Kas gi nutiko? Apie sudėtingą, nors operos pasaulyje, pasirodo, dažnai pasitaikančią situaciją bei ypatingai laimingą jos finalą papasakojo pati režisierė:
„Nors šiandien operos teatrų ir solistų darbai yra suplanuoti keliems metams į priekį ir visi žino kas, kur, kada vyks, koks bus dainininkų, ypač aukščiausio lygio profesionalų, užimtumas. Vis dėlto tikriausiai lygiai proporcingai tam, operos pasaulis yra ir labiausiai nenuspėjamas iki pat paskutinės spektaklio minutės. Juk čia daug ką pakeisti gali ir eiliniam žmogui paprasčiausiu atrodantis peršalimas ar nuovargis, pertemptos balso stygos, vienas skambutis su geresniu pasiūlymu A klasės lygio teatre iš rimtesnės pasaulio sostinės, o kartais ir kitos sunkiai prognozuojamos aplinkybės.
Jau beveik metus laiko mes buvome suplanavę „Pelėjo ir Melisandos“ spektaklius ir turėjome puikų solistą atlikti Pelėjo vaidmeniui – iš Ukrainos kilusį Andrėjų Bondarenką, pas mus jau dainavusį Onegino partiją. Tada, prieš metus, su juo, įkvėptu fakto, jog rodysime „Pelėją ir Melisandą“, kuriuose jis galės atlikti savo mylimiausią – Pelėjo – vaidmenį, sutarėme datas. Turėti puikų profesionalą, dainuojantį pagrindinius vaidmenis vedančiuose Europos teatruose – mums didelė dovana, ir tai, kad jie pasirenka mus – visada šildo ir džiugina. Taip ramiai ir gyvenome, kai vos prieš porą savaičių staiga sužinojome, jog Andrėjus pasitraukia.
Pirmiausia tai buvo didelis šokas, antra – netikėtumas, o trečia – visgi suprantame, jog finansiniais pajėgumais negalime lygiuotis su A klasės teatrais, todėl su jais ir jų pasiūlymais niekada negalime konkuruoti. O ką pasakyti, kai žmogus tau sako: man mirtinai reikalinga pauzė, nes turiu labai atsakingus pasirodymus teatre X už mėnesio ir mano prioritetas yra būti idealiame vokalo stovyje būtent ten?
Nė vienas lietuvis solistas nedainuoja Pelėjo partijos... Taigi, iš blogiausios situacijos turėjome rasti geriausią išeitį! Per neįmanomai trumpą laiką privalėjome rasti žmogų, kuris jau vaidino Pelėją scenoje ir puikiai žino partiją, nes tokiam vaidmeniui paruošti ir jį įdainuoti reiktų kelių mėnesių įtempto kasdieninio darbo, o jų nėra! Bet VCO visuomet rūpinasi kiekvieno solisto kokybe, norėdami parodyti žiūrovui tik aukščiausio profesionalumo atlikėjus kiekviename vaidmenyje.
Pradėję tarptautinę paiešką, išsiaiškinome, jog per pastaruosius 4 metus visame pasaulyje Pelėjo vaidmenį atliko vos 33 solistai. Tai – labai mažai. Jei lygintume su bet kuria Verdi ar Puccini operos partija, solistų atsirastų šimtai. Debussy opera – nepaprastai sudėtinga, nors graži ir melodinga muzika, impresionistinė drama, bet atliekama ji retai ir mažai kas pasaulyje ją žino. 2015 m. gruodį patys ją pirmąkart atlikome Vilniuje.
Tad atkritus Andrėjui liko 32 žmonės. Supratome, jog reikia tiesiog skambinti didžiausioms pasaulio agentūroms ir tikrinti absoliučiai visus, nesvarbu iš kokio pasaulio krašto jie būtų, ar kur šiuo metu beviešėtų. Likus tiek mažai laiko – nė vienas jų nebuvo laisvas, mat tokie solistai dažniausiai yra nuolat užimti pastatymuose ir spektakliuose.
Čia mus išgelbėjo atsitiktinumas ir likimas. Pasitraukdamas Andrėjus paminėjo vieną pavardę – Vladimiras Morozas (Baltarusija), kuris Pelėjo partiją atlieka Sankt Peterburgo Marijos teatre, kuriame yra vienas iš vedančiųjų baritonų. Patikrinom jo tvarkaraštį, ir... – mūsų spektaklių metu jis Peterburge turi net 3 operas, tarp jų – dideles partijas „Pikų damoje“, „Sadko“, „Rigolete“, o tą vienintelį savaitgalį, kai repetuojame – „Sevilijos kirpėjuje“.
Supratau, jog neturime jokių šansų, bet... likimas mums buvo palankus. Čia prisidėjo ne tik tai, kad mūsų įspūdingasis Golo – Jevgenijus Ulanovas yra iš to paties teatro ir padėjo įkalbėti solistą, greitai prisiminus sudėtingą partiją, atvykti į Vilnių, bet juk reikėjo, kad ir pats teatras išleistų jį iš 3 didelių skirtingų spektaklių.
Štai čia Marijos teatras parodė aukščiausią profesionalumo ir tarptautinės darbo etikos klasę. Jie sutiko jį pakeisti visuose trijuose savo spektakliuose! Bet kas jums pasakytų, kad retas teatras apskritai svarstytų tokią galimybę, ypatingai tam, kad padėtų ne sau, o kitiems. Kam užsikrauti sau papildomo darbo? Ir ne dėl Metropoliteno operos, del kažkios Vilnius city...! Tad kodėl jie pasiryžo tokiam dalykui?
Marijos teatras šioje situacijoje parodė tai, ko taip dažnai trūksta kultūriniame, muzikiniame gyvenime, – tai bendradarbiavimas ir pagalba vienas kitam, esmės supratimas reikiamu laiku, profesionalus problemos mastelio įvertinimas ir mobilizavimasis.
Kaip pasakė jo vadovai: „Pelėjas“ – labai reta opera ir jie puikiai žino, kad Verdi ar Puccini kūriniui atlikti pakeitimą jiems rasti yra lengva, bet jei per tokį trumpą laiką jiems patiems reiktų rasti solistą pakeitimui Debussy operoje, jie būtų lygiai tokioje pat padėtyje, kaip ir mes. Dėl to, kad tokių solistų – vienetai ir jie visuomet užimti. Būtent remdamiesi principu, jog jie tiki, kad kada nors kas nors, grįžtamuoju ryšiu jiems padės tokioje sudėtingoje situacijoje, jie įvykdė šį ypatingai gražų bendradarbiavimo ir supratimo gestą.
Taip jie tik įrodė, jog būtent didžiausi profesionalai elgiasi garbingiausiai. Gal ne veltui šis Sankt Peterburgo teatras stovi greta su svarbiausiomis pasaulio operos scenomis, kaip Metropolitenas, Karališkoji opera Londone, ar La Scala?
Taigi, labai noriu pradžiuginti VCO žiūrovus netikėtu atradimu ir dovana. Nors Pelėjo partiją atliks kitas solistas – V. Morozas, tačiau mes, išlaikydami savo profesionalumo reikalavimus, ieškojome ir radome tik tokios pat aukštos klasės solistą, puikiai papildysiantį puikią mūsų trupę.“
V. Morozas (baritonas) 1999 m. baigė Minsko muzikos akademiją, 2000 m. – pirmosios vietos laureatas prestižiniame Nikolajaus Rimskio-Korsakovo jaunųjų operos solistų konkurse. Nuo 2005 m. – Sankt Peterburgo Marijos teatro solistas.
V. Morozo biografijoje sukauptos bene visos didžiausios baritono partijos: Oneginas („Eugenijus Oneginas“), Jeletskis („Pikų dama“), Andrėjus Bolkonskis („Karas ir taika“), Enrikas („Liučija di Lamermur“), Figaro („Sevilijos kirpėjas“), Don Alvaras („Kelionė į Reimsą“), Eskamilijo („Karmen“), Žermonas („Traviata“), Rodrigas („Don Karlas“), Silvijus („Pajacai“), Marčelas („Bohema“), Valentinas („Faustas“) ir daugelis kitų.
Aplankytos didžiausios operos pasaulio scenos: Karališkasis Covent Gardeno operos teatras Londone, La Scala (Milanas), Teatro Real (Madridas), Châtelet teatras (Paryžius), Metropoliteno opera (Niujorkas), Deutche opera Berlyne, Kennedy centras Vašingtone, Velso nacionalinė opera, Vienos valstybinė opera, Royal Albert Hall (Londonas). Taip pat Liucernos (Šveicarija), Zalcburgo (Austrija), Baden Badeno (Vokietija), Aix-en-Provence (Prancūzija), Savonlinos (Suomija) operos festivaliai.
