenininkas Dainius Ščiuka išskirtinį moterų fotografijų projektą pristato...

Į „ArtVilnius‘18“ atvykstančios meksikietės Niña Yhared performansą įkvėpė Baltijos kelias (1)

Birželio 7-10 dienomis vyksianti tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’18“ šiemet...

Top naujienos

Lietuvai stojant į turtingųjų klubą, išaiškėjo niūri statistika: „sublizgėjom“ antirekordais   (22)

Turtingųjų valstybių klubu pakrikštytoje Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (...

Palanga išskėstomis rankomis jau laukia poilsiautojų: kokiomis maisto kainomis pasitiko (15)

Kaip privilioti kuo daugiau turistų šiltuoju sezonu, Palangos verslininkai jau gerai apgalvojo....

Savaitgalį laukia gražūs orai, o po jų – fantastiški karščiai (3)

Iškeliaujanti gegužė karščio mėgėjų nenuvils ir toliau: karštas bus ne tik savaitgalis, bet...

Specialistai neteko amo: darželiuose ir mokyklose sviestą pakeis margarinas (267)

„ Sviestas , kur įmanoma, keičiamas aliejumi arba margarinu, kurio sudėtyje sočiųjų riebalų...

Šokiruojantis merginos pagrobimas: gyvą palaidojo po žeme (65)

Barbaros Jane Mackle gyvenimas buvo tikrai kerintis. Daili ir populiari 20 metų mergina buvo Majamyje...

Lietuvos nacionalinės filharmonijos darbuotojų stilius: per koncertus ir po jų – kaip diena ir naktis (12)

DELFI Stilius apsilankė didžiausiame šalies klasikinės muzikos koncertų centre – Lietuvos...

Šaras po pergalės juokavo apie aštuonis kartus operuotą gerklę ir mokė žurnalistus (18)

Kauno „Žalgiris“ be didesnio vargo žengė į Lietuvos krepšinio lygos ( LKL ) pusfinalį....

Sostinėje atgimė vienuolyną su skandalais palikęs baras (20)

Praėjusių metų rugpjūtį baro „ 7 fridays “ darbuotojai staiga turėjo susirinkti daiktus ir...

Vilniuje per susidūrimą sužalotas motociklininkas neteko sąmonės (2)

Vėlų penktadienio vakarą, apie 23.20 val., Vilniaus senamiestyje, Maironio g., susidūrė...

Kitokia pažintis su Berlynu: nuo apleistų CŽV pastatų iki linksmybių šimtamečiame šokių klube (11)

Planuodami atostogas ar trumpas išvykas svetur, dažniausiai renkamės turistų patikrintas,...