Iš artimųjų prisiminimų
Kaip pasakojo Gintaro sesuo, būdamas dvejų metukų, smėlio dėžėje kastuvėliu praskėlė jai galvą, o šiek tiek vyresnis - suplėšė popierines lėles, kurias sesė labai saugojo ir slėpė.
Atsisėdo ant kilimo ir visas po vieną kruopščiai plėšė. Balsą turėjo irgi nemažą: jei kas ko neduodavo - pradėdavo klykti visa gerkle. Sesuo bijojo jo rėkimo, nes nuolat gaudavo barti, kam erzina broliuką.
Tačiau ką išskiria trejų metų skirtumas, sujungia menas. Jiems būnant paaugliais, tėtis nupirko Gintarui gitarą, ir jis iš visos skaudančios paauglio širdies užtraukė rokenrolą „Turėjau aš šuniuką mažą, Bėdžium vadinau“.
Daina sesei padarė tokį įspūdį, kad Tėtukas buvo priverstas pirkti antrą gitarą, ir gimė pirmasis Gintaro kūrybinis kolektyvas: duetas su sesute, kuriame vienas grojo soline, o kitas - bosine gitara.
Gintaras mėgino žengti dar toliau ir gitaras paversti elektrinėmis, panaudojant kažkokius laidus ir garsiakalbius, tačiau kažkas nepavyko. Užtat kartu su giminaičiais ir kaimynų vaikais susikūrė tikras ansambliukas, kuris dainavo Vytauto Kernagio repertuarą. Gintaras, tada jau meno mokyklos moksleivis, buvo tikras gėlių vaikas: ilgais geltonais plaukais, panašus į mergaitę didelėmis mėlynomis akimis. O dar sesers iš raudono gėlėto velveto pasiūtas švarkelis... Ir platėjančios kelnės...
G. Rinkevičius: Visą savo sąmoningą gyvenimą gyvenau daugiau bendrabučiuose, nei tikruose namuose. Nuo šešerių metų apsistojau M. K. Čiurlionio menų mokyklos internate.
Gyvenimas bendrabutyje man, atvažiavusiam iš tėvų namų, pradžioje atrodė kaip košmaras: gyvenome trylika vaikų viename kambaryje. Na, bet šuo ir kariamas pripranta. Aš niekada nesiskundžiau, nes labai norėjau mokytis. Kiti klasiokai net ir kai kuriais mokytojais skųsdavosi, o man atrodė, kad jie visi buvo neblogi. Sunkiausia buvo tuomet, kai ateidavo vyresni vaikai ir skriausdavo, tyčiodavosi: liepdavo sunkius suaugusiųjų batus ištiestomis rankomis laikyti. Būdavo tokia internato „diedovščina“, kaip armijoje...
Vis dėlto, gyventi kartu būdavo ir labai linksma, ypatingai vakarais, kai galėdavome eiti po pamokų žaisti į kiemą. Populiariausi žaidimai būdavo „bulvė“ arba „arkliai“, kuomet vyresnis vaikas užsikeldavo jaunesnį ant nugaros ir bandydavo kitą tokį nuversti besistumdydami.
Pati skaniausia vakarienė - kefyras su bulvėmis, arba duona, sviestas ir virtos dešros gabaliukas. Bet šiaip mes vaikščiodavome pusalkaniai. Paaugliams tikriausiai reikėjo daugiau maisto, o porcijos buvo labai limituotos. Turėjome puikias auklėtojas, kurios vakare palikdavo tokį didelį geležinį dubenį su duona ir kas labai norėjo, galėjo tos duonos pasiimti.
Didžiausia šventė būdavo, kuomet vaikams tėvai iš kaimo atveždavo puikių rūkytų dešrų! Tuo siuntiniu vaišindavo visus, tai būdavo toks neregėtas delikatesas, juk parduotuvėje tokių nusipirkti negalėjai! Mano tėvai irgi atveždavo maisto, bet jie buvo mokytojai ir tokių dešrų negaudavo. Be to, aš galėdavau dažnai grįžti į Vievį, o vaikai iš tolimų kaimų važiuodavo tik kartą per didžiausias šventes...
Niekada nebuvau mušeika ir nemokėjau muštis, bet kartą esu trenkęs tiesiai į nosį vienam iš manęs pasityčiojusiam vaikui (nors ir mažesnis už jį buvau) jam taip kraujas pasipylė... Paauglystės metais mokykloje būdavo visko, - ir lietuviško vyno, pavadinimu, beje, „Gintaro krantas“.
Labai mėgau roką, ypač sunkųjį, ne balades. Maniau, jog lyrinės muzikos yra ir Bethovene ir Mocarte, o štai sunkusis rokas man buvo įspūdingiausias. Klausėmės visko, ką galėjome gauti: Led Zeppelin, Creedence Clearwater Revival, Uriah Heep. Aš ilgai taupiau po rublį, kol už 10 nusipirkau iš klasioko ranka paišytą Uriah Heep plakatą, kurį pasikabinau ant sienos, garbingiausioje kambario vietoje ir buvau žiauriai laimingas.
Iš klasiokų prisiminimų
Daugybė žmonių gali paliudyti, kad Gintaras mokykloje išsiskyrė kaip tylus ir gabus moksliukas. Net į išvykas su klase vykdavo retai, nes kiekvieną savaitgalį stengdavosi grįžti namo, į Vievį.
Beje, klasėje buvo jauniausias ir kartu – bene daugiausiai mąstantis, daugiausiai skaitantis ir mažiausiai kalbantis. Kai visi vaikinai dūkdavo ir siautėdavo visą laisvą laiką, vienintelis Gintaras sugebėdavo po visų išdykavimų pasiruošti pamokoms. Kartą, nepairuošęs sugebėjo ateiti prie lentos ir įrodyti teoremą. Ir, beje, niekada neduodavo nusirašyti.
G. Rinkevius: kai baigiau M. K. Čiurlionio menų mokykla, man buvo septyniolika ir aš jau tada degiau mintimis, svajojau apie dirigavimą, būtent – simfoninį. Matydama mano užsidegimą, mano chorinio dirigavimo mokytoja Nadežda Kazakauskienė (ji pati gimė ir mokėsi Rusijoje) pasakė, jog geriausia vieta studijuoti yra Sankt Peterburge, tuometiniame Leningrade. Taip ir nuvykau ten, dalyvavau konkurse į Peterburgo Rimskio – Korsakovo konservatoriją. Stojamieji buvo iš tiesų rimti ir iš pradžių buvau priimtas į chorinį dirigavimą. Taip vėl atsikrausčiau į bendrabutį.
Bendrabučio adresą prisimenu iki šiandien: Zenitchikov 7/3, pirmas aukštas, kambario numeris - 5. Gyvenome keturiese, visi lietuviai. Tik atvažiavęs iš karto papuoliau į linksmą vakarėlį. Tuo metu buvo suburtas, vadinamas Balticumas, kuris vienijo visų Baltijos šalių lietuvius, studijavusius Peterburge. Musu kambarys, galima sakyti, buvo mažąja ambasada ir priimdavo visus konservatorijoje esančius tautiečius, nežiūrint to, pirmam kurse jie būtų ar paskutiniam. Kambarys buvo pagarsėjęs visoje konservatorijoje: liaudis ten galėdavo įeiti pro langą, išeiti pro duris arba atvirkščiai.
Prieš stojamuosius, kaip tik buvo Joninės, išlėkėme už miesto, gal šitmą kilometrų už Leningrado ir linksmai pasibuvom – baliavojom iki ryto, deginom laužus... Žinoma, spėjome atsigauti, nes egzaminai buvo tik liepos mėnesį. Taip, galėtų atrodyti, kad tik atvykęs ėmiau ir lyg nuo kokio pavadžio nutrūkau. Kita vertus, nebuvo nuo ko nutrūkti, juk atvažiavau iš kito bendrabučio... Vis dėlto anuomet mokykloje mokytojai mus daugiau prižiūrėdavo, o gal ir nebuvau jau toks maištaujantis paauglys.
Iš studijų draugų prisiminimų: Gintaras per linksmybes nepamiršdavo, ko atvažiavo į Leningradą. Svečiams išsiskirsčius, o kambariokams saldžiai miegant, jis jau grodavo tame pačiame kambaryje gamas ir pratimus. Tik pagalvokite, koks košmaras: tu miegi, o kažkas groja gamas ir pratimus. Maestro bendrabutyje praktiškai visada pirmas pasitikdavo visus svečius, nes kambario Nr. 5 durys buvo dvigubos, ir atidarius pirmąsias dažniausiai pamatydavai maestro su partitūra, o jau už antrųjų durų – vakarėlį pačiame įkarštyje. Na, bet jis nebuvo vien tik pažangus studentas. Yra ir pats skundęsis, kad studentaudamas su draugais kartą vogė bulves ir po to labai ilgai negalėjo iš panagių išsiplauti žemių.
G. Rinkevičius: Leningrade studentavimo laikais visko buvo. Studentai tuomet gerdavo viską – daugiausiai degtinę, kurią pirkdavome pas taksistus. Naktimis vykdavo varžybos: kas greičiau iššoks pro langą, sustabdys taksistą ir už 10 rublių gaus degtinės butelį. Taksistai degtinę traukdavo tokią šiltą, kažkur prie variklio paslėptą laikydavo. Vėliau už butelį prašydavo 25 rublių – nebegalėjome įpirkti, tai gerdavome ir bulgarišką, ir gruzinišką vyną.
Pragyventi būdavo labai sunku. Pirmą pusmetį man padėjo tėvai, vėliau įsidarbinau lengvosios pramonės ir tekstilės institute, kurį studentai vadindavo „triapka“ (skuduras). Vadovavau vokaliniam merginų anambliui ir gaudavau 56 rublius papildomo uždarbio šalia gana mažos 45 rublių stipendijos. Taigi, jau galėjau pragyventi, - net 3 rublius į dieną turėdavau. Tiesa, po to man ir stipendiją už gerą mokymąsį iki 50 rublių padidino (juokiasi).
Valgydavome bendrabučio bufete, bet kai turėjome laiko ir pinigų, parduotuvėje prisipirkdavome bulvių, jas kepdavome kambaryje ir tai būdavo skaniau už bet kokius bufetus! Mokėjau ir bulves ir kiaušinienę kepti, o gurmaniškiausias patiekalas buvo bulvės su pakepintos vištienos konservais – fantastika!
Madų aprangoje tikrai nepaisiau. Tikriausiai rengdavausi nelabai kaip, apie džinsus net pagalvoti negalėjau, nes gerus, normalus galėjo tik iš užsienio atvežti, tai buvo lyg svajonė, bet iš tiesų apie tai negalvojau.
Iš kursiokų prisiminimų
Gintaras buvo didelis merginų numylėtinis: jaunas blondinas, lietuvis, rimtas, talentingas…
G. Rinkevičius: Na, tais laikais visoms merginoms Baltijos šalys visgi buvo Baltijos šalimis – išsvajoti Vakarai! Matyt todėl labai jaunas ir vedžiau, - dvidešimties. Nejaugi dabar daug vaikinų veda dvidešimties? Kiti laikai… Matyt buvau teigiamas žmogus, sąžiningas, o iki vestuvių, žinoma, visko buvo (juokiasi).
Iš kursiokų prisiminimų
Gintaras studijavo chorinį dirigavimą, o baigė simfoninį. Tokia privaloma tvarka: tik baigus chorinį dirigavimą, leidžiama stoti į simfoninį. Gintaras simfoninį dirigavimą lankė kaip fakultatyvą, o per fakultatyvo egzaminą jį pamatė žymusis dirigentas J. Timerkanovas.
Studentas padirigavo taip, kad konservatorija tuojau pat sukurpė prašymą tuometiniam ministrui, kad jis leistų jaunajam talentui pereiti į simfoninį dirigavimą nebaigus chorinio. Išimtis buvo padaryta.
G. Rinkevičius: Jau įstojus, pirmajame „pašventime“ konservatorijoje vyko koncertas. Jo metu pianistas ir profesorius N. Perelmanas sugrojo, atrodytų tokį žinomą ir paprastą kūrinį – L. van Bethoveno „Elizai“, bet jis pagrojo taip, jog iš karto pasijutau dalyvaujantis kaip šventose apeigose. Supratau, jog interpretacijos menas yra begalinis, be dugno ir be ribų. Iki tos minutės neįsivaizdavau, kad tą kūrinį galima TAIP atlikti, jog TAIP skiriasi paprastas muzikantas ir tikras talentas.
O didžiausią itaką man padarė mano chorinio dirigavimo profesorius A. V. Michailovas. Jis man palaipsniui įdiegė supratimą apie muziką, apie tai, kaip atlikėjas gali reaguoti, bendrauti su kompozitoriumi, jo kūryba ir sugebėjo išaiškinti, kas yra interpretacijos menas ir kodėl menininkui yra tokia svarbi intuicija.
Peterburge nuolatos, šalia to studentiško bohemos gyvenimo buvo giliai įsišaknijęs jausmas, jog čia atvykau ir studijuoju ne šiaip sau, viskas aplink buvo fantastiškai aukstame profesiniame lygmenyje. Tie prabėgę šešeri metai buvo nuostabūs.
Žinoma, ilgėdavausi Lietuvos, šeimos, net tėvynės šilumos, Vilniaus, medžių, bet tuo pačiu metu buvau užvaldytas jaunatviško maksimalizmo. Tai reikšia, jog visuomet žinojau, kodėl atvažiavau: atvykau mokytis tam, kad tapčiau puikiu muzikantu ir atvykau būtent į tą miestą, kuris man galėjo duoti žymiai daugiau, nei kuris kitas.
Iš muzikantų prisiminimų
Gintarui studijų metais rūpėjo studijos, nes būtent tuo metu jis tapo dirigentu – praktiku. Pirmasis jo koncertas buvo 1981 metų liepos 5 dieną Palangoje, vasaros koncertų estradoje. Į Palangą Gintaras nuskrido lėktuvu – ir gal nuo skrydžio, o gal nuo įtampos karštis dvidešimt vienerių metų dirigentui pakilo iki 39 laipsnių. Tačiau maestro vis dėlto užbaigė koncertą, o po jo visas blogumas dingo lyg ranka nuimtas. Publika jaunu ir ambicingu dirigentu buvo sužavėta, orkestro muzikantai – ne mažiau.
G. Rinkevičius: Į Peterburgą visuomet žiūrėdavau iš šio miesto gerųjų pusių, juk tai – muziejus po atviru dangumi! Čia tiek gražių vietų... Jų tiek daug, - dar ir šiandien, kuomet būnu Peterburge ir turiu laiko, be galo daug vaikštau, taip nueinu kokius 20 – 25 kilometrus, kad apžiūrėčiau visą grožį.
Pats miestas man yra tapęs muzikos šventove. Tuomet, kupinam jaunatviško maksimalizmo, reikėjo domėtis ir kitas menais, jų aspektais... O Peterburgo filharmonija, - ta orkestro salė, jos aura, dvasia, juk ten lankėsi ir dirigavo tokie meistrai, kaip G. Maleris, I. Stravinskis ir dar daug kitų.
Peterburge buvo žymiai daugiau rimtosios muzikos. Čia man atsivėrė naujas pasaulis tikrąja – profesine prasme. Lankėmės visur: ir koncertuose, ir operos spektakliuose. Bilietams nusipirkti pinigų nebuvo. Kartais gaudavome leidimus praeiti, o šiaip žinodavome visas landas, kaip galėdavome patekti į Filharmoniją: stogais lipdavome iki moterų tualeto lango, kur, vienas iš mūsų, būdavęs pastate iš anksto jį atidarydavo ir mes visi sulįsdavome.
Savo pirmuosius koncertus Peterburge dirigavau Konservatorijos mažojoje salėje su operinės studijos orkestru. Ten dirigavau ir pirmąją operą – “Vilkas ir septyni ožiukai”, antroji jau buvo rimtesnė, - P. Čaikovskio “Eugenijus Oneginas”. Į mūsų koncertus net būdavo parduodami bilietai, - toks aukštas buvo mūsų ir solistų (dar studentų) profesionalumo lygis.
Romantiškiausias Peterburgas tapdavo tuomet, kai ateidavo Baltosios naktys. Vaikštai po kokio koncerto ar egzamino ir viskas taip gražu atrodo: namai, gatvės, vandens kanalai… Nevskio prospektu naktimis irgi nevažinėdavo daug mašinų, tik didžiosios, kurios paryčiais šaligatvius valydavo… Gražu būdavo… Man ypatinga vieta Peterburge yra K. Rossi gatvė. Tai yra architektūrinis klasicizmo harmonijos kūrinys, lyg kokia oazė.
Vėliau tęsiau studijas Maskvoje, bet ten jau buvo visai kas kita. Ten studijavau aspirantūroje, jau buvau tapęs H. von Karajano konkurso laureatu, Vilniuje dirbau filharmonijos dirigento asistentu – antruoju dirigentu. Koncertų afišas atveždavau į Maskvą, kur jas užskaitydavo vietoje egzaminų. Žinoma, turėjau ir pasimokyti, vyko ir rimti egzaminai, bet dirigavimo jau nebebuvo.
