Žodyne pateikiama tokia žodžio „bohema“ reikšmė: „netvarkingas, palaidas gyvenimo būdas“.
„Aš manau, kad vadinamieji valkatos irgi turi tam tikrą vidinį pasaulį, tik jie dažniausiai yra sugniuždyti, jie yra gyvenimo pralaimėtojai. O meninė bohema visada turi pretenziją būti laimėtoja“, – sako K. Navakas.
Bohema poetui Gintarui Patackui reiškia nesibaigiančią puotą.
„Ji vyksta prie stalo gurmaniškai. Bohema – tai menininkų susibūrimas, dažniausiai – „laisvo oro direktorių“, „laiko milijonierių“, kaip aš juos vadinu. Jie dirba, bet jie dirba ne pagal grafiką“, – sako poetas.
G. Patackas ne be reikalo vadinamas gyvąja bohemos legenda. Jei jo kolegos jau seniai išmoko savo laisvę derinti su šių dienų grafikais, tai šis Kauno poetas vis dar gyvena taip, kad jo nevaržytų jokie rėmai.
„Man yra gerai, kad virš mano galvos nekabo tiesioginis žemiško viršininko šešėlis, netemdo jo iškelta kuoka virš galvos. Man atrodė didžiausias siaubas sėdėti prie konvejerio, kai žmogus parduodamas į vergiją“, – prisipažįsta G. Patackas.
Tačiau kiti menininkai sako, kad šių dienų visuomenėje beveik neišgyvensi be prisitaikymo, be taisyklių. O toks savęs įspraudimas į rėmus tikrajai bohemai – kančia.
„Tai katastrofa. Labai dažnai jauti, kad šį rytą tiek daug padarytum, bet dabar turi kaip dešimtys tūkstančių žmonių atsisėsti prie lakuoto stalo ir kurti ką nors standartiško. Jeigu jis [menininkas] gyvena, esant laimingoms aplinkybėms, savo šeimoje su tėvais, tai dar gali žaisti kurį laiką, po to jis priverstas tarnauti“, – apie žmogaus laisvės suvaržymus kalba rašytojas, poetas Markas Zingeris.
Pasak rašytojo, dažniausiai dirbama įvairiose redakcijose, kuriose vis tiek atsiranda prieštaravimas tarp redakcinės rutinos ir kūrybinės laisvės. Taigi nori nenori turi perprasti taisykles, prie jų prisitaikyti, kad išgyventum materialiame pasaulyje. Tačiau kalbėdami apie pinigus bohemininkai vieningai sutinka, kad menininkai – ne tie žmonės, kurie mokėtų skaičiuoti.
„Jeigu bohema ateina prie stalo, tai kuris nors vienas iš jų tikrai yra gavęs honorarą ir vaišina visus. Pagal nerašytą taisyklę, kas kviečia į restoraną, tas apmoka sąskaitą. Bet visų pinigų jis neprageria, nepravalgo linksmoje kompanijoje, neiššvaisto, bet, kaip vadinama, „nulieja dievams“, – aiškina G. Patackas.
