aA
Su dailininku Sigitu Virpilaičiu kalbasi Ramutė Rachlevičiūtė.
Sigitas Virpilaitis
© Kultūros barų

Ramutė Rachlevičiūtė. Pradėsiu nuo klausimo, kas jūs esate – „auksakalys“, „juvelyras“, „meninio metalo dailininkas“, „metalistas“… Mat kai kurie menininkai nemėgsta žodžio „juvelyras“ ir turi svarių argumentų… Kaip į jus, profesionalą, kreiptis pagal virpilaitišką supratimą?

Sigitas Virpilaitis. Argumentai nesivadinti juvelyru yra suprantami. Pasivadinęs metalo meno dailininku arba auksakaliu, žmogus tarytum sako: „Nepainiokite manęs su amatininku juvelyru. Tai visiškai skirtingi dalykai. Iš metalo aš kuriu meną, o ne kažkokius blizgučius. Geriau išvis nekursiu papuošalų, negu būsiu vadinamas juvelyru.

Nemanykite, kad tokį kelią pasirinkau, stokodamas gabumų skulptūrai ar tapybai. Ne, tai buvo tikslingas pasirinkimas. Visada kursiu tik aukšto lygio meno kūrinius. Niekada nesitaikstysiu su užsakovų skoniu. Niekada netiražuosiu savo darbų. Niekada nesutiksiu, kad mano kūriniai yra kuo nors prastesni už vaizduojamojo meno kūrinius ir nenurimsiu, kol neįrodysiu to visam pasauliui.“

Gerbiu tokį ryžtą ir pasirinkimą. Ir aš norėjau taip elgtis. Bet jau esu sulaužęs beveik visus sau duotus panašius pažadus. Tad ką galiu pasakyti? Gal tik tiek: „Sveiki, mano vardas Sigitas. Aš esu juvelyras.“

Dailininkas Sigitas Virpilaitis: auksas – bjauriai susiklosčiusių aplinkybių auka
© Archyvo nuotr.

„Sveikas, Sigitai“, – atsako choras.

Šiaip jau man tinka visokie pavadinimai. Nesu alergiškas.

- Ar tikrai jūs toks ištikimas savajam metalo „cechui“? Parodose su kitokiais kūriniais nesate dalyvavęs, bet galbūt tapote, raižote, piešiate? Juk esate čiurlioniukas, vadinasi, paragavote visko. Kodėl pasirinkote metalą?

- M. K. Čiurlionio meno mokyklą baigiau kaip grafikas. Visai nenutuokiau, ką gero šioje srityje galėčiau nuveikti. Man sekėsi tikslieji mokslai, nuo vaikystės mėgau drožinėti, konstruoti. Galvojau studijuoti dizainą. Būsimoji uošvė patarė stoti į Talino dailės institutą, metalo specialybę. Pabandžiau, pavyko ir patiko.

Dėl ištikimybės cechui. Na, kartais būnu ar noriu būti neištikimas, bet smarkaus poreikio nejaučiu.

- Ką jums reiškia paimti į rankas auksą, sidabrą? Ar galėtumėte apibūdinti medžiagos įnorius, įgeidžius, charakterį... Kuri medžiaga jums artimesnė? „Užduoda“ programą, apriboja ar išlaisvina? O ar teko dirbti su platina, ar įmanoma su šia medžiaga susidoroti privačioje dailininko dirbtuvėje?

- Sidabras ir auksas labai tinka papuošalams. Abu minkšti, plastiški, ilgai blizgantys, tinkami liejimui. Iš jų pasigamintas detales paprasta sulituoti. Nepavykus, galima išlydyti ir vėl viską pradėti iš naujo. Aišku, pirmiausia išbandžiau sidabrą. Imtis aukso buvo kažkaip nedrąsu, bet greitai pripratau. Dabar sidabrą ar auksą naudoju pagal aplinkybes, koks metalas geriau tinka.

Platina (lietuviškai būtų „sidabrėlis“, anot ispanų kalnakasių, kurie rasdavo šio metalo, ieškodami plata – sidabro) yra ganėtinai įnoringa. Lydosi labai aukštoje temperatūroje, graviruojant veliasi ant įrankių. Nesiduoda poliruojama, yra sunki (toks pats dirbinys iš platinos svers vos ne dvigubai daugiau negu auksinis). Ir dar spalva – šalta plieninė. Tačiau turi savito žavesio – labai kali, lydant, lituojant nesioksiduoja, iš jos galima pagaminti smulkiausias detales, nebijant, kad lituojamos išsilydys. Be to, papuošalai iš platinos ne taip greit susidėvi.

- Sovietmečiu save gerbiantis metalo menininkas neimdavo aukso į rankas, ne tik dėl prabavimo, bet ir todėl, kad meno bendruomenė laikė auksą miesčioniška medžiaga, tarsi pati savaime ji būtų nusikaltėlė. Mat fabrikinės gamybos juvelyriniai dirbiniai buvo „uniforminiai“, prestižą demonstravo kiekis, pusiau brangių akmenų ir brangakmenių reitingas: mažiau uždirbantiems, turintiems menkesnį blatą – rubinai, labiau prasisiekusiems – ametistai, viršūnėje – smaragdai, perlai, deimantai ir t. t. Ne tik, net ne tiek dėl pajamų, kiek dėl blato... Ar keitėsi jūsų santykis su medžiagomis, žlugus Sovietų Sąjungai?

- Čia turbūt turite omenyje sintetinį rubiną, aptaisytą raudonos spalvos auksu? Tai buvo pats klaikiausias derinys. Tradicija naudoti tokios spalvos auksą atkeliavo dar iš carinės Rusijos laikų. Dabar kiekviena save gerbianti juvelyrinių gaminių liejykla gali pasiūlyti kelis šimtus skirtingų aukso atmainų. Yra sukurtos technologijos, leidžiančios suteikti auksui net mėlyną ar violetinį atspalvį.

Taip, auksas menininkams yra tarsi antimedžiaga. Jei eksperimento dėlei pagal graikiškos marmurinės skulptūros pavyzdį pagamintumėme tokią pat auksinę, koks būtų rezultatas? Trikdantis? Iššaukiantis? Blogas, greičiausiai. Bronza, medis, betonas, vaškas, net rožinės spalvos plastikas ar guma – viskas gerai. Auksas – blogai.

Kodėl? Čia kažkas ne taip. Greičiausiai turime specialų geną, įgytą evoliucijos laikais, ir jis įspėja: „Arba būk stiprus, įžūlus, nebijok, kad kas nors atims tavo auksą, arba bėk nuo jo kuo toliau, kad išvengtum rūpesčių.“ Kas turi vienokią to geno amainą, mėgsta auksą, kas kitokią – negali šio metalo pakęsti.

Kaip tyčia visai neseniai gatvėje prie manęs sustojo tviskančios aukso spalvos automobilis. Iškart suklusau: bėgti ar atimti? Nedariau nieko, nes modelis buvo nelabai vykęs. Taip ir nežinau, kokią to geno atmainą turiu. O kokia būtų geriau? Jei kas atidarytų potencialių metalistų veisyklą (panašią mačiau filme apie lapių fermą), tinkamumas būtų nustatomas pagal tai, kaip individas reaguoja į auksą. Jei agresyviai prie jo puola arba paniškai bijo – toks netinkamas. Jei atsargus, bet smalsus, tada tiks. Veisiam.

Sakyčiau, auksas – bjauriai susiklosčiusių aplinkybių auka. Jis tapo pasibjaurėtinu turto simboliu. Vargšas, niekuo dėtas metalas. Taip galėjo atsitikti, pavyzdžiui, variui (jei taip smarkiai nesioksiduotų) ar alavui (jei nesilydytų tokioj žemoj temperatūroj). Bet kliuvo auksui.

O mano santykis su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais lyg ir nesikeitė. Dabar jie tapo tik lengviau prieinami ir legaliai įsigyjami. Į juos žiūriu be didesnių emocijų, kaip kepėjas žiūri į miltus ar kiaušinius. Juk brangumas yra santykinis dalykas. Kadaise klaikiai brangus buvo aliuminis. Iš jo net papuošalus gamino. Vėliau, atradus metodą pigiai išgauti aliuminį iš boksitų rūdos, euforija baigėsi.

Ką darysim, jei sugebėsim pigiai ir dideliais kiekiais išgauti auksą iš jūros vandens arba parsigabensime į Žemę kilometrinį asteroidą, sudarytą vien iš deimantų? Ar vis dar bus taip gražu? Gerai, kad taurieji metalai (iš dalies ir kai kurie brangakmeniai) yra pritaikomi buityje ir technikoje. Nes daugiau nėra jokios naudos – nei suvalgysi, nei prie žaizdos dėsi. Tai kur kišt?! Nebent į papuošalus. Daugiau nėra kur. Tiesiog tragedija.

- Labiausiai įsikirtęs jūsų ankstyvųjų kūrinių bruožas – asimetrija. Jokių dviejų vienodų auskarų – kiekvienas kitoks, bet abu dera tarpusavyje ir suformuoja kažką naujo. Trečią. Simetrijos išvengiate net vėriniuose, žaisdamas skirtingais dydžiais, pavidalais. Kada ir kodėl atsirado toks pomėgis? Nekenčiate simetrijos?

- Kai matau du vienodus auskarus, įtariu, kad egzistuoja dar ir trečias su ketvirtu. Toks įtarimas pagrįstai gali kilti ir juos dėvinčiai moteriai. Kam reikalingas šitoks širdagraužis? Kadangi idėjų daug ir jos visos veržiasi būti įgyvendintos, dvi skirtingas sudedu į vienus auskarus. Kartais padarau tris skirtingus, tada yra trys jų derinimo tarpusavyje būdai. Labai nuobodu daryti tą patį du kartus. Net mūsų veidai nėra simetriški. Pasirodo, tobulai simetriški veidai net neatrodytų gražūs!

- Nepriklausomybės pradžioje, atmenu, buvo atgijusios auksakalių parodos. Kokia įspūdinga buvo ekspozicija Arsenale, kai visi menininkai iš naujo „atrado“ gintarą, reabilitavo jį, nuvertintą, nupigintą liaudies meistrų, iš mūsiškio aukso kurdavusių pigius suvenyrus. Kaip jums pavyko atkurti santykį su gintaru – prisijaukinote, pamilote?

- Prisijaukinti nepavyko. Tada tai buvo tik atsitiktinė trumpalaikė pažintis. Apie jausmus kalbėti buvo dar per anksti.

- Apibūdinkite savo asmeninį santykį su gintaru. Mizgirių gintaro galerijoje–muziejuje 1999 m. surengėte parodą „Gintaras be metalo“, o 2005 m. – „Gintaras ir auksas“. Tai parodos su idėjine, menine programa. Koks kelias nuo idėjos iki konkretaus kūrinio iš gintaro, vėliau nuo tų kūrinių – prie parodos visumos?

- Gintaras man yra medžiaga, su kuria sunkiausiai susikalbu. Lyg pašėlusiai įnoringa meilužė. Tas jai negerai, to ji nenori, o ko nori, pati nežino. Arba jaučiuosi lyg kino režisierius, kuris privalo pagrindinį vaidmenį skirti bukam lengvabūdžiui plevėsai, bet vis tiek sukurti gerą filmą. Kūrinio su gintaru negaliu nusipiešti. Piešinys negalioja. Tiesiog negalioja. Niekaip. Pirma turiu pagaminti gintarinę detalę, o tada spėlioju, ką ji prisileis artyn.

Didžiausias rūpestis, kuriant papuošalus su gintaru, kad nebūtų saldžiai saldu. Vienas vargas. Bet jei pavyksta, būna smagu. Dažniausiai idėjos parodai į galvą šauna grupėmis. Svarbu padaryti pirmą darbą. Po to jauti, kas gerai atrodys šalia, kaip vienas kitą papildys. Būna, padaręs visą kolekciją, pamatau, kad trūksta to vienintelio apjungiančio kūrinio, arba kažko išvis atsisakau.

- Taline yra bent kelios auksakalių galerijos, o Lietuvoje niekaip nepavyksta tokios idėjos įgyvendinti ir ją išlaikyti, nors patys menininkai dėjo pastangas, kad susiburtų ir drauge kovotų už savo išlikimą. Kad atsiskirtų nuo tų, kurie daro darinius, gamina gaminius, dirba dirbinius... Liūdna tai prisiminti, bet jūs tam irgi skyrėte daug laiko, jėgų, pastangų...

- Sekėsi visai neblogai, bet džiaugiuosi, kad pasibaigė. Galima skirti laiką arba galerijai, arba kūrybai. Abi kartu jos neišsitenka.

- Kas buvo jūsų mokytojai, autoritetai? Ar jie tokie ir išliko? Būtų įdomu sužinoti apie jūsų studijas Talino dailės institute, gyvenimo mokytojus mene, gal knygose. Su kokiais menininkais bendraujate?

- Labai džiaugiuosi, kad studijavau Taline. Buvo puikūs santykiai su studentais ir dėstytojais. Daug piešėme, tapėme, lipdėme skulptūras, mokėmės visko – papuošalų kūrimo, kalvystės, akmenų apdirbimo, metalų technologijos, braižomosios geometrijos, šrifto. Mano diplominio darbo vadovė buvo Leili Kuldkepp. Tik dabar pradedu suprasti, kokią įtaką ji padarė visai mano kūrybai.

Anuomet jaučiausi lyg koks didžiulis riedulys, svyruojantis kalno viršūnėje ir neapsisprendžiantis, į kurią pusę kristi. Atrodytų, nieko ji ir nepadarė, tik priėjo ir bakstelėjo pirštu. Taip šia kryptim ir riedu. (Yra teorija, teigianti, kad bet kokio dydžio objektą, jeigu jo būsena nestabili, gali išjudinti pats menkiausias krustelėjimas, net mintis.)

Labiausiai anuo metu man patiko estų juvelyras Reinas Metsas. Vėliau žavėjausi vokiečiu Hermanu Jungeriu. Na ir, aišku, mūsiškiu Aleksandru Šepkum.

Su keliais bendrakursiais iš Talino ir Rygos kartais susiskambinam. Su Šepkum susirašom elektroniniu paštu ir susitinkam kartą metuose, kai jis lankosi Vilniuje.

- Po asimetriškų papuošalų sekė papuošalai–talpyklos, lyg ir nesudėtingos formos, tarsi mėgintuvėliai, bet buitinis, proziškas jų „turinys“ nesiderino su įprastinėmis taurių medžiagų charakteristikomis. Tų kone laboratorinių indų viduje būdavo ir sėklų, gal grūdų, riešutų, arbatžolių – jie lyg kokie vaikystės „sekretai“, slepiantys paslaptis. Buvo pati XX a. pabaiga. Derinote nesuderinamas medžiagas, antai taurų, kilnų gintarą su pigiu plastiku, banalios, tarsi fabrikinės formos begėdiškai „flirtuodavo“ su plastiškai išradingomis, gyvybingomis…

XXI a. pradžioje buvo ir sidabrinių papuošalų, pavadintų „kramtomosios gumos auskarai“. Nes įžiūrėti grožį galima ir ten, kur mažiausiai to tikimės. Forma to, kas sukramtyta, kas išminkyta, prispausta pirštu ir prilipinta, paliekant piršto pagalvėlės atspaudą... Sidabras įgyja minkšto plastiškumo, išsaugo prisilietimus, kasdienybės pėdsakus... Visa tai irgi asimetriška.

Po to pasipylė „Nežinomi objektai“, kurių nenustatysi nei funkcijos, nei paskirties, nei adresato. Vieni glaudžiasi prie sienos, kad būtų apžiūrinėjami kaip paveikslai. Kiti guldomi ant stalo, stendo ir stebimi iš viršaus…

- Vaizdiniams, kylantiems galvoje, bandžiau suteikti materialų kūną. Būtina sąlyga – daryti tai lyg ne savo rankomis, atlikti mechaninį veiksmą. Pajutęs, kad pradedu prikurdinėti nuo savęs, dingdavau iš dirbtuvės. Regis, pavyko, nes iki šiol nežinau, kas tai ir ką su tuo veikti.

- 2002 m. „Lietuvos aido“ galerijoje buvo surengta paroda, kurioje pristatėte „Priekūnių“ ciklą. Atsimenu, kaip netikėtai suskambėjo „Surdinos“, „Pirštalai“, „Kumštalai“, „Omuo“, kurių daugiaprasmiškumas viliojo, glumino ir plastiškai, ir konceptualiai. Na, žinoma, visus aplenkė „Antausiai“ – kokia didelė jų įvairovė medžiagų, technologijų, formų atžvilgiu... Būtent tuomet, kai pats sau buvote modelis, išryškėjo, kad jūsų kūriniuose nyksta lyčių stereotipai. „Priekūniai“ jums idealiai tiko. Kam dar jie galėtų pritikti, pritiko?

- Guli sau ramiai stalčiuje. Stebėjausi, kaip lengvai sekėsi kurti tai parodai. Kažkaip vienu ypu. Lyg pro kokį smegenų plyšį būtų prasiveržęs idėjų srautas.

- Kone visi meninio metalo dailininkai sovietmečiu siekė kalbėti šiuolaikiškiau, meniškiau... Respublikinėse taikomosios dekoratyvinės dailės parodose papuošalų būdavo nedaug, bet visi puikios kokybės – Aleksandro Šepkaus, Arvydo Gurevičiaus, Birutės Stulgaitės, kai kurių kitų.

Jaunesnė dailininkų ir dailėtyrininkų karta lyg ir nemėgo masyvių barokinių – secesinių Kazimiero Simanonio arba nušlifuotų, pernelyg švarios dizaineriškos meninės formos Felikso Daukanto papuošalų. Labai aiškiai supratome, kad didžiausia juvelyrikos vertybė yra ne medžiaga, ne jos kiekis, bet kaip ir kam ji panaudojama – t. y. meniškumas nepriklauso nuo kiekybės, aukso ir deimanto karatų… Kas jums imponavo anuomet?

- Man patiko daryti papuošalus, kurie pasakoja savo istorijas, kurie egzistuoja tik pagal jų pačių dėsnius, keistą vidinę tarsi sapno logiką. Nuteikdavau save maždaug taip: „Žiūrėk, kokios keistos medžiagos šitoj planetoj. Pas mus tokių nebūna. Įdomu iš jų ką nors sukonstruoti.“

Dailininkas Sigitas Virpilaitis: auksas – bjauriai susiklosčiusių aplinkybių auka
© Archyvo nuotr.

Arba „Rytoj bus pasaulio pabaiga. Užuot mirtinai nusigėręs, imsiu ir kažką sukursiu. Velniop medžiagų vertę ir jų suderinamumą. Velniop visus teisėjus ir vertintojus. Rytoj niekas nebebus svarbu. Sėsk prie darbo stalo ir paskutinį kartą pasimėgauk.“

- Kaip atsimenate savo karjeros pradžią? Kokios buvo to laiko meninio metalo mados, papročiai, tabu, kanonai? Ką reiškė anuomet būti meninio metalo atstovu, tokios srities menininku Lietuvoje? O ką reiškia dabar?

- Buvau jaunas, savimi pasitikintis. Slapčia jaučiausi kietas. Dabar vis dažniau girdžiu, kaip kikena viduje tūnantis skeptiškas stebėtojas.

- Lankėtės JAV, pas Aleksandrą Šepkų. Ką ten išvydote, gal sužinojote?

- Dirbdamas ten, sužinojau, kaip gaminami aukščiausios klasės papuošalai. Tai buvo pati geriausia mokykla, kokios galėjau tikėtis. Esu už tai labai dėkingas Aleksandrui.

- Jūsų, neproduktyvaus, išrankaus perfekcionisto, įvaizdis susiformavo jau karjeros pradžioje. Neskubate daryti parodų, neprimenate apie save. Kiekviena paroda tarsi naujas kūrybinio kelio etapas. Kaip jums sekasi neskubėti?

Laikausi dviejų taisyklių:
1. Neteršk eterio (rodyk tik tada, kai tikrai turi ką parodyti).
2. Gerbk žiūrovus (jie daro tau malonę, lankydamiesi parodoje, nenuvilk jų senomis idėjomis).

- Kaip atradote save? Kurti meninio metalo kūrinius, vadinasi, būti tame „įmirkusiam“, „impregnuotam“...

- Sėdžiu dirbtuvėje ir apima dvejonės. Juk įdomiausi kūrybiniai mūšiai vyksta galvoje, o pagamintas produktas – tik varganas tų mūšių atspindys. Ar išvis verta jį rodyti, malonumas jau lyg ir patirtas?

Kitas reikalas – nedaryti žalos. Kokios? Tuoj paaiškinsiu. Visi menininkai kuria iliuziją – erdvės, jausmo, garso, bet kokią. Jie bando vieną daiktą paversti kitu. Kuo iliuzija didesnė ir įtaigesnė, tuo geriau. Iliuzijos veikia žiūrovus ir jų sąmonė skyla – jie mato jau ne popierių ir tušą, o rūką ir kalnus, ne drobę ir dažus, bet vandenyno bangas ar gyvus padarus. Tai lyg sąmonės treniruotė, skatinanti tobulėti. Taigi, žvelgdamas į meno kūrinį, žmogus vystosi. Kol kas, atrodytų, viskas gerai.

Bet, žvelgdami į istoriją, matom, kad kuo mažiau žmogus buvo išsivystęs, tuo mažiau žalos darė aplinkai. Būdamas medžiotojas–rinkėjas, jis prisidirbo palyginti nedaug, tiesa, suvalgė didžiuosius žinduolius, tarp jų ir mamutus. Blogiau klostėsi reikalai, kai ėmėsi žemdirbystės.

(Įdomus faktas – alus, pasiekęs mus dar iš šumerų laikų, yra žalos, padarytos gamtai, pasekmė. Mat kultivuodami kanalais drėkinamą žemdirbystę, ilgainiui nualino dirvą. O druskinguose dirvožemiuose geriausiai auga miežiai.) Kuo labiau žmogus vystosi, tuo didesnę žalą aplinkai sugeba padaryti. Ir tai spartėja geometrine progresija.

Taigi kyla klausimas, ar kūrėjas, skatinantis visuomenę tobulėti, nėra didis kenkėjas, stumiantis savo rūšį pragaišties link?

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ne. Juk pati gamta skatina žmogų endorfinais – euforiją sukeliančiais hormonais, kuriuos per kūrybinį aktą išskiria smegenys. Negi gamta pati norėtų susinaikinti? Gal čia toks planas – vesti mus klaidžiais aplinkkeliais jai vienai žinomo tikslo link? O gal tai tik virusinė programėlė, kažkieno įdiegta vietinėms beždžionėms? Ta programėlė diktuoja: „Kurkite ir veiskitės, dėl aplinkos nesijaudinkite. Kai čia viską suniokosite, perkelsime į dar neliestą planetą.“

Vienas iš argumentų, kad mes esame pasėliai iš kažkur kitur, galėtų būti geometrija. Nors niekur gamtoje nėra tiesių linijų, mums kažkodėl labai patinka geometrinės formos. Namai, baldai, fontanai, televizoriai, net išauginti kubo formos arbūzai – viskas mums gražu.

Kraustomės iš proto dėl tobulų architektūros proporcijų (pamenu, kaip sužavėjo tradiciniai Tuniso, Maroko pastatai, vis bandžiau suprasti, kodėl mane taip veikia tam tikra lygių sienų, pjaustytų medinių langų ir tinke raižytų ornamentų išdėstymo tvarka).

Net haliucinacijos, kankinančios žmones, daugiausia geometrinės. Pasirodo, vyrauja ornamentas, panašus į šachmatų lentą, ir zigzagas. Iš kurgi jie?

Ir dar. Pirmas dalykas, kurį praranda žmogus, pasiekęs aukštesnį sąmonės lygį, yra gebėjimas kurti. Ar jis reikalingas tik žemesniame lygyje? Bet juk artėdami prie Sutvėrėjo, turėtume įgyti dar daugiau kūrybinių galių (šiaip ar taip, esame sukurti pagal Jo paveikslą).

O gal gamta sako: „Žmogau, jau užtektinai prikūrei, gal eik… pogulio kokiam tūkstančiui metų. Aš čia pasišluosiu.“ Apskaičiuota, kad gamta, niekieno netrukdoma, susidorotų su jai padaryta žala per kokius du ar tris šimtus metų.

Nenumanau, ką daryti. Juk jei netyčia sukursiu didelės iliuzinės galios darbą ir kam nors jį parodysiu, gali taip skilti sąmonė, kad nežinos, kaip su tuo gyventi...

- Ar kuriant papuošalus lieka kūrybinės saviraiškos galimybių? Kaip bendraujate su užsakovais?

- Užsakovės (vyrų būna koks vienas iš dvidešimties) suranda mane įvairiais būdais. Dažniausiai tai buvusių užsakovių pažįstamos ar giminaitės. Vienos kreipiasi po parodų, kitos – aptikusios mano tinklalapį, dar kitos – pamačiusios mano darbus feisbuko paskyroje. Susitinku su užsakove ir smulkiai išklausinėju, ko ji nori, ko nemėgsta, dėl ko abejoja. Po savaitės parodau jai dešimt ar dvidešimt variantų. Jei neišsirenka, piešiu dar, kol gana.

Tada sutariam kainą ir pradedu dirbti. Tai trunka nuo savaitės iki kelių mėnesių, nelygu sudėtingumas. Būna atvejų, kai užsakovė atsineša nuotrauką ir beda pirštu – va šitokio noriu. Nori, tai nori. Svajonė yra didis dalykas. Kas aš toks, kad nurodinėčiau, kaip ir apie ką svajoti? Stengiuosi, darau kaip galėdamas geriau. Moteris laiminga – aplinkiniai laimingi – visuomenė laiminga.

- Ar būna kokių kitų užsakymų, išskyrus papuošalus? Ar lieka laiko kitiems dalykams? Ką darote laisvalaikiu?

Esu daręs votus, rožinius, ženkliukus, mero regalijas, „auksines sagas“ madų festivaliui in Vogue.
Laiko užtenka viskam – poreikiai nėra dideli. Laisvalaikiu mėgstu žiūrėti dokumentinius filmus. Dažnai pasiimu žemėlapį ir svajoju, kaip žvejosiu kokiam nors ežere. Kartais net pažvejoju. Labiausiai mėgstu ant ledo.

- Ar parodote savo naujus kūrinius artimiesiems iki parodos?

- Didžiausia patarėja – žmona Eglė. Jai visada parodau darbus prieš parodą. Tiesiai pasako, jei būnu ką pridirbęs.

- Ar darote eskizus, piešiate, fiksuojate idėjas? Ar galėtumėte surengti piešinių parodą?

- Esu pripiešęs visą krūvą. Vargu, ar kam nors tai būtų įdomu. Tiesa, viena užsakovė paprašė, kad leisčiau įsirėminti jai pieštų auskarų eskizus. Leidau, negi gaila.

- Jūsų kūriniai konceptualūs – daugiau nei daiktas, tegu ir meninis, kurį galima užsidėti ar nusiimti. Sakyčiau, nusiėmus negali likti toks, koks buvai.

- Manau, jie daro vienokį ar kitokį poveikį.

- Naujausioje parodoje „Žiedai negimusiai nuotakai“ ArGentum galerijoje pristatyti iki graudumo nefunkcionalūs kūriniai. Ir konceptualūs. Jie man priminė Giacometti’o skulptūras, kurios tapdavo vos įžiūrimais, kone vaiduokliškais siluetais. Autoriaus galynėjimasis su medžiaga meninio rezultato dėlei toks įtikinantis, net sukrečiantis... Gal kitą kartą plika akimi jau neįžiūrėsime jūsų eksponatų – reikės mikroskopo...

- Viskam yra ribos. Tą pačią idėją sunkti būtų nepadoru. Vienąkart suveikė, bet kitąkart atrodys, kad noriu pademonstruoti savo neva meistriškumą. Pasaulyje yra daugybė žmonių, kur kas geriau gebančių kurti mikroskopinius dalykėlius. Aš jų tikrai neaplenksiu. Nebent sugalvočiau tinkamą priežastį ir apimtų nenugalimas noras.

- Ar galėtumėte žodžiais nubrėžti savo kūrybinę trajektoriją? Ir ko mums, žiūrovams, iš jūsų verčiau nesitikėti?

- Apėmęs negeras jausmas, kad nuo tikrų dalykų judu kažkokio rokoko link. Tai kelia nerimą. Gal kūrybos syvai baigiasi?

Ko iš manęs nesitikėti? Aš net nežinau, ko iš manęs galima tikėtis.

Dėkoju už pokalbį.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Animacijai skirtame vakare - garsiausi šiuolaikiniai kūriniai, debiutai, eksperimentai

Lietuvos kinematografininkų sąjungos Kino klube ketvirtadienį, sausio 24 d., 18. 15 val. įvyks...

Ansamblio „Musica humana“ ištikimybė tradicijoms ir Bachui

Lietuvos nacionalinės filharmonijos 2019-uosius koncertų metus sausį pirmasis pradėjo ansamblis...

Kauno muziejuje - paroda „Su gimtadieniu, Vilniau!“

19-ojo amžiaus pabaigoje įsteigtas, sovietmečiu neveikęs ir prieš keliolika metų Savivaldybės...

Profesoriaus Alvydo Jokubaičio knyga – apie politinį idiotizmą (10)

Alvydas Jokubaitis – filosofas, politikos mokslininkas, vienas ryškiausių politinės minties ir...

Aktorei Rasai Rapalytei – 50 metų: adrenalino semiasi scenoje (1)

Sausio 22 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Rasa Rapalytė švenčia gražų jubiliejų....

Top naujienos

Giminaitį laidoję plungiškiai sukrėsti pareigūnų elgesio: vietoje užuojautos sulaukė piniginių baudų (76)

Policijos pareigūnų elgesys mums visiems turėtų būti sektinas pavyzdys. Gaila, bet kartais...

Ekspertai: atėjo palankiausias metas parduoti turtą (73)

Po rekordinių 2018-ųjų, kuomet komercinio nekilnojamojo turto investicinių sandorių apimtys...

Pensijas pristatančios bendrovės vadovas tvirtai žada: iki kada visi pensininkai sulauks savo pinigų (101)

Šiuo metu senatvės pensijas jau gavo daugiau nei 70 proc. žmonių, kurioms jos priklauso, visoje...

Churchillio anūkas: esame visiškai paralyžiuoti (29)

„Brexito“ terminui nesulaikomai artėjant, europiečiai vis labiau nerimauja. Didžiosios...

Nuo gripo neapsaugos nei česnakas, nei vitaminai: specialistai pabrėžia tik kelias priemones, kurios dabar gali išgelbėti (25)

Penkiose Lietuvos – Alytaus, Vilniaus, Panevėžio, Kauno ir Klaipėdos – apskrityse sergamumas...

Švietimo ministras įvardino tiksliai, kokios algos turi būti mokamos mokytojams (50)

Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius sako, kad mokytojų atlyginimai turi...

„Revolut“ istorijoje įžvelgia grėsmes: keliamas nepasitikėjimas Lietuvos finansine sistema (18)

Žiniasklaidai pranešus, kad Lietuvoje specializuoto banko licenciją gavusio Jungtinės Karalystės...

Siūlo naują prievolę darbdaviams: darbo skelbime turėtų nurodyti algos dydį (104)

Siūloma papildyti Darbo kodeksą nauja nuostata apie privalomą pareigą darbo skelbimuose nurodyti...

Rezga planus, kaip sugriauti ES: šį kartą jie kaip niekad vieningi (229)

Jei tikėtume išskirtinai teorija, artėjantys Europos Parlamento rinkimai turėtų būti patys...

„Žalgiris“ su Jankūnu prisiminė Beardo šou Italijoje: rekordui jau 15 metų (2)

2004-ųjų sausio 22 dieną Eurolygos turnyro metraščiuose, kaip vėliau parodė laikas, ilgam...