Šį pavasarį operos solistui Edgarui Montvidui sueina 40 metų. Su režisiere Dalia Ibelhauptaite vaikščiodami Lilio senamiesčio gatvelėmis jiedu kalbėjosi apie tai, kaip jaučiasi pirmasis „bohemietis“, laukdamas 40-mečio? Apie pirmąsias svajones atvažiavus į Londoną, apie studentavimo laikus Lietuvoje, apie tai, kaip atrodė pasaulis tuomet, kai buvo dvidešimt...
Edgaras Montvidas (Penkuku nuotr.)

„Jaunieji „bohemiečiai“ suaugo!“, – ši mintis nepaliko visą kelionę iš Londono į Lilį Prancūzijoje, kur manęs laukė naujoji Edgaro Montvido premjera operoje „Idomeneo“. Lietuvoje nematytos ir negirdėtos V. A. Mocarto operos pastatyme dainavo ir mums gerai pažįstama Rachel Frenkel, praėjusį sezoną maloniai nustebinusi Vilniuje, „Visos jos tokios“ spektakliuose. Taigi, - dviguba proga sėsti į traukinį! Neslėpsiu, norėjosi gyvai išgirsti ir patį kūrinį – juk „rimtosios“ Mocarto operos dabartinėje Lietuvos operoje nėra statomos. Jos mums lyg ir neegzistuoja, ir apskritai genialusis pasaulio kompozicijos virtuozas Mocartas nė iš tolo negali mūsuose lygintis kad ir su Verdžio populiarumu. Keista, ar ne? Situacija tokia, lyg egzistuotų Šekspyro pjesės, apie kurias nebūtume girdėję...

Puikus išradimas tas tunelis, jungiantis Angliją su senuoju Europos žemynu: 35 minutės po vandeniu ir jau Prancūzijoje! Visada labai džiaugiuosi, radus galimybę pamatyti Edgaro Montvido kuriamus vaidmenis, – o kiek jų būta nuo mūsų pirmosios pažinties per paskutinius penkiolika metų! Nueitas didelis ir įspūdingas kelias. Edgaras buvo pirmasis iš jaunosios kartos solistų, išvažiavusių studijuoti į Vakarus, ir ne bet kur, o į Covent Gardeno operą! Į naujai įkurtą, dabar jau prestižiškiausią pasaulyje tapusią jaunųjų solistų programą!

Esame netiesiogiai susiję nuo pat pradžių, mat mano spektaklių Anglijoje mecenatė Jenny Hall, susižavėjusi mano pasakojimu apie nuostabius Lietuvos operos talentus, pasirinko būtent Edgarą būti tuo pirmuoju, bandysiančiu įveikti tuo metu mums atrodžiusias neįgyvendinamas aukštumas. O jis, su didžiausiu kaupu pateisino visus lūkesčius: ne tik įstojo ir baigė, bet vėliau ne kartą grįžo į šią, ne tik britams svarbiausią, operos sceną. O jo pavyzdys atvėrė duris dešimtims kitų jaunųjų nebijoti bandyti siekti savo svajonių.

Tenoras Edgaras Montvidas, režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius
Tenoras Edgaras Montvidas, režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius
© A.Didžgalvio nuotr.

Edgaras Montvidas buvo pirmasis „bohemietis“. Kodėl? Mat su juo dar 2004 metais dviese susėdę „Carluccio“ kavinėje Londone kalbėjome apie būtinybę grįžti ir, aišku, statyti ne bet ką, o Giacomo Puccini'o „Bohemą“. Pasakojau jam, kaip su Gintaru Rinkevičiumi ir Juozu Statkevičiumi sugalvojom apjungti geriausią operinį jaunimą į vieną visumą. „Bohema“ idealiai tiko mūsų sumanymui: siužete – jauni, kūrybingi studentai, gyvenantys labai neturtingai, ieškantys savo vietos gyvenime. Edgaras jau tuomet buvo labai išmintingas solistas, jis man sakė: „Palauk dar 3 metus, tuomet jau užaugsiu Rudolfo vaidmeniui.“ Ir ką gi? Laukėm. Tiesa, ne tris, o du metus, ir kai žinojom, kad Edgaras tikrai grįš, tuomet, kaip vienetinius perlus, surinkome visą grupę: Asmik Grigorian, Laimoną Pautienių, Joaną Gedmintaitę, Dainių Stumbrą, Sandrą Janušaitę ir Egidijų Dauskurdį...

Šį pavasarį Edgarui sueina 40 metų. Todėl vaikščiodami Lilio senamiesčio gatvelėmis kalbamės apie tai, kaip jaučiasi pirmasis „bohemietis“, belaukdamas 40-mečio? Apie pirmąsias svajones atvažiavus į Londoną, apie studentavimo laikus Lietuvoje, apie tai, kaip atrodė pasaulis tuomet, kai buvo dvidešimt...

Edgaras Montvidas (Penkuku nuotr.)
Edgaras Montvidas (Penkuku nuotr.)

Edgaras: Nelabai jaukiai jaučiuosi pavadintas pirmuoju ir šiaip, niekaip nepriprantu prie komplimentų, kurie, žinoma, yra labai malonūs ir reikalingi atlikėjui, tačiau sau esu labai griežtas ir kritiškas, todėl visus gražius žodžius apie save perkošiu per griežtą objektyvumo sietelį ir judu tolyn nusiplėšęs nuo galvos sunkų lauro lapų vainiką, kuris antraip temptu žemyn.

Kas man yra mano metai, laikas? Visų pirma tai - patirtis ir žinojimas, kas esu ir kur einu. Bėgant laikui taip pat keičiasi ir prioritetai. Pamenu, kai tik atvažiavau į Londoną, maniau, kad mano tikslas bus užkariauti šį miestą, dabar šiek tiek juokinga, koks jaunatviškas maksimalistas buvau!

Kariauti nereikėjo... Londone su kaupu pasisėmiau taip reikalingos patirties ir žinojimo, supratimo, supratingumo, ne tik kaip dainininkas, bet ir kaip žmogus... Tiesą sakant, čia prasidėjo mano, kaip menininko, tikrasis formavimasis, juk į šį miestą atvažiavau tik baigęs studijas LMTA.

Gyvenimo kelyje visuomet atsiranda daug žmonių ar vietų kurios įtakoja, kurie tampa svarbiais veiksniais meniniam, žmogiškajam formavimuisi. Viena iš tokių vietų, kurioje be abejo sutikau labai svarbių savo profesiniame gyvenime žmonių, buvo Karališkoji opera. Ji tarsi tapo mano namais. Būdamas Londone visuomet einu ruoštis naujiems vaidmenims, be to, tai - tarsi socialinė salelė, toks mikro pasaulis!

Atlikėjui labai svarbus yra žingeidumas, pastovus troškimas tobulėti, sužinoti ir žinoti. Pats būdamas studentu, kartu su kurso draugais lipdavau per Filharmonijos sieną, ar pasislėpęs scenos apšvietėjų kambariuke operos teatre 3 valandas laukdavau kokios didelės užsienio žvaigždės koncerto. Kartą per savaitę rinkdavomės mažame kambarėlyje žiūrėti operos spektaklių įrašų iš garsių pasaulio scenų, dramos teatre tūnodavau beveik kas vakarą... Žodžiu, domėjomės viskuo! Studijų laikai buvo puikūs!

Gyvenome netoli Filharmonijos nešildomame bute, be vonios, o po šaltų kalėdinių atostogų grįžę atgalios radome dar ir visus kanalizacijos vamzdžius užšalusius, tad likome ir be tualeto (toliau gyventi tame bute deja jau nebegalėjome), bet matydavome fantastišką Vilniaus panoramą, gitarą ir labai daug draivo. Ko daugiau reikia kai tau dvidešimt!?

Nuo studentavimo laikų nutekėjo nemažai vandens, pasikeitė pasaulis, galų gale ir aš pats. Gyvenimas teisingai sudėstė kas ir kaip, tačiau jaučiu, kad tai, ką dariau praeityje, matyt dariau teisingai, todėl dabar galiu būti tuo, kuo esu ir ten kur esu!

Edgaras Montvidas (nuotr. Kaunecko)
Edgaras Montvidas (nuotr. Kaunecko)
© Asmeninio archyvo nuotr.

Aš prisimenu pirmąjį Edgaro dainavimą Londone: Jenny Hall surengė mažytę perklausą, kad jis galėtų pasirepetuoti prieš didžiąją Karališkoje operoje, o aš pakviečiau svarbią solistų agentę… Edgaras atrodė toks liaunas, trapus, bet nuo pat pirmųjų garsų jo vidinė jėga, įtaiga ir emocinė gelmė buvo nenuginčijamos, o balso skambesys privertė visus sustingti. Kažkodėl visada prisimenu jo ranką, lengvai glamžančią švarko skverną. Tik ji viena ir išdavė tą ypatingą jaudulį...

O dabar žiūriu į jį Lilio operos scenoje ir jaudulį jaučiu aš, – koks tvirtas, laisvas ir užtikrintas jo kiekvienas žingsnis, kokia charizma ir koks vaidmens detalumas. Net tada, kai scenoje masė žmonių, visų akys žiūri tik į jį. Apie tai byloja ir aplodismentų decibelai po spektaklio. Edgaras sugeba iš kiekvieno vaidmens padaryti unikalų personažą: gyvą, mąstantį ir jaučiantį kiekvieną žodį, kiekvieną natą. O dar svarbiau, – jis vaidina ne tik tada, kai pats dainuoja. Jis gyvena scenoje kiekvieną sekundę užpildydamas vidiniu monologu ir mintimis, kurias išreiškia fiziškai taip raiškiai, kad jį gali skaityti kaip knygą.

Po spektaklio sėdėdami jaukiame prancūzų restorane kalbamės apie svarbiausius Edgaro sukurtus personažus, apie tai, kada įvyko tas lūžis ir kokie vaidmenys nulėmė tą augimą ir brandą. Ir, nors Edgarui nepatinka, kai jį vadinu pirmuoju, faktų iš istorijos neišbrauksi - 2003 metais jis buvo jauniausias tenoras Londono Karališkosios operos scenoje, sudainavęs Alfredą G. Verdi „Traviatoje“. Galima tai pavadinti likimu, bet Edgaras sužinojo, kad jam reiks dainuoti vienoje svarbiausių to sezono premjerų, likus 24 valandoms iki spektaklio! Kokių stiprių nervų reikia, kad būtum pasiruošęs tokiam momentui…

Edgaras Montvidas
Edgaras Montvidas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Daug kam gali atrodyti, kad Edgaras - gimęs „su marškinėliais“ – laimės vaikas?

Edgaras: Jei ir gimiau su marškinėliais, mama jų neišsaugojo, o gal jie buvo ne mano dydžio! Sėkmingai karjerai reikia daug komponentų. Esu iš tų, kurie myli gyvenimą ir stengiasi jį gerti dideliais gurkšniais! Štai ir visa paslaptis! Lavinu ne tik savo kūną, bet ir sielą!
O Alfredas Londono Karališkojoje operoje buvo toks kalėdinis stebuklas! Kaip sykis vaikštinėjau po Londono parduotuves ieškodamas kalėdinių dovanų. Suskambo telefonas... Viską metęs grįžau į teatrą ir sužinojau naujieną, kuri, tiesą sakant, nepakeitė mano gyvenimo, tačiau buvo didžiulis įvykis, nuraibuliuosiantis likimo vilnimis ateityje!
Bagaže turiu nemažai vaidmenų, renkuosi tik tuos, kurie yra tinkami mano balsui, taip stengdamasis išsaugoti savo instrumentą, kad tas skambėtų ne 5, o 15 metų. Tai - labai svarbu.

Šumanas yra pasakęs, kad atlikėjui svarbiausia yra kantrybė. Kantriai laukiu kada galėsiu imtis tu vaidmenų, kuriuos dabar dainuoti dar anksti. Nesisieloju, jog niekuomet nedainuosiu Otelo, juk ne mažiau galiu mėgautis šia opera anapus orkestro duobės!
Prisipažinsiu, kad tenorui parašyti vaidmenys dažnai dramaturgiškai kartojasi, vis tenka mirti scenoje arba verkti prie mirštančios mylimosios.

Nenoriu vardinti visų savo vaidmenų, - jie, mažesni ar dideli, man yra vienodai brangūs, nes visiems jiems reikia laiko pasiruošti, įdėti pastangų. Tačiau norėčiau išskirti Tomą Reikvelį („Veltėdžio karjeroje“) arba Verterį, kurie paliko ypatingą žymę mano kūrybinėje biografijoje, padėjo atrasti naujų aktorinių spalvų. Juos kurti buvo tiesiog be galo įdomu.

Beje, 40-mečio proga balandžio 8 – 12 d. Edgaras grįžta į Vilnių naujam susitikimui su Verteriu. Nuo premjeros praėjo jau šešeri metai. Žiūrovai, matę jį tuomet, tikrai gali pamatyti milžinišką vokalinį ir aktorinį augimą šiandien. Retai sugrįžtantis Edgaro Verteris kaskart turi šimtus naujų spalvų ir atspalvių. Tačiau į dideles kalbas, koks jis bus šį kartą Edgaras nesileidžia, vis juokauja: „Geriau siūlau ateiti į spektaklį ir pamatyti...“

Edgaras Montvidas
Edgaras Montvidas
© A.Didžgalvio nuotr.

Už Verterį gautas Auksinis scenos kryžius, visai neseniai – Prezidentės įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis. Ar jam gyvenime svarbūs apdovanojimai?

Edgaras: Jie puošia mano knygų lentyną!

Solisto gyvenimas, kaip ir aktoriaus, turi visiškai skirtingas dvi puses: viena vieša ir matoma – scena, gėlės, apdovanojimai, gerbėjai, o kita - tikroji, apie kurią nedažnas žiūrovas žino ar susimąsto. Ypatingai operos solisto duona iš tiesų yra beprotiškai sunki ir nepavydėtina. Pastovios, ilgalaikės, amžinos kelionės yra tiesiog užkoduotos šioje profesijoje, ir reti pasibuvimai namie dažniau primena šventę, nei realų gyvenimą. Mat operos teatrų kiekvienoje šalyje nėra tiek daug, ir jeigu tu pasirenki tarptautinę karjerą – neišvengiamai pasirašai nuosprendį, jog didžiąją gyvenimo dalį teks praleisti viešbučiuose ar beveidžiuose apartamentuose. Visiškai vienam. Todėl tokie svarbūs pasidaro scenos partneriai, kurie kelių mėnesių etapui tampa lyg šeima ir artimiausi draugai, nes visi jie yra toli nuo namų ir šeimų. Reikalingas didelis emocinis stabilumas, kad nesijaustum vienišas, kad minčių neapsėstų juodi debesys.

Vienas svarbiausių dalykų, kurį išmoksti dirbdamas tokį darbą yra tai, kad nieko nebūna už dyką, nieko negauni šiaip sau ir jokių laimingų likimo marškinėlių nėra. Egzistuoja nepaprastai sunkus darbas, nes tam, kad dainuotum taip, kad tavęs visi norėtų, o patikėkit, operos solistų rinka yra labai konkurencinga. Reikia valandų valandas vienam repetuoti, skaityti, pateikti unikalią vaidmens interpretaciją ir, aišku, lavinti balsą taip, kad jis visada būtų aukščiausioje profesionalumo formoje, nesvarbu koks oras lauke, ar kokie debesys viduje... Už visą šlovę ir pasiekimus reikia sumokėti didžiausią kainą. Edgaras pasirinko tarptautinę karjerą ir tokios kelionės yra neatsiejama jo gyvenimo dalis.

Edgaras: Žinojau, kur kišu rankas! Jei nepatinka keliauti, gali pasirinkti ramų, sėslų gyvenimą viename teatre ir nematyti vargo, tačiau karjeros tokiu atveju nesitikėk... Man patinka keliauti, tad šiuo atveju man pasisekė - mano profesija atvėrė galimybę pamatyti pasaulį su kaupu. Išmaišiau nemažai šalių, esu žingeidus, tad dainuodamas, pavyzdžiui Japonijoje, pasilieku dar savaitei, kad galėčiau pakeliauti po šalį. Nesuprantu kolegų, kurie laiką leidžia viešbučio kambaryje...
Rytų šalims jaučiu didelę silpnybę. O kaip ten bus senatvėje, paklauskite kai ji ateis…Bet dar labai negreitai (šypsosi).

Kai susitinkame, kalbėtis galime ištisom parom, bet visada toks jausmas, kad kartu praleistas laikas baigiasi labai greitai. Su Edgaru labai įdomu, kur nuvykęs, jis visada sužino visą įmanomą miesto istoriją, aplanko visus muziejus, turi įdomiausių restoranų sąrašus ir gali būti puikiu to miesto gidu ne tik jį aplankantiems draugams, bet ir visiems kitiems pastatymo solistams.

Šį kartą norėjosi pasikalbėti, tad atsisakiau muziejų ir su juo apsiribojome tik šešių valandų pasivaikščiojimu. Manau, kad Lilyje neliko nei vienos gatvelės, kurios aš nemačiau! Atrodo, per tiek valandų galima buvo jau gerokai išsikalbėti, bet tik stovint traukinių stoties perone spėju sužinoti apie tai, kas laukia Edgaro artimiausiu metu.

Edgaras: Mano kalendorius išties pilnas įdomių darbų: netrukus filmuosiuosi naujame dokumentiniame filme apie „Traviatą“, kuris bus rodomas BBC kanalu, laukia nauji CD įrašai, koncertai Bostone, Paryžiuje, Vienoje, spektakliai Glaindburno bei Santa Fe (JAV) festivaliuose, taip pat Miunchene, Briuselyje ir kt.

Jau mojuodama per langą nutolstančiam pirmojo „bohemiečio“ Edgaro Montvido siluetui, rašau jam SMS: „Jeigu tavęs kas paklaustų, kokia gyvenimo prasmė, ką atsakytum?“. Gaunu atsakymą: „Geriau jau paklaustų, kas šį vakarą vakarienei!“

Daugiau naujienų – „Facebooke“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

N. Kazlaus laidoje – čekų kino grandas, „Oskaro“ laureatas Jiřís Menzelis

Šį sekmadienį LRT laidoje „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus ” – pokalbis su...

Paaiškėjo pirmosios M. Drobiazko ir P. Vanago ledo šou žvaigždės

Paskelbtos pirmosios Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago naujausio ledo šou „Roko simfonija ant...

Operai paveikslą sukūręs A. Zakarauskas: negaliu netapyti. Taip aš bendrauju su pasauliu

Naujausia, gruodžio 6-10 d. Vilnius City Operos premjera – C. Saint-Saënso „Samsonas ir...

2017-ųjų Kafkos premiją pelnė Kanados rašytoja M. Atwood

Kanadiečių poetė, kritikė ir romanistė Margaret Atwood antradienį per ceremoniją Prahoje buvo...

Kauno arkikatedroje skambės Kauno choro atliekamas W. A. Mozarto „Requiem“

Spalio 31 d. 19 val. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje įvyks Kauno...

Top naujienos

Netiki A. Verygos pažadais: atlyginimus jau galėtume didinti 400 eurų, tačiau ir toliau skatiname emigraciją (90)

Seimas pradeda svarstyti žymiai didėjantį kitų metų PSDF biudžetą, kuriame nemažą dalį...

Rinkimų prievaizdai iškasė duobę liberalams: R. Šimašius užsiminė apie atsistatydinimą (140)

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) ketvirtadienį nusprendė, kad teisėsaugos įtarimų sulaukęs...

Metų seklys: „Milžinas“ bendrininkų susirinkimus rengdavo prie jo namų esančioje pavėsinėje (9)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Kitą savaitę – pirmasis sniegas (48)

Jau kitos savaitės pradžioje sulauksime sniego. Žiemos pranašu pirmieji galės mėgautis šiaurės...

Butų nuomos kainos įžengė į naują etapą (53)

Prakalbus apie stabilizaciją ir kainų korekciją ar bent nebedidėjimą nekilnojamojo turto rinkoje,...

Originalą pranokusiai ukrainietiškai A. Palšytės versijai klijuojama U. Bolto pasekėjos etiketė (5)

Sezono sensacija tapusi 19-metė šuolininkė į aukštį Julija Levčenka viesulu įsiveržė į...

Vairuotojams Vilniuje ruošiamos naujovės (74)

Geros naujienos Vilniaus vairuotojams – bus atnaujinama sostinės automatizuota šviesoforų...

Seime siūloma tirti A. Kubiliaus Vyriausybės skolinimosi politiką (256)

Beveik 50 Seimo narių siūlo tirti konservatoriaus Andriaus Kubiliaus Vyriausybė s 2009-2012...

Ką daryti, kad šiurkštus megztinis ne taip graužtų odą? (8)

Tai galima pavadinti tikra šaltojo sezono kova: norite įsisupti į šiltą megztinį, bet viskas...

Bloga žinia išvykusiems: pajamos Jungtinėje Karalystėje mažėja (37)

Darbo užmokesčio augimas Jungtinėje Karalystėje toliau žymiai atsilieka nuo infliacijos - tuo...