Su choreaografe ir buvusia šokėja Birute Letukaite keliaujame į studijos virtuvėlę, kur atsisėdame ant minkštasuolio ir geriame Rytų Europos tradicijomis plikytą kavą. Daugiau nei 30 metų nuolatinio domėjimosi ir darbo šokio srityje, tačiau kalbant su ja nė sekundės daliai neįmanoma pajusti bodėjimosi, atvirkščiai, atrodo kad kažkokiu mįslingu būdu čia dera platus žinių bagažas, išlavintas stebėtojo intelektas ir įsimylėjėlio aistra.
Birutė Letukaitė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Tad dvidešimto tarptautinio modernaus šokio festivalio proga, prie stiklinio virtuvės stalo mes šnekamės apie gerą šiuolaikinį meną, kultūros politiką ir tris praėjusius šiuolaikinio šokio dešimtmečius Lietuvoje.

- Ar tai kas nematyta jums yra įdomu?

- Taip. Mane žavi nauji dalykai ir gera kokybė. Nesvarbu koks tai žanras, net nėra svarbu kokia meno rūšis – svarbiausia yra kokybė. Man patinka novatoriškumas, spektakliai, kurie mane šokiruotų, stumtelėtų pasidomėti daugiau, priverstų susimąstyti apie man nežinomus ir nematytus dalykus.


- O kas yra „kokybė“? Tai atlikimo kokybė ar kažkas daugiau?

- Kokybė – tai visuma. Kai žiūri ir atsiranda savotiškas intuityvus supratimas, kad tai yra gerai, nesvarbu, koks tai žanras. Tu jauti visom savo sielos ir kūno skaidulom, kad tai yra gerai, tuo metu atrodo visai nesvarbu, ką menininkai norėjo tuo pasakyti. Aš kalbu apie vizualius, teatro bei šokio menus, kurie pritrenkia savo kokybiška visuma. Dažnai būna, kad kiti gilinasi, bando atsekti kažkokią siužetinę liniją. Manęs tai visai nedomina, man įdomu, kaip tai padaryta, kaip įdomiai sumanyta ir išreikšta.

- Kokio laikmečio menas jums artimiausias?

- Šiuolaikinis. Aš jau praėjau tuos etapus: brendimo ir žinių kaupimo. Kadangi aš daugiau gilinuosi į judesio meną, man įdomu šių dienų aktualijos. Nors nesu abejinga ir kitokio žanro menams. Tačiau neseniai Vienoje vykusi grafičių paroda man nesukėlė didelio susidomėjimo. Man patinka paslaptingi dalykai, todėl ir mene mane žavi, šiek tiek paslapties turintys akcentai, kurie sukelia klausimų.

- Reiškia, grafičiai jums atrodo pernelyg akivaizdūs?

- Nelabai daug žinau apie šią sritį, nors esu buvusi Portugalijoje renginyje, kur buvo ištapyti griuvėsiai. Ten mane nustebino, Leonardo da Vinči stiliumi nutapytas graffiti. Atskirai šia sritimi nesidomiu, tenka pamatyti tik kaip praeiviui. 


- Ar skaitote knygas?

- Šiuo metu retai – nėra laiko. Šiaip pastaruoju metu skaitau ir vartau knygas susijusias su mano darbu, nes yra labai daug informacijos, kurią turiu sekti. Paprasčiausiai, mano darbo grafikas labai įtemptas, atsipučiu tik vidurnaktį, o tuo metu dažniausiai jau nieko nesinori, bet tenka atsiversti darbinius popierius, kurių susikaupia dienos bėgyje.


- Prieš Berlyno sienos griuvimą jūs jau domėjotės šiuolaikiniu šokiu?

- Iki to laiko mes nuėjome ilgą kelią. Kaip iš kokio kiaušinio bandėme išsiristi į viščiuką, bandėme peršokti tam tikrą, nežinioje praleistą laikotarpį. Mes veržėmės patirti tai, ko netekome per ilgą laiką. Šokau etnografinio išraiškos šokio kolektyve, laikas buvo sustojęs. Išlaikytos pažiūros ir filosofija to, kas buvo iki karo pas Danutę Nasvytytę Vokietijoje. Sienoms iškilus, informacija mūsų nebepasiekdavo, todėl liko prieškarinė estetika, tas pats muzikos traktavimas, formos. Ir staiga, kai nuvažiavome į žymiąją Gretos Paluccos baleto mokyklą Dresdene... atrodė lyg pirmą kartą būtume nukeliavę į mėnulį.


- Kada tai nutiko?

- Pirmą kartą važiavau su Kira Katerina Daujotaite, tai įvyko dar prieš 1980 metus. Vėliau aš pradėjau savo kelią ir nuo 1984 m. iki 1989 m. ten važiuodavau kiekvieną vasarą. Paskutinieji metai parodė, kad pasaulis nori tokio šokio, o mes net nežinojom, kad šiuolaikinis šokis turi techniką– visada atrodė, kad jis šokamas laisvai. Patys nemokėjome technikos, todėl iki 1989 metų mes vijomės ir mokėmės. 

Kaip tu negali su devyniolikto amžiaus suknele pasirodyti gatvėje XX a. pabaigoje, taip ir tada mūsų dalyvavimas festivalyje sukėlė keistą atgarsį – iš kur atsirado teatras, kurio nėra. Jau tuomet pasauliui reikėjo didelio impulso. Gyvavęs modernaus šokio judėjimas buvo besibaigiąs, modernaus šokio mokyklų technikos, tokios kaip Merce Cunningham, Marthos Graham, dėstomos visose šokio mokyklose. Po to atsirado postmodernizmas, šiuolaikiniai dalykai. 


- Iš kur sovietiniais metais gaudavote informacijos apie šokio mokyklas užsienyje?

- Jokios informacijos nebuvo. Visa tai buvo naujas pasaulis. Jame išmokti naujos technikos, tai lyg išmokti naujos kalbos. Vaizdinės informacijos iki nepriklausomybės laikų nebuvo, nebent viena kokia nors labai gera šokių trupė suorganizuodavo po Tarybų Sąjungą gastroles, tada Vilniuje, operos ir baleto teatre būdavo vienas koncertas. Kai pažiūrėdavau į programėlę buvo galima pamatyti užrašą – „Talinas-Vilnius-Kijevas“ arba „Leningradas-Vilnius-Maskva“. Kai sužinodavau, kad tos trupės atvažiuoja į Lietuvą, aš stovėdavau eilėse prie bilietų. Visų pirma būdavo itin sudėtinga ten papulti, bet mes norėdavome pažiūrėti ir repeticijas. Per paradinį įėjimą eidavome ramiais veidais, lyg būtume to pasaulio balerinos, kad budintis mūsų nepažintų. Susirasdavome, kurioje studijoje jie repetuoja, tada pasiprašydavome, kad leistų kur nors kamputyje mums pažiūrėti repeticiją, o vakare dar pažiūrime ir spektaklį. Tai būdavo mano impulsas, dozė visiems metams.

- Jūsų nuomone, šiuolaikinis menas turėtų šokiruoti?

- Man atrodo, kad tai priklauso nuo žmogaus, žiūrovo, nes viena tai šokiruos, kito ne. Būtina atsi-velgti į tai, kokiame kontekste tai vyksta. Ramūnas Jaras kažkada yra daręs tokią akciją – jis atnešė sudžiovintą savo ekskrementą į menininkų namus, ten vyko sezono uždarymas, ir „tai“ pateikė ant stalo, kaip kažkokį protestą. Apie „tai“ rašė visi laikraščiai. 

Todėl ir kalbėjau apie kokybę. Aš ją pastebiu, kai menininkas daro ne šiaip sau, o meistriškai. Man patinka būti šokiruotai gerąja prasme – ne nuo siaubo, o nuo beprotiško įdomumo. Šokiravimas naujumu, neįprastumu – tokiam šokiravimui aš sakau „Taip“.


- Kaip vertinate dabartinę Lietuvos kultūros politiką?

- Aš visai nejaučiu tokios politikos, jei iš viso tokia čia egzistuoja. Man atrodo, kad stichiškai kiekvienas propaguoja savo madą, kiekvienas dirba savoje srityje. Nors man norėtųsi, kad mes, meno atstovai, daugiau bendrautume tarpusavyje. Taip, mes bandome daryti šiokius tokius junginius su kito žanro menininkais, kurie įgauna festivalio formą. Dalyvavimas tokiuose renginiuose yra galimybė susipažinti su kitos srities atstovais. Tokiu būdu gali gimti visai nauji „tvariniai“. 

- Ar nejaučiate atskirties nuo centro dirbdama Kaune?

- Taip. Vilnius man kaip kaunietei yra lyg pasaulis, todėl jei ne pasaulyje tai norėčiau būti Vilniuje, bet taip atsitiko, kad esu Kaune. Dažnai pagalvoju, kad galėčiau gyventi kitokį gyvenimą, nes iš tiesų jaučiu atskirtį ir porvincialumą. Kai buvome atskirti didelėmis sienomis, atrodė, lyg gyventume kitoje planetoje. Keista – sienos išnyko, bet jausmas liko tas pats. Ir maža tai pavadinti jausmu. „Tai“ akivaizdu kai keliauji į svečias šalis, kur visi nuo seno kaip viena šeima. Čia, šokio pasaulyje, staiga atsirandame mes, kurie nori įšokti į tą patį katilą, bet senbuviams to net nereikia ir jie nemato kažkokio stebuklo, kurį mes galėtume padaryti. O kaip tą stebuklą padaryti? Projektų pagalba bandome kaip nors „įsipaišyti“ ten, bet kada įvyks tikra integracija, kada liks viena pasaulio ar Europos šeima, nežinau, gal praeis dar kokie 50 metų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Iš Dailininkų sąjungos galerijos pavogta bronzinė skulptūrėlė (3)

Vilniuje iš Dailininkų sąjungos galerijos pirmadienį pavogta bronzinė skulptūrėlė.

Bendros gamybos kino forume Italijoje - dėmesys lietuviškam kinui (1)

Pirmadienį prasidėjusiame bendros gamybos kino forume „When East Meets West“ Trieste (Italija)...

Pekine prasidėjo ledo žibintų festivalis

Praėjusį penktadienį Pekine prasidėjo 32-asis ledo žibintų festivalis. Jo lankytojai pateks į...

Kultūros ministrė: Davoso deklaracija pabrėžia kultūros vaidmenį kuriant gyvenamąją aplinką (7)

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson dalyvavo Davose (Šveicarijoje) vykusioje Europos kultūros...

Geriausiems operos ir baleto solistams Lietuvoje bus įteiktos premijos (1)

Paskutinę sausio dieną, prieš „Sevilijos kirpėjo“ spektaklį LNOBT Didžiojoje salėje...

Top naujienos

Perėjusi tikrą pragarą žydė į Vilijampolę grįžo ieškoti užkastos dėžės (5)

Izraelyje šiuo metu gyvenanti Kaune gimusi Dita Šperling savo akimis regėjo, kaip baltaraiščiai...

Lenkijos ekonomikos architektas: sukame pavojingu keliu

Pirmosios nekomunistinės Lenkijos vyriausybės finansų ministras Leszekas Balcerowiczius sako, kad...

Šveicarų specialistai įvertino Gedimino kalno gelbėjimo planą: tikrai yra dėl ko nustebti (340)

Lietuvos mokslininkai ir specialistai vis dar nesutaria, kaip gelbėti Gedimino kalną. Kol mūsų...

Nori uždirbti padėdami išvengti įvestų „Sodros“ mokesčių (54)

Netylant kalboms dėl nuo šių metų įvestų „Sodros“ grindų ir jau prasidėjusių atleidimų,...

Orai: laukia šalčiausia šios žiemos naktis (15)

Antradienio naktis bus bene šalčiausia šią žiemą. Vietomis, rytiniuose ir pietiniuose šalies...

Woody Alleno įdukros pasakojimas apie tvirkinimą sukrečia: ar tikrai režisierius tai darė 7-erių mergaitei vasarnamio palėpėje? (1)

Dylan Farrow sako norinti, kad režisieriui Woody Allenui būtų pateikti kaltinimai dėl seksualinės...

Šimonytė pasakė, ką reikėjo daryt LRT: kliuvo ir Karbauskiui, ir Jakilaičiui (296)

Didesnis Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) finansinių duomenų viešumas būtų apsaugojęs...

Galingas Kuzminsko dėjimas išplėšė dramatišką „AX Armani“ pergalę (14)

Italijos pirmenybėse pirmadienį vakare Milano „AX Armani“ namuose po atkaklios kovos 82:80...

Turi priekaištų vilniečiams: kas jums darosi, kad taip pripratote skųstis? (63)

Per paskutinius kelerius metus teko lankytis aštuoniose Europos valstybių sostinėse ir dar bent...