aA
Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Daivos Čepauskaitės eilėraščių rinkinį vaikams „Baisiai gražūs eilėraščiai“ ir Viktorijos Prėskienytės-Diawaros apsakymų rinkinį „Bėgimas į nežinią: afrikietiški apsakymai“.
© Shutterstock nuotr.

Daiva Čepauskaitė „Baisiai gražūs eilėraščiai“

„Ar lietuvių vaikų poeziją ištikimo mirtis?“ – taip prieš pora metų su kolegomis pavadinome vieną Vilniaus knygų mugėje organizuotą diskusiją. Tvyrojo gana pesimistiškos nuotaikos – silpnų mėgėjiškų bandymų eiliuoti vaikams apstu, tačiau dėmesio vertų knygų – reta. O kai išleidžiamas tikras deimančiukas, kad ir nešlifuotas, krykštauji iš džiaugsmo. Būtent taip su kolegomis vėlyvą popietę bibliotekoje elgėmės pirmą kartą į rankas paėmusios Daivos Čepauskaitės eilėraščių rinkinį vaikams „Baisiai gražūs eilėraščiai“. O šiandien ši knyga jau susirinkusi net keletą reikšmingų apdovanojimų: Aldonos Liobytės premiją už reikšmingiausią metų debiutą vaikų literatūroje, Poezijos pavasario premiją už poeziją vaikams, taip pat įtraukta į Kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.

Rinkinio pavadinimas gali būti suprastas dvejopai. Žodis „baisiai“ neretai naudojamas kaip žargoninis sinonimas žodžiui „labai“, todėl tai ir labai gražūs eilėraščiai. Tačiau pavadinimas nurodo ir į du svarbiausius knygos skyrius – pirmajame, anot autorės, sudėti gražūs eilėraščiai, o antrame baisūs. Ir šie du galimi perskaitymai dera tarpusavyje, papildo vienas kitą.

Pirmojo skyriaus „Gražūs eilėraščiai“ pirmasis eilėraštis yra „Auksinė skruzdėlė“. Nežinau, ar vos pasirodžius pirmajai autoriaus knygai vaikams galima kurį nors eilėraštį galima skelbti programiniu, tačiau „Auksinę skruzdėlę“ nori apibūdinti būtent taip. Eilėraštyje kalbama apie poezijos prasmę, kodėl ji apskritai reikalinga gyvenime, net jei nesuteikia jokios praktinės reikšmės:

O jeigu atvirai, tai privalau

sutikt, kad daug kas ir be to gyvena.

Bet argi tai gyvenimas, brolau,

Kai niekas tau širdies nepakutena? („Auksinė skruzdėlė“ p. 5)

Tam, kuris sutinka, kad poezija svarbi, kad ji suteikia tai, ko negali duoti joks kitas dalykas, atsiveria durys į pačią poeziją ir į tolimesnius knygos eilėraščius. Manau, ne veltui ant viršelio matome apverstą, taigi nepraktišką spintą su pravertomis durimis, aplipusią auksinėmis skruzdėmis, nors viršelis ir yra kelių knygos iliustracijų koliažas. O auksinė skruzdėlė – simbolis to, kas labai brangus, kas pakutena širdį, poezijos sukeliamo poveikio metafora.

Kaip pirmąjį skyrių pristato pati autorė, jame eilėraščiai „apie gamtą ir visokius jausmus, kurie užplūsta pavasarį arba žiemą, o kartais rudenį arba vasarą“ (p. 4). Iš viso čia trylika gana skirtingų eilėraščių, kuriuos sieja grožio tema: draugystės grožis, motinos meilė, gamtos pasaulio stebuklingumas, miego saldumas ir t. t. Tai jauki, švelni poezija, tačiau kartu ironiška: vaikui nepataikaujama, nekalbama infantiliu tonu, o iš kasdienybės dalykų, kure šiek tiek pašiepiami, piktai nesišaipoma, būtent jų apsupty išryškėja ypatingų dalykų grožis ir vertė:

Kai šalia tu, negraužia akių

Nei svogūnas, nei muilas, nei dūmai,

Net ir košė skani, ir tikiu –

Mums nebaisūs didžiausi atstumai („Atviras ir jausmingas laiškas draugui“, p. 8)

Tiesa, tarp lyriškų eilėraščių, pasitaiko ir kone poetinių anekdotų, pavyzdžiui, „Paukščių turgus“ ar „Sena spinta“.

Antrame rinkinio skyriuje „Baisūs eilėraščiai“ kalbama apie įvairias vaikų baimes, pagimdytas lakių vaizduočių ir skaitytų pasakų. Tai baimės dėl baubų, iš žmogienos verdančių plovą, dėl tamsoje tykančių pavojų, kraują stingdančių garsų ar net paprasčiausio voro:

Tolimiausiame kambario kamputy –

juodas voras, dydžio kaip gaublys.

Negaliu aš vienas būti,

Jeigu vienas liksiu, jis išlįs... („Voras“, p. 35)

Nors į šias baimes žvelgiama rimtai, eilėraščių pabaigoje neretai jos ir šiek tiek pajuokiamos – nes baimę dažniausiai kelia ne iš tiesų pavojingi dalykai, o nežinios ir šešėlių įaudrinta vaizduotė:

Prasiveria durys. Ir atima žadą.

Apšąla širdis ir kartu kambarys.

Ir gyslose kraujas pavirsta į ledą.

Ir... purpteli kandis riebus pro duris. („Sena spinta“, p. 37)

Trečiasis skyrius „Virtuvės poezija“ – rinkinio vientisumą ardantis vos trijų eilėraščių skyrius, skirtas virtuvės pasauliui, kurį galbūt autorei vertėjo pasitaupyti kitai knygai. Bet tai pastaba tik dėl vientisumo, o eilėraščiai nenusileidžia ankstesniems, yra žavūs ir nuotaikingi.

Apskritai D. Čepauskaitės eilėraščiuose vaikams daug daiktiškumo – juose vaikui pažįstamas, apčiuopiamas pasaulis, tačiau pasitelkus daiktus dažniausiai kalbama apie tai, kas nematerialu ir gyvenime svarbu. Vaikai dar tik mokosi mąstyti abstrakčiau, tad atsispyrimas nuo kasdienybės, atrodo, labai sėkmingas žaidimas.

Knygoje autorė laužo vis dar gana gają nuomonę, kad poezija vaikams turi būti švelni, jauki, nedirginti, o jei juokinti, tai tik gražiai, estetiškai. Nors jos eilėraščiai neretai tikrai jaukūs, švelniai juokingi, tačiau juose yra iš šiurpuliukų, šnekamosios kalbos elementų, retkarčiais pavartojama aštresnių pasakymų ar vaizdinių, kurie kai kuriems suaugusiesiems kelia atmetimo reakciją, pavyzdžiui, „rūko pirstelėjimas“ (‚Mėlynas rūkas“, p. 6), arba situacija, kai įsižiūrima į šiuolaikinį miesto vaiką, kuris iš močiutės išgirdęs apie „kačiukų išsprogimą“ pirmiausia pagalvoja apie tiesioginę žodžių prasmę, o ne krūmo pumpurėlius („Kačiukai“, p. 11). Bet visa tai daroma skoningai ir atsakingai. Be to, autorė nuo tradicijos nesisuka, ją išmano ir ja žaidžia, o eilėraščiams pasitelkia vaikų literatūrai būdingus rimuotus ketureilius.

D. Čepauskaitės knygą iliustravo Ieva Babilaitė – kiekvieną knygą, kurios ji tik imasi, paverčia meno objektu – nesvarbu ar tai šmaikštūs A. Šimkaus eilėraščiai apie Bobulytę, ar bežodė knyga „Skrisiu“, ji randa savitą prieigą, sugeba keistis ir skirtingiems kūriniams suteikti skirtingą formą, tai tikro talento požymis. Tačiau ar kukli, tamsių žemiškų spalvų knyga ras kelią pas vaiką? Pati viena – sunkiai, bet tam ir esam, mes, suaugusieji.

Viktorija Prėskienytė-Diawara. Bėgimas į nežinią: afrikietiški apsakymai

Sovietmečiu nutekėjusi į Malį ir ten 35-erius metus praleidusi Viktorija Prėskienytė-Diawara 2018 m. pradžioje Lietuvoje pristatė savo pirmąją knygą – apsakymų rinkinį „Bėgimas į nežinią“ su paatrašte „Afrikietiški apsakymai“. Į rinkinį sudėti 9 skirtingo ilgio, nuo vos kelių iki keliasdešimt puslapių užimantys apsakymai apie Afrikos valstybės Malio gyventojus ir atvykėlius, jų kasdienybę, kultūrą, papročius bei sankirtas su Vakarais.

Galbūt kas nors, imdamas tokią knygą į rankas, tikėtųsi bent šiokios tokios romantiškos egzotikos ar mistifikacijos, bet čia to nėra – „Bėgimas į nežinią“ yra itin kritiškas žvilgsnis į šalį, norinčią gyventi kaip Vakarai, bet nepaleidžiančią savų papročių tik atitolinančių, pasakotojo ir kai kurių veikėjų nuomone, nuo svajonių ir geresnio gyvenimo.

Pasakojimai ir skirtingi, ir kartu labai panašūs – į vienį šias dažnai tragikomiškas istorijas jungia pakeles nuklojusios šiukšlės, korupcija, veidmainystė ir dėl griežtų papročių kenčiantys žmonės.

Didžioji istorijų protagonistų yra moterys. Jų – vietinių ir atvykusiųjų – padėtis Malyje itin domina autorę. Nė vienų gyvenimas čia pernelyg nelepina ir netenkina. Pirmosios neturi teisės spręsti savo likimo, šeimų klanų, kurie, beje, net yra lyginami su totalitarine valstybe („Viltis per internetą“ p. 170) dažnai prievarta ištekinamos už patogių vyrų, o antrosios neretai į šalį patenka per naivumą ištekėjusios už maliečių – vedamos meilės ir gerai nesuprasdamos nei šalies papročių, nei gerai pažinodamos savo pačių vyrų. Moteris ir vyrus – net mylinčius vienas kitą – knygoje skiria neįveikiama siena.

Nors moterys ir tampa gyvenimo aplinkybių aukomis, tačiau pačios nėra nei silpnos, nei kvailos – jos trokšta išsilavinimo, mokosi manipuliuoti, bent iš dalies apeiti vyrus, o atvykėlės, nepriklausydamos jokiems šeimų klanams, geba net ir labai gudriai suktis šioje šalyje. Tiesa, kritikos knygoje atseikėjama ir moterims – užuot susivienijusios, jos dažnai ėda viena kitą, be to, kaip apibendrina vienas vyras kitam, kuris labai jaudinasi, kad tik žmona neapipjaustytų jo dukters: „Jei ne jos, tai iš mūsų tradicijų ir papročių jau seniai nieko nebūtų likę“ („Bobiški reikalai“, p. 108).

Apsakymų veiksmo laikas – gana trumpas dabarties epizodas, kurio metu įvyksta koks ryškus konfliktas, kažkas tokio, dėl ko kardinaliai pasikeičia veikėjų likimas: vienos atvykėlės sūnus prisidirbo ir motinai reikia imtis nešvarių darbų, kad jam padėtų („Aklavietė“), pernelyg daug medicininių užsienietiškų serialų prisižiūriūrėjusi romantikė ruošiasi bėgti su tik ką išgelbėtu nepažįstamu vyriškiu, nes tuojau bus per prievartą ištekinta („Bėgimas į nežinią“), kita moteris ieško sprendimo, kaip dukrą išgelbėti nuo suradikalėjimo („Viltis per internetą“) ir t. t. Tačiau visose, net trumpiausiose knygos istorijose atskleidžiamos ir svarbiausios personažų gyvenimo linijos, kad skaitytojas suvoktų jų elgesio priežastis. Situacijos, kaip ir patys personažai, mažai individualizuotos, apibendrintos, taip parodant, kad tai, kas vyksta, nėra išskirtiniai reiškiniai Malyje, o dėsninga daugelio kasdienybė.

Nors gali pasirodyti, kad knyga labai tamsi, iš tiesų parašyta lengvai ir su humoru, nors jis ir persmelktas liūdnų pesimistinių gaidų. Situacijos ir veikėjai dažnai atrodo šaržuoti, o dar dažniau tragikomiški, retesniais atvejais jiems pasakotojas jaučia užuojautą (pavyzdžiui, „Bobiški reikalai“ apysakos veikėjui, kuris siekia sutrukdyti apipjaustyti dukrą, ar netikėtai Malyje dėl pilietinio konflikto įstrigusiai prancūzei Žaklinai „O pas mus taip“).

Apsakymuose justi, kad autorės rašymas paveiktas teatro, kurį daugybę metų kūrė Malyje. Kūriniuose daug veiksmo ir veikėjų, ryškių emocijų ir intensyvių dialogų, o pasakotojo kalbėjimas vietomis primena remarkas, tai itin ryšku pirmame rinkinio apsakyme „Gyvenimo randai“.

V. Prėskinytės-Diawaros apsakymų rinkinys „Bėgimas į nežinią“ įdomus ir praplečiantis akiratį, bet nenugludintas – vietomis užsižaidžiama, imama tuščiažodžiauti, vietomis prasiveria ir niekam nereikalingos kalbos klišės: „Gili žaizda, atsivėrusi jo sieloje“ (p. 16), „užgriūva ateities banga“ (p. 113) ir pan. Apskritai moralu, nuomonės formavimu, publicistine informacija apie Malį čia rūpinamasi labiau nei menine raiška, literatūrinės formos paieškomis, todėl istorijos vienaplanės. Vis dėlto autorė geba išlaikyti intrigą iki pabaigos, įdomiai ir kritiškai per kelių žmonių likimus papasakoti apie tolimą Afrikos valstybės padėtį ir kultūrą, tad intensyvus knygos pasaulis įtraukia ir skaitymas neprailgsta. Tikiu, kad ši knyga savo skaitytoją tikrai atras ir neužsidūlės lentynose.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Dainius Elertas. Kantų šeima Klaipėdoje (2)

Nemažai asmenybių, reikšmingų Lietuvai, regionui, visai Europai, yra susijusios su Klaipėda...

Kostas Smoriginas ir Andrius Kulikauskas papasakojo apie persipynusius likimus

Jau ketvirtadienį, spalio 18 dieną, Šv. Kotrynos bažnyčioje prasidės daugelio pasiilgtas...

Oskaras Koršunovas: pasaulis reklamuoja mūsų teatrą, o mes kuriame reklamas apie G tašką (13)

Kinijos avialinijų žurnaluose Vilniaus ir Niujorko teatrai reklamuojami tame pačiame puslapyje, o...

Vilniuje vienintelis Europoje Tango teatras pradeda naują sezoną

Vilniaus tango teatras pradeda ketvirtąjį kūrybinį sezoną ir nepaliauja stebinti publikos...

MO muziejaus atidarymo renginiai – kaip išsirinkti? (6)

Spalio 18-21 dienomis MO muziejaus atidarymo metu vyks daugiau nei 70 renginių, kurių svarbiausias...

Top naujienos

Visiškai išteisintas Balčiūnas: dar pagalvosiu, ar reikalausiu kompensacijos už pareigūnų neprofesionalumą (26)

Namų šturmas paryčiais, dešimt parų areštinėje ir penkeri metai teismo proceso, kol buvęs...

Pasaulio nepripažintoje Europos „šalyje“ klesti komunizmas: vietiniams negalima išvykti, o turistams – fotografuoti (297)

Yra tokia vieta Europos žemėlapyje, kurioje nesuprantamais būdais klesti komunizmas . Visos...

Išlydėjusi 11-metį sūnų į mokyklą motina tokios tragedijos nesitikėjo (8)

Kartais turi nutikti kas nors labai nelaimingo, kad sužinotume, kokie nuostabūs žmonės mus supa....

Sunerimę Čeponis ir Sirvydis pateisina Šaro rimbą, bet siūlo keisti „Žalgirio“ žaidimą (31)

„Stengsiuosi, kad mūsų vyrai pataptų vėl tokiais pačiais žmonėmis, kokie jie buvo...

Paaiškėjo neįtikėtina tragedijos priežastis – vienas neatsargus rankos mostas pražudė 5 asmenų šeimą (8)

Remiantis naujausiais žiniasklaidos pranešimais, vienas iš hidroplano keleivių, darydamas...

Sveikatos specialistė sukritikavo naują visuomenės įprotį: kodėl į tualetą nereikėtų neštis telefono (25)

Visi nuo pat vaikystės žinome, kad rankas reikia plauti pasinaudojus tualetu, prieš valgį ar...

Mokslininkė įkvėpimo sėmėsi iš Nobelio premijos laureato: svarbiausia nepasiduoti po nesėkmių (8)

Jaunoji neuromokslininkė dr. Julija Krupič, prieš 12 metų baigusi fizikos studijas Vilniaus...

Kitas aktoriaus Nicolo Cage'o veidas: 54-erių aktorius demonstravo sugebėjimus lovoje (3)

Dramoje „Between Worlds“ vieną iš pagrindinių personažų įkūnijusiam Nicolui Cage‘ui...

Psichologų patarimai, kaip palikti žmogų, suteikiant jam kuo mažiau skausmo (6)

Vienas iš nemaloniausių dalykų gyvenime – būti paliktam. Tiesa, būti tuo, kuris nutraukia...

Užklupusi liga parodė Lietuvos institucijų grimasas: ar ten sėdintys jaučiasi nuo visko apsaugoti? (10)

Oi kaip neretai man norisi pakartoti tą garsiąją AtA Bobelio frazę – mūsų Seimas bukas. Ir...