Moteris savaitraščiui „Panorama“ pasakojo anuomet, prieš keliasdešimt metų, vieną rudens dieną išgirdusi balsą – jis jai pranešė, esą apsireikš Jėzus Kristus. Paslaptingo balso pranešimas, kad moteriai apsireikš Dievo sūnus, pasitvirtino.
Po kiek laiko moteriai apsireiškė ir Kristaus motina Marija. „Mano sūnus čia stovėjo, ir aš galiu atsistoti“, – tuomet į keturnaujienietę kreipėsi Marija. Švenčiausioji Mergelė Marija paprašė Anelės nuolat kalbėti rožinį ir melstis už visus, kurie išklydo iš tikėjimo kelio.
Apie savo regėjimus A. Matijošaitienė papasakojo krikšto sūnui. Berniukas apie moters regėjimus prasitarė mokykloje. Netrukus į Keturnaujienos kaimą atskubėjo būrys saugumo atstovų. Jie pareikalavo, kad Anelė atsisakytų savo žodžių ir paskelbtų, jog istoriją apie šventųjų pasirodymą išsigalvojo. Kaimo moteris saugumo atstovams pasirodė labai pavojinga, nes jos papasakojimai apie religinius apsireiškimus žadino aplinkinių tikėjimą.
Apie šventųjų apsireiškimus Anelės sodyboje išgirdę tikintieji vienas po kito važiavo į Keturnaujieną. Netrukus moterį pasiekė sovietinės valdžios nutarimas, kad jos sodyba bus nugriauta, o jos vietoje pastatytas oro uostas.
Sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, kai buldozeriai su žeme lygino gimtuosius namus, Anelei vilties vėl suteikė paslaptingas balsas. Praėjus keleriems metams nuo pirmo apsireiškimo, balsas jai pranešė, kad netoli jos sugriautų ir sudegintų namų bus pastatyta koplyčia, o Lietuva vėl bus nepriklausoma.
Po kiek laiko nuomonės nepakeitusi moteris buvo uždaryta į beprotnamį. Anelė įsitikinusi, kad išgyventi psichiatrinėje ligoninėje jai padėjo Dievas. „Viskas buvo Dievo rankose, – žvelgdama į Kristaus statulą pasakojo suvalkietė. – Stiprūs vaistai, kurių man švirkšdavo, neveikdavo – lyg koks vanduo ten būtų buvęs“.
Masiškai tikintieji į Keturnaujieną ėmė plūsti Atgimimo laikotarpiu. Tūkstančiai žmonių melsdavosi čia apsireiškusiems šventiesiems, o iš šiferio sukaltose laikinose klausyklose kunigai klausydavo išpažinčių. Prieš dešimtmetį Keturnaujienoje už žmonių paaukotus pinigus buvo pradėta bažnyčios statyba. Dievo namai išdygo nugriautos Anelės sodybos vietoje, kur buvo apsireiškęs Jėzus Kristus ir jo motina Marija.
Kryžių kalnas, Šimonių, Ugionių, Gelvonų, Kantaučių, Girkalnio miesteliai – vieni iš keliasdešimties, kuriuose, kaip manoma, įvyko apsireiškimų. Nors Lietuvoje oficialiai pripažįstamas tik Marijos pasirodymas Šiluvoje, dvasininkai nedraudžia melstis kitose vietose. Pasak religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus, Bažnyčia atsargios pozicijos dėl galimų apsireiškimų laikosi, mat nenori apsigauti.
„Kas darėsi XX amžiuje – nelabai susivoksi. Atvirai sakant, Bažnyčia šitų dalykų bijo, nes labai dažnai tai gali būti šarlatanų pinklės“, –sakė religijotyrininkas. Pasak jo, iš Bažnyčios praktikos galima spręsti, kad tik maždaug vienas iš 20 apsireiškimų būna tikras.
Tam, kad apsireiškimas būtų pripažintas Bažnyčios, į ją turi kreiptis tikintieji su prašymu ištirti galimą apsireiškimo atvejį. Pasak Vilniaus šv. Teresės bažnyčios ir Aušros vartų koplyčios rezidento, Lietuvos policijos kapeliono kunigo Aušvydo Belicko, dažniausiai tokie tyrimai užtrunka gana ilgai.
Tirti apsireiškimą imasi speciali vyskupų komisija. Ji apklausia apsireiškimo liudininkus, išnagrinėja galimus stebuklų atvejus. „Taip pat aiškinamasi, kokia žinia buvo perduota apsireiškiant, ar ji neprieštarauja tikėjimui, tiriama, kokią įtaką padarė apsireiškimas“, – pasakojo kunigas.
Tačiau įtakos apsireiškimo pripažinimui turi ne vien stebuklai. Galimas apsireiškimas vertinamas labai racionaliai. Komisija ne tik domisi liudininkų biografija, bet ir ų psichine būkle.
Lietuvoje į Bažnyčią dėl oficialaus apsireiškimų pripažinimo kreipiamasi labai retai. Pastarąjį kartą norėta ištirti, ar galima stebuklu pripažinti Palemone neva pravirkusios Švenčiausiosios Mergelės Marijos statulą. Tačiau po tyrimo paaiškėjo, kad iš tiesų statula neverkė.