Šiuo tikslu galėsite apsilankyti prie Anykščių krašto simbolio – dvikuprio Vorutos (dar vadinamo Šeimyniškėlių) piliakalnio. Būtent šis kultūros paveldo objektas šiuo metu išgyvena paskutines savo autentiškos egzistencijos dienas. Tad paskubėkite! Jei esate neabejingi nesufalsifikuotai kultūros paveldo autentikai, būsite didžiai nustebę sužinoję, jog Vorutos piliakalnio unikalus tikrumas aukojamas dirbtinai sukonstruotiems, iš piršto išlaužtiems simuliakrams, tariamai turintiems sąsajas su istorine Vorutos praeitimi. Dar labiau suglumsite suvokę, jog Voruta – tai piliakalnis, neva turintis netgi dvigubą valstybės apsaugą.
Visiems piliakalnį ketinantiems aplankyti priminsiu, jog dabar ant išlakių didingų Vorutos kuprų bėgioja ir laipioja jau ne tik smalsūs turistai, svajingi romantikai. Nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. – nepaisant visų Vorutai tebegaliojančių griežtų valstybinės apsaugos saugiklių – ant piliakalnio pirmą kartą jo gyvavimo istorijoje užsiropštė dvidešimt pirmojo amžiaus buldozeriai, ėmė rėplioti traktorių mašinos, pradėti plėšriais mechanizmų nagais draskyti ir ardyti stora tvirta velėna nuaugę statūs šlaitai, imtos pilti riebaus žvyro krūsnys, visiškai nesusimąstant apie gręsiančią realią piliakalnio šlaitų eroziją, kurią šiuo metu išgyvena pastaruoju metu liūdnai pagarsėjęs Vilniaus Gedimino kalnas...
Lyg vaikiškos lego kaladėlės ant Vorutos piliakalnio pietrytinio gūbrio pradėti dėlioti pamatai būsimai dar neregėtai medinei a la kunigaikštiškai Mindaugo rezidencijai, tarsi nusileidusiai iš pramanų ir fantastiškų pasakų pasaulio tiesiai ant Anykščių žemelės. Kai ši „karališkoji rezidencija“ galutiniai iškils, tūlam prašalaičiui ji greičiau primins arogantišką svetimkūnį – nei šiaip nei taip nežinia kokiems velniams užsiroglinusį ant jau savaime įspūdingos piliakalnio galvos. Neabejotina, kad šis architektūros „šedevras“ daugeliui primins toli gražu ne „karališkus rūmus“, bet primityvų medinį rąstinį klojimą, daržinę ar net egzotišką bokštelių kuorais besipuikuojantį XXI a. pradžios galvijų tvartą...
Pirmiausia visiems susidomėjusiems norisi priminti, jog šis garsus legendomis ir padavimais apipintas įspūdingų skulptūriškų formų piliakalnis stūkso ne šiaip sau kokiame nors nuošaliame ir nereikšmingame Dievo bei žmonių pamirštame dulkėto provincijos užkampio plyname dirvone. Lietuvos Atgimimo simboliu ir šventviete tapęs Vorutos piliakalnis rymo anykštėnams netgi labai reikšmingoje vietovėje – Anykščių regioninio parko teritorijoje. Pastarosios apsaugos zoną prižiūri ir kontroliuoja Anykščių regioninio parko direkcijos vadovas Kęstutis Šerepka, remdamasis be galo griežtai reglamentuotomis taisyklėmis, kiekviename parko žemių centimetre ribojančiomis bet kokią ūkinę ir invazinę veiklą...
Kai, gerbiami kultūros paveldo mylėtojai, būsite nepertoliausiai nuo Šventosios upės nusidriekusiame vaizdingame Šeimyniškėlių miško pakraštyje, vaikštinėsite šiuo metu grėsmingai persimainiusio Vorutos piliakalnio prieigose, susidursite su kitu paradoksu, išvydę papilyje, greta automobilių stovėjimo aikštelės, nuošaliai styrantį stilingą betoninį stulpelį.
Įdomu, jog jis dabartinės situacijos kontekste primena tik paveldosaugininkų kadaise įsmeigtą nereikšmingą dekoratyvinę detalę. Stulpelio viršūnėje prilipdytas be galo rimtai atrodantis apskritą bronzinį medalioną primenantis ženklas, ant kurio raidžių ir simbolių reljefe labai aiškiai lyg ant varinės monetos parašyta, jog tai – „valstybės saugomas kultūros paveldo objektas“.
Negana to, jei mintyse kilus daugybei klaustukų norėsite apie piliakalnį sužinoti dar daugiau ir virtualioje internetinėje erdvėje pašniukštinėsite giliau, būsite priblokšti kitos žinios. Atsivertę Lietuvos kultūros vertybių registro internetinį puslapį išvysite labai aiškiai juodai ant balto nurodytą informaciją, jog Vorutos piliakalnis – nacionalinės reikšmės (pačio aukščiausio apsaugos lygmens!!!) nekilnojamo kultūros paveldo objektas, saugomas Lietuvos valstybės, turintis trejopą – istorinę, archeologinę, kraštovaizdinę – vertę.
Tai žinančius dar labiau suglumina ir tai, jog piliakalnis XX a. dešimtajame dešimtmetyje, 1992 m. birželio 23 d., įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių registrą ir turi Lietuvos kultūros paveldo departamento (KPD) kvalifikuotų specialistų tarybos nutarimu jam suteiktą unikalųjį kodą – 1886...
Visiems tai žinantiems ir suvokiantiems aiškiau nebegali būti, jog dabartinė piliakalnio egzistavimo realybė akivaizdžiai prieštarauja jo ypatingam statusui, o valstybės aukščiausio lygmens apsauga primena tik įspūdingai pompastiškai skambančią formalių žodžių tiradą. Pasirodo, šiuo Lietuvos piliakalnių apsaugos istorijoje precedento neturinčiu atveju visi Vorutai suteikti keleriopi itin solidūs valstybinės apsaugos saugikliai yra visiškai niekiniai – fiktyvūs ir formalūs, iškylantys žodžių neatitinkančioje ir jiems absoliučiai prieštaraujančioje tikrovėje kaip ciniškas akibrokštas...
Verta priminti, jog per 27 metus ant Vorutos piliakalnio ir jo prieigose Anykščių savivaldybės pastangomis buvo įvykdytos neagresyvios, pakankamai protingos, funkciškai reikalingos ir jautrios estetinės-infrastruktūrinės-edukacinės-kultūrinės intervencijos: iškirtus menkaverčius medžius ir krūmus, atidengtas įspūdingo silueto vietos kraštovaizdį itin praturtinantis piliakalnio tūris; ant jo šlaitų įrengti mediniai laiptai; sukonstruotas į piliavietę vedantis medinis tiltas per Volupio upelį; papilyje pagal Rusijos Vakarų Sibiro rąstinių medinių pilių pavyzdžius pastatytas apžvalginis bokštelis su aptvarine siena, skirti muziejinei-edukacinei-pramoginei veiklai; priešais piliakalnį papilyje iškilo liaudies meistrų išdrožtos karaliui Mindaugui dedikuotos medžio skulptūros; atsirado taip reikalingi piliakalnio istoriją menantys informaciniai stendai. Tai buvo pozityvūs pokyčiai, nedarę tiesioginės žalos per šimtmečius susiformavusioms unikalioms piliakalnio gamtinėms-kultūrinėms formoms.
Tačiau pastaraisiais metais situacija radikaliai pasikeitė. 2016 metų rudenį jau ant paties Vorutos piliakalnio pradėjo sparčiai dygti naujas svetimkūnis. Pagal užmanytojų idėją, tai bus papilio teritorijoje pastatyto medinio „dvaro“ tęsinys, užsiropštęs jau ant pačios Vorutos viršukalnės gūbrio. Tad šiuo metu ant Vorutos piliakalnio makabriškai rioglinasi, dygsta tikra Lietuvos nepriklausomybės laikų mutacija – butaforinė nežmoniškai brangiai (vien tik pirmajam pilies statybų etapui iš rajono biudžeto išskirta bemaž pusė milijono – 440 000 eurų!) kainuojanti iš medinių rąstų, betono, medžio drožlių plokščių ir plieno virbų armatūros pagal XXI a. technologijas suręsta grimasa, pavadinta „Mindaugo pilimi“.
Šis simuliakrinis „šedevras“, pasirodo, yra palaimintas netgi pačių pačiausių už Lietuvos respublikos kultūros istorinį palikimą atsakingų personų: Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorės Dianos Varnaitės ir istoriko archeologo doc. dr. Gintauto Zabielos. Pastarąjį mokslininką dabar galima pavadinti statybų ant Vorutos piliakalnio idėjiniu vadu, uždegusiu žalią šviesą piliakalnį naikinančioms statyboms.
G. Zabiela Vorutos piliakalnį 1990-2006 m. skersai išilgai iškasinėjo, atliko išsamius archeologinius tyrimus ir jį paskelbė „labiausiai“ (ir net gi „visiškai“!) Lietuvoje ištyrinėtu. Jei būtų tik tiek, nekiltų papildomų klausimų dėl piliakalnio vertės ir statuso. Tačiau pagal G. Zabielą, reiktų suprasti, jog didžiausias objekto ištyrimo laipsnis tarsi reiškia jo visišką mokslinį „suvartojimą“ ir tarsi panaikina jo savaiminę kraštovaizdinę, istorinę ir neabejotinai tebeesančią archeologinę vertę.
Negana to, G. Zabiela, naudodamasis savo „neginčytinu“ mokslininko autoritetu, lyg koks dievas, kuriuo abejoti draudžiama, konstatavo, jog tai vieta, ant kurios nekvestijonuojamai galima statyti medinę pilį. Nors, iš tiesų, visiškai neaišku, kokia čia pilis stovėjo XIII-XIV a., ar tai buvo pilis, ar tik mediniais rąstiniais sutvirtinimais aptverta teritorija ant kalno su pašiūrėmis prisiglausti Šeimyniškėlių kaimo gyventojams priešiškų genčių antpuolių metu...
Po tokių dviprasmių autoritetingo mokslininko teiginių piliakalnis norom nenorom tarsi atsidūrė paveldosauginės rizikos zonoje. Galima sakyti, šiomis tarsi „nekaltomis“, tačiau neatsakingomis mokslininko išsakytomis išvadomis, idėjomis sau palankiu metu pasinaudojo gudri ir apsukri Anykščių savivaldos biurokratija.
Galų gale 2016 m. Vorutos piliakalnis tapo Anykščių valdininkijos butaforinių projektų grobiu, nekuklių finansinių interesų bei užgaidų auka. Piliakalnis ir jo aplinkinė teritorija paversti didžiule statybų aikštele itin stambiomis valstybinių pinigų sumomis į kairę ir į dešinę besišvaistantiems savivaldybės „kunigaikštukams“. Taip Lietuvos valstybės saugomas nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektas nedelsiant ir be jokių skrupulų paaukotas butaforinių turistinės-komercinės paskirties svetimkūnių statybai, sunaikinančiai jau savaime itin vertingą piliakalnio kraštovaizdinį savitumą, kuris yra autentiškas, išskirtinis, neįkainiojamas.
O juk visiems su kultūros paveldosauga susiduriantiems žmonėms puikiausiai suprantama, kad neturint absoliučiai jokios ikonografinės vaizdinės medžiagos, konkrečių rašytinių šaltinių – svariai įrodančių ar netgi tik skurdžiai užsimenančių, kaip Vorutos pilis tolimoje pagonybės epochoje atrodė tikrovėje – tokia „atkuriamoji (!?) pilies“ statyba yra daugiau nei „nekaltas“ paveldosauginis ir teisinis chuliganizmas. Tai, švelniai tariant – Lietuvos piliakalnių 2017 metus juodu dryžiu paženklinantis ir lietuvišką paveldosaugą ciniškai „papuošiantis“ nusikaltimas, akivaizdžiai bylojantis ne apie Lietuvos unikalaus piliakalnių paveldo objekto puoselėjimą, bet atvirkščiai – konstatuojantis jo naikinimą.
Dabar, energingai diriguojant Anykščių rajono paskutiniajam „absoliutiniam monarchui“ Kęstučiui Tubiui, ant legendinio Vorutos piliakalnio išsijuosus vykdomos niekieno nekontroliuojamos barbariškos „Mindaugo karališkosios rezidencijos“ statybos. Lyg parazitinė kerpė ant senovinio medžio pažeisto kamieno sąmoningai auginamas „pilies“ simuliakras, vadovaujantis tik hipotetinėmis prielaidomis, grindžiamomis lakia archeologų, istorikų fantazija, remiantis nežinia kaip čia prikergtomis Rusijos Vakarų Sibiro pilių statybos tradicijomis ir pasitelkiant modernias XXI a. statybos medžiagas bei technologijas.
Tad, mielieji, jei norite savo akimis išvysti unikalų Lietuvoje reiškinį – autentiško kultūros paveldo palikimo aukojimą pseudoistorinei butaforijai, beprotiškai brangiai kainuojančiai kultūriškai bevertei imitacijai, itin neskaniai kvepiančiai vienadiene komercija ir cinizmu, užsukite į Anykščius! Neskubant pasivaikščiokite ant drastiškai siaubiamo Šeimyniškėlių piliakalnio gūbrių!
Įsitikinsite, kaip Anykščių savivaldybės „visagalių kunigaikštukų“ ir savo darbui pilietiškai abejingų „paveldosaugininkų“ rankelėmis greitais tempais draskomas puikus Vorutos piliakalnis – toks vienintelis ir nepakartojamas Lietuvoje. Turėsite puikią progą susidurti su labai aiškiai demonstratyviai vizualizuota kultūrinio barbarizmo, teisinio nihilizmo iliustracija. Įsitikinsite, kaip legendinis Anykščių Vorutos piliakalnis paverčiamas „genialia“ antikultūrine karikatūra.
2017-aisiais metais, kurie Lietuvoje dedikuoti mūsų tautos piliakalnių paveldui, visas šis atkaklus ir trumparegiškas siekis Vorutos kalną paversti turistams patraukliu ir finansiškai pelningu tuščiaviduriu mediniu „disneilendu“ skamba kaip liūdnas epizodas iš tragikomiškos pasakos apie absurdišką Kreivų veidrodžių karalystę.
