aA
Operos pasaulyje sėkmės istorijų – daug ir skirtingų, o štai lietuvės Aušrinės Stundytės kelias – vienas iš nepatogiausių. Lietuvoje matyta tik VCO „Katios Kabanovos“ spektakliuose, įsimintinos energijos ir gaivališko artistiškumo solistė tuomet pavergė ne vieną. Ir ne veltui – jos atlikimo paveikumą patvirtina ir darbai prestižinėse Europos scenose, tarp kurių ir Berlyno Staatsopera, Nacionalinė Paryžiaus opera, Miuncheno Bayerische, kur sopranas bendradarbiavo su žinomiausias šiandienos režisieriais.
Aušrinė Stundytė
© Asmeninis albumas

Apie nepatogumą: interviu Aušrinė pasakoja apie savo pasirinktą laisvai samdomo menininko kelią, kuris jai leido atsiskleisti būtent išskirtinėse XX a. operose. Kaip sako pati solistė, ją traukia kūriniai, kuriuose ji gali jaustis aktore. Ir nenuostabu – tą jau ne kartą įvertino ir išnaudojo tokie režisieriai, kaip skandalingasis Calixto Bieito, savo pastatymuose iš dainininkų reikalaujantis šimtaprocentinio atsidavimo. Apie darbą su juo, laisvalaikiu kuriamas instaliacijas, keliones ir retus pasirodymus Lietuvoje kalbėjomės su Aušrine.

Aušrine, apie jūsų pasiekimus dažniausiai sužinome tik iš toli, o Lietuvoje retai galime jus išgirsti. Papasakokite apie savo paskutinių kelių metų veiklą, kokiais keliais pasukote, kodėl tapote laisvai samdoma soliste? Ar šis kelias jums pasiteisino?

Savo karjerą pradėjau kaip operos teatro trupės narė, - šešis metus dirbau Kelno (Vokietija) operos teatre. Tai – standartinis solisto kelias, beveik niekas nepradeda nuo laisvai samdomo menininko statuso, tačiau vėliau, jei viskas klostosi gerai, būtent tai man yra maloniausia darbo forma. Dabartinis gyvenimas, atrodantis toks neprognozuojamas, nepastovus, man yra kur kas priimtinesnis dėl pasirinkimo laisvės. Galiu pasakyti „ne“ rolėms, kurios man netinka ar nepatinka. Žinoma, tą daryti gali tik sukaupęs darbų bagažą, kai aplinka tave jau žino.

Save matau, kaip specifinę dainininkę: mano balsui tinkamiausia XX a. muzika. Visada manau, kad yra geresnių dainininkų, galinčių padainuoti Verdį ar Pučinį, o mano stiprybės yra kitur. Daugiausiai koncentruojuosi į rusišką ir vokišką muziką, ją atlieku gerai, - taip žmonės kalba ir ateityje vis daugiau pasiūlymų gaunu būtent ta kryptimi. Repertuaras, kurį dainuoju šiandien yra toks, jog vienas teatras į metus stato tik vieną tokią operą, todėl esu priversta važinėti aplink pasaulį ir dainuoti tas šiek tiek „nenormalias“ operas. Pavyzdžiui per paskutinius metus ne savo noru tapau S. Prokofjevo „Ugninio angelo“ specialiste.

Ar nepavargstate tiek keliauti? Kur šiandien yra jūsų namai?

Neseniai atsikrausčiau gyventi į Belgiją. Prieš tai gyvenau Vokietijoje ir pasiilgstu jos humoro bei fakto, kad kas bus pasakyta – tas ir padaryta. Ten pasitikėjimas yra labai didelis, bet tuo pačiu visi taip stropiai seka taisykles, kad nebėra vietos gyvenimo džiaugsmui. Dabar gyvenu mažame miestelyje ir man tai patinka, nors visuomet sakiau, kad nėra nieko blogiau už provinciją. Būtent čia, būtent belgai moka gyventi ir tu nesijauti atskirtas nuo gyvenimo, - visuomet kažkas vyksta, centras nenurimsta net pirmadienį.

Keliauti man jau pradeda atsibosti... Atsimenu, tik pradėjus dainuoti, tuomet patyrę, mano dabartino amžiaus dainininkai, turėję puikias karjeras ir viską, apie ką aš tik svajojau, sakydavo: „Dieve, noriu kokiam chore dainuot, nusibodo visa šitai“. Aš tik žiūrėdavau didelėmis akimis ir netikėjau, kad man taip nutiks. Bet po truputį atsiranda tokio jausmo, nors žinau ir tai, kad kelionės man yra kaip narkotikas ir ilgai vienoje vietoje neišbūčiau. Bet taip – jau matyt išvažinėjau savo ir pavargstu, - ypatingai intensyvūs šie metai, nes praktiškai turiu tik dvi savaites atostogų.

Jums teko dirbti su įdomiausias ir žinomais Europos režisieriais: C. Bieito, P. Konwitschny, V. Černiakovu, M. Trelinskiu, B. Kosky, D. Aldenu... Su jais kūrėte didelius, pagrindinius vaidmenis. Kaip manote, ko reikia tam, kad tokie kūrėjai norėtų kartu dirbti? Kokios jūsų patirtys iš šių darbų? Ar dažnai tenka perlipti per save, kažką aukoti?

Manau, kad dirbant su tokiais režisieriais svarbu būti susiformavusia asmenybe, žinoti, kad esi, kur yra tavo stiprybės. Ne tik, kaip menininko, bet ir žmogaus. Man pačiai įdomiausias darbas vyko su Calixto Bieito, - jis tave tarsi kiaurai perveria, tiesiog žino, kas esi, pajunta tavo asmenybę ir su ja dirba. Jei tavyje nėra ko pajusti ir semtis, tuomet neturėsi ko pasiūlyti tokiems režisieriams. Būdamas menininku turi surasti tam tikrą juodumą, tamsą, skaudulį savyje, kurio neturi kiti ir jį atverti. Turi nebijoti būti visiškai atviras, nuogas - tuomet bus įdomu su tavimi dirbti, kažką iš viso to išgauti. Iš esmės, su tokiais kūrėjais dirbti dar lengviau, nes jie nebando tavęs įsprausti į kažkokius rėmus, o kaip tik pajutę tavo potencialą dirba kartu su juo. Man darbas su režisieriumi yra beveik kaip meilės aktas su meilužiu ir yra kur kas geriau, kai jis yra patyręs.

Papasakokite plačiau apie darbą su C. Bieito. Jo pastatymai dažnai drąsūs įvairiomis prasmėmis, o operos solistams juose tenka ir apsinuoginti fiziškai, ar tai sunku? Ar žiūrovas šiandien dar būna šokiruotas? Ar tokiu drąsiu pasirinkimu režisierius turi kitokių tikslų?

Su juo teko kurti jau 4 ar 5 pastatymus. Kaip ir sakiau, visų pirma jis puikiai pajaučia dainininko asmenybę ir jo kompleksus. Niekada nepamiršiu pirmos mūsų repeticijos... Buvau kupina ir pagarbos ir baimės, prisiklausiusi įvairiausių istorijų ir pasirengusi daryti bet ką, ko režisierius paprašys. Scenoje, kurią tada repetavome, jis tiesiog norėjo, kad mano partneris, panikos ar itin nelygiaverčių santykių išraiškai tiesiog įkištų mano galvą į šiukšlių kibirą. Ir tu supranti, kad kibire nėra jokių šiukšlių, juk tik vaidiname, bet mano viduje buvo žiaurus priešiškumas, nes aš niekada neleisčiau, jog su manimi gyvenime kas nors taip elgtųsi. Nieko nesakiau, viską dariau, vaidinau. Jis pasižiūrėjo ir visiškai pakeitė sceną. Iš karto, net nebuvo antro dublio. Žinau, kad jis tiesiog pajuto mane, nors ir tylėjau. Ir vėliau, dirbant su juo, pamačiau, jog tas pats būna ir su kitais solistais.

Taip – jo pastatymai labai fiziški, intuityviai primityvūs, bet tai nereiškia, jog jis yra primityvaus mąstymo. Jis nebando paslėpti, pagražinti emocijų, o atvirkščiai – ieško, kaip trumpiausiu keliu pasiekti giliausią rezultatą, kuo giliau sujaudinti žiūrovą. Žinoma, dėl to jo darbai dažnai atrodo šokiruojantys, gal pernelyg grubūs, žiaurūs, bet jis kalba ne apie tai, tai nėra jo tikslas. Tikrasis tikslas yra per rodomas situacijas labiau sujaudinti, paliesti tiek atlikėjo, tiek žiūrovo vidų. Ir net jei scenoje yra sekso scena, tai niekuomet nebus apie patį aktą, o ieškos giliau – apie meilę, vienatvę ar skausmą, išreikštus per seksą. Bet, kaip ir sakiau, jis niekada neverčia solisto daryti ko nors, kas jam nėra priimtina. Pavyzdžiui aš niekuomet nebuvau nuoga, nes jis tiesiog žino, kad jausčiausi nepatogiai.

Man Calixto yra vienas didžiausių režisierių, su kuriais yra tekę dirbti. Tai – tiesiog menininkas energijos kūrimo prasme: tu gali tiesiog stovėti scenoje, žiūrėti į vieną tašką, bet žmonės žiūrės į tave negalėdami akių atplėšti. Didžioji meno magija nėra tai, ką darome išoriškai, o kiek energijos savyje galime surinkti, jos išlaikyti ir kaip su ja žaidžiame. C. Bieito didžiausia paslaptis ir yra su ja žaisti, gebėti išgauti tokį energijos kiekį, kokio niekur kitur neduodame. Po darbo su juo, kokius 3-4 mėnesius esu lyg išsunkta mazgotė, niekam neturiu nei noro, nei jėgų, bet esu patenkinta, nes manau, kad toks ir turi būti menas, - kuomet atiduoti visą save.

Papasakokite šiek tiek plačiau apie savo specifines partijas. Kuo skiriasi dainavimas tokiose operose, kaip „Salomėja“, „Ledi Makbet iš Mcensko apskirties“ ar „Ugninis angelas“ nuo Verdžio ir Pučinio kūrinių?

Iš vienos pusės XX a. operose dainavimas yra sudėtingesnis, bet mane tai išlaisvina, nes tuomet neprivalau dainuoti „gražiai“, neturiu sukti galvos dėl tobulo balso pastatymo, linijos, - galiu koncentruotis į vaidybą, ekspresiją. Čia didelę reikšmę turi ir pats tekstas, kuris klasikinėje operoje yra antrarūšis komponentas. Šiose partijose jaučiuosi labiau kaip aktorė, nei solistė ir man tai patinka.
Pavyzdžiui dėl to man yra labai įdomi ir įstrigusi rolė „Ugniniame angele“. Jos aš niekaip neperprantu, negaliu su ja susitapatinti ir susigyventi. Toje istorijoje niekas niekuomet pilnai neatsistoja į savo vietas. Ta rolė – mano neįminta paslaptis ir tai man patinka, nes visuomet yra jausmas, kad aš jos dar nenugalėjau.

Man patinka nepasiekti tikslo, nes kai jį pasieksiu, žinau, kad pasidarys nuobodu.

Paskutiniu metu kaip tik ryškiai padaugėjo „Ugninio angelo“ operos pastatymų ir jums ne viename iš jų teko dainuoti Renatą. Kokie pastatymai tai buvo, ar jie labai skyrėsi? Ir kodėl, jūsų nuomone, kartais viena opera pasidaro labai populiari?

Gal, kažkokiu mistiniu būdu veikia K. Jungo kolektyvinė pasąmonė... Bet manau, kad visi tiesiog jau pavargo nuo „Toskų“ ir „Bohemų“, - reikia kažko naujo. „Ugninis angelas“ atitinka visus kriterijus, reikalingus sėkmei: gera muzika, „crazy“ istorija ir ne per ilga trukmė.

Pastatymai, kuriuose dalyvavau labai skiriasi. Įdomi patirtis buvo Miunchene, nes ten dirigavo senasis Jurovskis, kuris, būdamas vaikas, pažinojo patį kompozitorių Prokofjevą, lankydavusį jų menininkų šeimą. Tad jis pasakojo, kad Prokofjevas buvo šiek tiek... Na, jis girdėdavo balsus, smarkiai tikėjo dvasių pasauliu, tad rašydamas šią operą jis neieškojo kažkokios įdomios ir egzotinės medžiagos, bet rašė tai, kuo šventai tikėjo (operos siužetas, paremtas V. Briusovo novele, pasakoja mistišką merginos (Renatos), tvirtinančios įsimylėjusios angelą, istoriją – aut. past.). Visi režisieriai stengiasi į tą mistiką tiesiogiai per daug nelįsti, todėl jų požiūriai labai skiriasi. Miuncheno pastatyme buvo ryški Renatos šizofrenijos, traumuotos vaikystės linija ir žvilgsnis į ją per sutinkamo vyro – Ruprechto prizmę.

Calixto vėl sukūrė puikų, stiprų, daug mano jėgų atėmusį spektaklį Ciuriche, kuriame sprendimas buvo rastas per vaikystės traumas, prievartą. Na, o paskutinis pastatymas su M. Trelinskiu Varšuvoje ir Provanse – jame režisierius teigia, jog visas jos pasaulis yra haliucinacijos nuo narkotikų. Čia viskas buvo paprasčiau, priartinti prie mūsų šiandieninio suvokimo, ir tai buvo bene vienintelis toks darbas, kai aš ramiai miegojau ir po spektaklio nesijausdavau psichine ligone... Daugiausiai mistikos ir egzorcizmo buvo mano pirmajame pastatyme Lione, kur po trijų savaičių darbo man naktimis jau buvo pradėję vaidentis, net miegoti bijojau...

Tokiu sunkiu darbu esate pasiekusi labai daug, dainuojate svarbiausiuose teatruose: Staatsoper Berlyne, Bayerische Miunchene, Nacionalinėje Paryžiaus operoje... Kuo išskirtinis jausmas, lipant į tokias scenas?

Man asmeniškai čia psichologinis spaudimas žymiai didesnis. Iš esmės tokiuose teatruose sąlygos yra geresnės: didesnė pagarba dainininkui, trumpesnės darbo valandos, geresnės sąlygos (rūbinės, kambariai, pianistai)... Viskas geriau, bet iš tavęs, žinoma, tikimasi atitinkamo rezultato, todėl aš nervinuosi tikrai daugiau.

Kaip ilsitės po tokių išsunkiančių darbų?

Belgijoje, kur dabar gyvenu, mano mylimasis yra nusipirkęs seną vienuolyną. Jame praktiškai viskas išgriuvę, - likę tik langai ir stogas. Taip atradau naują hobį, apie kurį niekad nežinojau ir kuris įtraukia beveik stipriau už dainavimą, - tai objektų, instaliacijų kūrimas, piešimas. Neturiu tame jokio išsilavinimo, tiesiog darau tai, kas man neša džiaugsmą ir „kaifą“. Tikiuosi, kad šią erdvę turėsime dar ilgai ir galėsiu čia kurti savo crazy projektus, nes tam čia yra ir erdvė, ir galimybės, ir absoliuti kūrybos laisvė. Tik grįžusi iš karto puolu ką nors daryti, - negaliu ramiai sėdėti, o ir atsakomybės nejauti, - juk ir taip viskas sugriuvę!

Ko reikia, kad dažniau išgirstume jus Lietuvoje ir kodėl tai vis neįvyksta?

Na, iš esmės aš labai savęs nereklamuoju ir nesisiūlau, neskambinu į teatrus: „Prašome, duokite man darbo.“ Taip ir neprisimenu, kada paskutinį kartą dainavau Lietuvoje. Žinoma, dainavau su „bohemiečiais“, Dalia (Ibelhauptaitė) visuomet paskambina, pasiūlo ką nors, klausia, bet taip sutampa, kad jau būna per vėlu ir mano grafikas – užimtas. Na, bet dabar vėl deramės ir labai tikiuosi, kad šį kartą pavyks ir greit grįšiu į Lietuvą. Ir šiaip, kuo toliau, tuo daugiau savęs matau Lietuvoje. Na, o su „bohemiečiais“ man labai gera – ten puiki, kūrybinga ir laisva darbo atmosfera. Dalia – fantastiškas žmogus ir superinė režisierė ir tikiuosi su ja dar ką nors sukurti, nes „Katia Kabanova“, mano nuomone, buvo vienas geriausių darbų mano gyvenime.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Jau trečia „JCDecaux premija“ – jaunųjų menininkų tobulėjimui

JCDecaux Lietuva kartu su Šiuolaikinio meno centru lapkričio 30d. pristatys 2018 m. „JCDecaux...

Nacionalinės premijos laureatas Makarevičius: tapybos kalba turi savo gramatiką

Laiką visi patiria skirtingai. Vieni tai fiksuoja, kiti teka pasroviui arba laukia. Menininkas...

Paskutinį mėnesio sekmadienį - nemokami muziejai (10)

Nuo kitų metų pradžios kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį visi gyventojai galės nemokamai...

Teatro pasaulyje dar viena netektis - mirė aktorius Tomas Vaisieta (57)

Trečiadienį paryčiais eidamas 85 metus mirė žinomas, ilgametis Lietuvos nacionalinio dramos...

Mirė aktorė Birutė Raubaitė (13)

Antradienį mirė kino ir teatro aktorė Birutė Raubaitė, skelbia Nacionalinio Kauno dramos teatras....

Top naujienos

Užkalnis. Apie asocialus, čigonus, pašalpinius ir kitus blogus žodžius (106)

Sužinojau, kad žodžio „asocialas“ mūsų vis dar laisvoje, bet sparčiai nelaisvėjančioje...

Po nesėkmės suirzusi Rusija trimituoja: Lietuvą sukaustė baimė (103)

Kremlius trečiadienį pasmerkė „smarkų spaudimą“ dėl Rusijos kandidato į Interpolo...

Eimunto Nekrošiaus bičiulis apie režisierių ištikusias sveikatos problemas: kalba ėjo apie operaciją (22)

Kartu su visa šalimi mylimo ir talentingo režisieriaus gedintys aktorius bei režisierius Adolfas...

Lietuvių kavos gėrimo įpročiai šiurpina italą: mane purto tas užpylimas (11)

Kava – vienas populiariausių žmonijos gėrimų, be kurios neapsieina daugelio žmonių rytas. O...

(Ne)Grįžtu. Į Airiją išvyko jau sulaukusi 50-ies: geriau nei čia savo pensijos net neįsivaizduoju į šalį plūsta vyresni lietuviai (76)

„Gerai, išgersime kavos“, – pasigirsta žodžiai už nugaros Monaghano, miestelio Airijoje,...

Vyriausybė galutinai apsisprendė, kaip kovos su kainomis: „vaučeriais“ naudosis ne visi papildyta 15.05 val.  (506)

Vyriausybės pasitarime pristatytos paruoštos ministerijų priemonės, kaip kovoti su augančiomis...

Greiti pinigai ir Trumpo draugai Laikykitės ten su Andriumi Tapinu (22)

„ Laikykitės ten su Andriumi Tapinu “ aptaria savaitės aktualijas, Kėdainių aktualijas ir...

Fausta Marija Leščiauskaitė. O jeigu nedaužė, bet santykiai nebuvo laimingi? (132)

„Mes gimėme laikais, kai sulūžusius daiktus buvo įprasta taisyti, o ne išmesti“ – tokios ir...

Kokios pensijos galime tikėtis: ką daryti, kad netektų skursti? (16)

Savaitgalis Druskininkų sanatorijoje, atostogos saulėtoje Ispanijoje, popietės su anūkais vandens...

Šiaulių rajone žuvo pėsčiasis (6)

Trečiadienio vakarą Šiaulių rajone žuvo pėsčiasis.