Jokios reikalingos informacijos rašomai knygai „Paskutinės apeigos" H. Kent nerado, bet visai netyčia aptiko trumpą straipsnį iš 1826 metų, pasakojantį apie moters, kuri tuomet gyveno Airijos pietvakariuose, teismą. Moteriai pateikti kaltinimai buvo labai rimti, bet ne kaltinimai ar nusikaltimai, kuriais ji kaltinta, sudomino H. Kent, o kaltinamosios ginamoji kalba. Kaltinamoji gynėsi negalinti būti atsakinga už tai, kas atsitiko, nes viskas, ką ji bandė padaryti, tai „išvaryti iš vaiko laumės geną".
H. Kent, kaip ir daugeliui, mitas apie laumes ir jų vaikus gerai žinomas: laumės ateidavo pas žmones, pavogdavo jų vaiką ir, kad šie nepastebėtų, palikdavo savo kuprotą, dažnai luošą laumiuką. Tačiau rašytoja nė nemanė, kad šitai galėjo nutikti realiame gyvenime, ir dar tokiu žiauriu ir sunkiai įsivaizduojamu būdu. Autorė pasakoja, kad baigusi rašyti „Paskutines apeigas", grįžo prie šios istorijos. „Man kilo tiek daug klausimų: kas buvo ta moteris, kodėl save vadino laumių daktare, norėjau sužinoti, ar ji teismo metu gindamasi nuoširdžiai tikėjo savo nekaltumu, ar tai buvo tik mėginimas išvengti bausmės." Taip ir gimė naujos knygos idėja ir pati knyga „Gerieji žmonės".
Tai knyga, pasakojanti apie atokiame slėnyje gyvenančią Norą, kuri per metus neteko dukros ir mylimo vyro. Sugniuždyta moteris privalo rūpintis keturmečiu anūku Mycholu. Anksčiau buvęs sveikas ir guvus, dabar jis tik savo paties šešėlis, negalintis nei vaikščioti, nei kalbėti. Uždaroje ir prietarų valdomoje bendruomenėje netrukus ima plisti gandai, kad Mycholo sielą pagrobė fėjos, kitaip dar vadinamos Geraisiais žmonėmis.
