Knyga pagrįsta pasakojimais, išgirstais iš tų, kurie patys (ar jų artimieji, draugai, draugų draugai...) buvo anų įvykių dalyviai. Taigi tekstas pretenduoja tapti tam tikro laikotarpio liudijimu, fiksuojančiu istorinę atmintį ir saugančiu atminimą tų, kurių jau nebėra arba greitai nebebus tarp gyvųjų.
Čia kaip niekad pavojinga nukrypti į sentimentalumą, skaitytojo graudinimą. Juk vaiko išgyvenimai ir nevaikiškos patirtys ypač jaudina. O žiaurus, nužmogėjęs vaikas literatūroje (ir ne tik skirtoje vaikams) kol kas dar tabu, čia mes taip ir likome romantizmo zonoje. A. Šlepiko vilkiukai – ne išimtis. Kovodami dėl išlikimo, jie gali įveikti šaltį, kęsti badą ir kitus nepriteklius, nueiti šimtus kilometrų – ir vis tiek atrodo trapūs it gėlės.
Romanu knygą pavadinti turbūt būtų sunkiausia. Vienintelis dalykas, kuris sietų ją su stambiuoju prozos žanru – bandyta aprėpti kartos istoriją.
Skaitytojui iš anksto aišku, kuo viskas baigsis – ji mirs. Klasikinė, tipinė, netgi stereotipinė situacija. Reikalinga tam, kad dar labiau apsunkintų veikėjų padėtį: Martai mirus, jos vaikai lieka pas Evą, taigi teks dalytis su jais taip nelengvai iš Lietuvos parnešto maisto atsargomis, kurios nežinia kada dar bus papildytos... Šiuo atveju norėtųsi kitokio siužetinio posūkio – įsivaizduokime, kad Marta išgyvena, kad deklaratyvią, klišinę frazę: „Ne, Eva, mano juoką... nužudė“ (p. 40), pakeičia... ne, ne ankstesnis optimizmas, bet atkaklus, užsispyręs bebalsis ėjimas į priekį, net jei vėliau veikėjų likimai nebus iki galo aiškūs (Evą, Lotą ir likusius vaikus išsiveda kareiviai – gal į darbus, kaip sako, o gal į mirtį, kaip linkęs nujausti skaitytojas... p. 93).
Tipinių situacijų knygoje apstu. Jos chrestomatinės visiems tą laikotarpį vaizduojantiems kūriniams, nesvarbu, apie ką būtų pasakojimas: apie gyvenimą tremtyje, žydų genocidą ar apskritai apie Antrąjį pasaulinį karą (atmintyje nevalingai iškyla ir kadaise vaikystėje skaityta knyga apie Leningrado blokadą...).
Tik šiuo atveju pasakojama apie vokiečių vaikus. Pažvelkime: kareiviai, šaudantys į užšalusia upe skubančius vokietukus; motina, prie kareivių valgyklos lūkuriuojanti išmesto maisto (taip ir tikėjausi – maišelį su vargais negalais gautomis bulvių lupenomis jai tenka ginti nuo užpuolusių kareivių, tą pat naktį kiti kareiviai dar įsiveržia į jų pašiūrę: „Į vidų įvirsta trejetas kareivių. Tamsą perrėžia akinantis spindulys: vienas įsibrovėlių turi puikų trofėjinį žibintuvėlį.
Na, kaip gyvenat, fašistai? Gerai? Ko sėdit tamsoj, bandot pasislėpt?“, p. 27); vaikai, kieme žaidžiantys su rastais sprogmenimis ir, suprantama, vieno iš jų mirtis, užtaisui sprogus; jau Lietuvoje – naktinis „ginkluotų vyrų“ vizitas, Renatę priglaudusios moters sesers išdavystė – šeima dėl vokietukės slėpimo išvežama į Sibirą... Ar įmanoma be tokių tipinių epizodų parašyti knygą apie pokarį? Ne ironišką, ne provokuojamą – turint tikslą tiesiog liudyti? Veikiausiai ne.
Grįžtant prie charakterių – vaikai čia taip pat yra tik vaikai, kurie elgiasi pagal aplinkybes (kenčia arba priešinasi, ieško galimybių išgyventi...). Netgi pagrindinės veikėjos Renatės charakteris nėra individualizuotas, nepatiria kokių nors ypatingų transformacijų. Ji klaidžioja, atsiskyrusi nuo artimųjų, ieško prieglobsčio pas atsitiktinai sutinkamus žmones, keičia kai kurių iš jų likimus (ją priglaudusi, nukenčia Stasės šeima), bet pati tarsi lieka neapčiuopiama ar veikiau – apibendrinanti visus Wolfskinder bruožus.
Vardo pakeitimas paprastai yra svarbi asmenybės transformacijos dalis. Renatei jos naujasis vardas Marytė iš pradžių yra tik priedanga, tam tikra prasme – kaukė, padedanti likti neatpažinta. „Aš esu Marytė“, – tai vieninteliai žodžiai, kuriuos pasakyti lietuviškai Renatę išmoko senukų pora, atvežusi ją į Lietuvą. „Mano vardas Marytė“, – šiek tiek kitaip sumodeliuota, ši frazė nuskamba mergaitę priglaudusioje Stasės ir Antano šeimoje. Tai rodo šiokį tokį redagavimo neapsižiūrėjimą ir literatūrinę teksto prigimtį: gyvenime būtų logiškiau, jei Renatė nuosekliai kartotų tuos pačius žodžius jų nevarijuodama. Frazė „Mano vardas Marytė“ kūrinyje ima skambėti lyg Renatę lydintis leitmotyvas: kaukė tampa skydu, patikimai saugančiu nuo mirties svetimoje Lietuvos žemėje.
Renatės paveikslas veikiau primena pasakų personažą – H. K. Anderseno mergaitę su degtukais. Renatė žvarbsta pokario žiemoje, o jos „degtukai“, akimirkai įžiebiantys viltį rasti namus – tai sutikti žmonės: senukų pora (nežinia kodėl šis jos gyvenimo etapas man priminė našlaičio Remio klajones su cirko artistais iš H. Malot „Be šeimos“), Stasė ir Antanas, suteikę Renatei prieglobstį ir leidę iš naujo pasijusti vaiku: štai ji „sėdi kubile, su šiltu vandeniu, visa apsupta putų“ (p. 133), štai šluostoma, jaukiai apgaubta dideliu rankšluosčiu, štai guldoma į paklotą baltą lovą arba štai kiša sužvarbusias rankas į „raštuotas namų mezgimo kumštines pirštines“ (p. 137).
Čia atsiranda ir bene vienintelė šmaikšti vieta knygoje – išmokyta lietuviškai pasakyti antrąją frazę, Renatė nedrąsiai skiemenuoja malkas kapojančiam Antanui: „Tėveli, ar tu turi blusų?“ (p. 137). Šis trumputis jos gyvenimo tarpsnis kuriamas iš ne tiek tikrovei, kiek literatūrinei romantizuotai kaimo idilei būdingų epizodų. Būtent nuo čia punktyru galėtume brėžti sąsajas su anderseniška poetika: priėjusi prie senovinio bufeto, Renatė pamato porcelianinę baleriną (kaipgi neprisiminsi H. K. Anderseno porcelianinės piemenaitės ir popierinės šokėjos?..), kuri sudūžta tarsi pranašaudama greitą idilės pabaigą. Balerina primena Stasės seserį šokėją, gyvenančią Kaune – taip mezgamos sąsajos ir su realiąja pasakojimo plotme.
Paskutinis knygos epizodas dar labiau primena priešmirtinę H. K. Anderseno „Mergaitės su degtukais“ veikėjos viziją. Ypatingas netgi jo laikas – tai virsmo metas: jei pasakos mergaitė su degtukais pro langus stebi Kalėdų šventės šurmulį, tai Renatė atvyksta į Kauną per Velykas: „Pro namų langus daug kur girdėti linksmas šurmulys, žmonės švenčia šį stebuklingą sekmadienį, tikriausiai nepaiso nei pokario skurdo, nei naujos okupacijos, apie kurią mergaitė visai nenutuokia“ (p. 176). Renatė karščiuoja, svaigsta galva, o jos būsena jai pačiai primena sapną – netikėtai išgirdusi „nuostabią muziką, ji vėl pamano, kad miega ir sapnas nesibaigė. Kažkas fortepijonu skambina Eriko Satie „Gnossiennes Nr. 5“, tik kitaip, negu grojo mama, grojantysis daug smarkiau spaudo klavišus“ (p. 177).
Pabaigoje esama užuominų, kad Renatė suranda Stasės seserį šokėją: „(...) ji tiesia margutį tai nepaprasto grožio moteriai, mažųjų balerinų mokytojai, ir dabar jai atrodo, kad ši moteris tokia panaši į Stasę“ (p. 177). Kas tai – Velykų stebuklas, kuriuo siūloma patikėti skaitytojui, ar iš fragmentiško poetinio pasakojimo nujaučiama mirtis? Per gražu, kad būtų tikra. O gal?.. Šis laviravimas tarp realybės ir iliuzijos, paliekant skaitytojui pačiam atsakyti į galutinį klausimą – ar išgyveno Wolfskinder Renatė – mano akimis ir yra kūrinio stiprybė. Istoriniu romanu jo niekaip nepavadinčiau, bet poetine apysaka – taip. Tai liudija vos apčiuopiami paskirų siužeto fragmentų sukabinimai poetinėmis detalėmis: pavyzdžiui, viename epizode Renatė užmiega ir regi tai, kas galėtų būti sniego metafora: „Pusto negyvus baltų vabzdžių kūnelius“ (p. 52), o kitame epizode jos brolis Heincas ir jo draugas Albertas atkeliauja į Lietuvą: „Paskui miškas baigėsi ir berniukai žingsniavo tolyn, – maži, juodi vabalėliai begaliniuose baltuose laukuose“ (p. 53). Prozos peizažas dar akivaizdžiau ima trupėti akistatoje su mirtimi:
„Begaliniuose pūgos laukuose mainosi keisti siluetai,
sniegas šoka ir dūksta, nešiojamas vėjo,
pro baltus pūgos potėpius retkarčiais išryškėja kapinės,
temsta,
moterų ir vaikų figūros – tarytum siūbuojančios
vėjyje šmėklos...“
(p. 84)
Taip ir perskaitomas tas naujasis A. Šlepiko kūrinys – vienu atodūsiu. Iš pasakojimo sunku suprasti, kuo „vilko vaikų“ situacija skyrėsi nuo kitų persekiojamųjų – žydų ar tremtinių. Galbūt suvokimas, kad kitų akyse esi vieną žiauriausių pasaulio istorijoje karų pradėjusios vokiečių tautos palikuonis, ateina brandžiame amžiuje? Juk būtent dėl to ir atsirado balta dėmė – vengimas kalbėti apie Wolfskinder: šio žodžio prasmės jauni šių dienų vokiečiai nebežino.
A. Šlepikas to ir neakcentuoja – jis rodo pasaulį visų „be kaltės kaltų“ vaikų akimis tam, kad jis taptų sakme apie išlikimą.
